Palaikomoji slauga. Kuo ji naudinga?

„Alzheimerio liga ir širdies nepakankamumas mano 94 metų mamą galiausiai prikaustė prie lovos. Ji nieko nebeėmė į burną ir būdavo nepatenkinta, kai stengdavomės pažadinti. Ligoninėje man paaiškino, kad mama yra pakitusios sąmonės būsenos. Norėjau ją slaugyti namuose, bet man reikėjo pagalbos“ (Džin).

NEPAGYDOMA LIGA — sunki našta ne tik ligoniui, bet ir jo šeimai. Artimiesiems tenka priimti atsakingą sprendimą: prailginti ligonio gyvenimą bet kokia kaina, net jeigu jis bus pasmerktas nuolat kentėti, ar daryti visa, kas įmanoma, kad likusios dienos jam palengvėtų?

Daugelis pasinaudoja palaikomąja slauga ir nepagydomai sergančiu žmogumi rūpinasi atsižvelgdami į jo emocines, dvasines, socialines bei finansines reikmes. Tokia priežiūra palengvina kančias. Dabar ji prieinama maždaug pusėje pasaulio šalių, nors kai kur tik dalinė. Pavyzdžiui, Afrikoje, daugėjant užsikrėtusiųjų ŽIV, sergančiųjų AIDS ir vėžiu, palaikomosios slaugos programos daug kur arba jau įdiegtos, arba diegiamos.

Palaikomosios slaugos paskirtis

Kartais ligoniams, kuriems taikoma palaikomosios slaugos programa, atrodo, kad iš jų atimama paskutinė viltis. O šeima, guldydama savo artimąjį į slaugos ligoninę, jaučiasi tarsi lauktų jo mirties. Tačiau tai nėra tik pasyvus susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Priešingai, ten gaudamas skausmą malšinančių vaistų ir artimųjų lankomas, ligonis galės kiek įmanoma ilgiau jaustis oriai. Taip pat jo šeima turės daugiau galimybių jį paguosti ir palaikyti tiek, kiek reikės.

Nors slaugos ligoninėje mirtinų ligų niekas neišgydo, medikai gali padėti esant plaučių uždegimui ar kraujo užkrėtimui. Pasikeitus aplinkybėms, pavyzdžiui, jei būtų išrasti nauji vaistai arba susilpnėtų ligos simptomai, pacientas būtų ne tik slaugomas, bet ir gydomas kaip iki tol.

Kuo pranašesnė slauga namuose

Vienose šalyse palaikomoji slauga prieinama tik tam skirtose ligoninėse, kitose — ir paciento namuose. Namų aplinkoje  sergančiojo ryšiai su artimaisiais išlieka glaudesni. Štai Ugandoje, kur ligoniu ar senoliu nuo amžių būdavo rūpinamasi namuose, toks sprendimas visiems priimtinas.

Pasirinkusieji slaugymo namuose programą paprastai gali pasinaudoti gydytojo, slaugytojo, jo padėjėjo ir socialinio darbuotojo pagalba. Šie specialistai moko šeimos narius, ką daryti, kad ligonis jaustųsi kuo patogiau, ir ko tikėtis gęstant jo gyvybei. Taip pat jie atsižvelgia į paciento ir šeimos pageidavimus, pavyzdžiui, nedaryti papildomų diagnostinių tyrimų arba nemaitinti per zondą, jei ligonio organizmas nebevirškina maisto.

Dolores ir Žana savo 96 metų tėvą slaugo namuose. Kadangi jo būklė nuolat blogėja, jos labai vertina specialistų pagalbą. „Slaugytojos padėjėja atvyksta penkis kartus per savaitę ir padeda tėtį išmaudyti, — pasakoja Dolores. — Be to, pakeičia jo patalynę ir, jei paprašome, nuskuta barzdą, apkerpa plaukus. Kartą per savaitę ateinanti slaugytoja patikrina pulsą, kraujospūdį, temperatūrą ir pakartotinai išrašo receptus. O kartą per tris savaites apsilanko gydytojas. Be to, kritišku atveju išsikviesti ką nors iš slaugos tarnybos galime bet kuriuo paros metu.“

Slaugant nepagydomą ligonį tokia galimybė labai vertinga, nes patyrę medicinos darbuotojai parenka tinkamus vaistus, daro viską, kad šis nejaustų skausmo ir liktų sąmoningas. Prireikus skiria deguonies terapiją. Profesionali priežiūra tiek slaugomajam, tiek jo namiškiams įkvepia pasitikėjimo, kad nereikės kęsti nepakeliamo skausmo ar baisios agonijos.

Supratinga pagalba

Palaikomosios slaugos personalas supranta, kaip svarbu išsaugoti paciento orumą ir visose ligos stadijose su juo elgtis pagarbiai. Marta, 20 metų dirbusi tą darbą,  prisimena: „Stengdavausi geriau susipažinti su slaugomaisiais, suprasti, ką jie mėgsta ir ko ne, bei padėti jiems kiek įmanoma ilgiau džiaugtis likusiu gyvenimu. Prie daugelio jų labai prisirišdavau, o kai kuriuos net pamildavau. Tiesa, pasitaikydavo, kad sergantieji Alzheimerio arba kokia kita silpnaprotystę sukeliančia liga elgdavosi agresyviai: bandydavo suduoti, įkąsti ar net įspirti. Bet aš niekada nepamiršdavau, kad tai — ne sąmoningas poelgis, o ligos padarinys.“

Apie pasitenkinimą, kurį jautė pagelbėdama ligonio artimiesiems jį slaugyti, Marta sako: „Mano dėka jiems buvo daug lengviau rūpintis sergančiuoju. Didelė paguoda šeimai būdavo vien žinojimas, kad ta našta gali dalytis su slaugos tarnyba.“

Jei palaikomoji slauga namuose prieinama jūsų krašte, tai gali būti puiki alternatyva ligoninei ar slaugos namams. Džin, cituota straipsnio pradžioje, džiaugiasi, kad pasirinko palaikomąją slaugą namuose. Ji pasakoja: „Mama buvo apsupta namiškių, jautė mūsų fizinį, dvasinį, emocinį artumą ir tuo pat metu buvo rūpestingai slaugoma. Visas be išimties slaugos personalas gerai išmanė savo darbą ir rodė atjautą. Jų patarimai ir patirtis — tiesiog neįkainojami. Esu įsitikinusi, kad mama gavo visa, kas geriausia.“

[Anotacija 17 puslapyje]

Palaikomoji slauga ypatinga tuo, kad kvalifikuotą pagalbą galima iškviesti bet kada

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

„Galėjome būti su ja“

Izabelės, gyvenančios Meksikoje, mama šešiolika metų sirgo krūties vėžiu, kol galiausiai prasidėjo metastazės, ir liga tapo nepagydoma. Moteris pasakoja: „Labai nuogąstavome, kad mamai teks kentėti baisius skausmus. Meldėmės, kad jai neatsitiktų to, kas būdinga paskutinėje vėžio stadijoje. Atsakas į mūsų maldas buvo paliatyvinės slaugos gydytoja čia pat Meksike. Ji ateidavo kartą per savaitę, aprūpindavo vaistais nuo skausmo, aiškiai ir tiksliai nurodydavo, kaip juos vartoti ir kaip mamą prižiūrėti. Buvome ramūs, nes žinojome, jog gydytoja ateis, kada tik į ją kreipsimės, dieną ar naktį. Kokį palengvėjimą jautėme, matydami, kad net ir paskutinėmis gyvenimo dienomis mama nesikankino ir net šiek tiek valgė. Galėjome būti su ja namuose iki pat jos paskutinio atodūsio.“

[Rėmelis 17 puslapyje]

Kai artėja tai, kas neišvengiama

Pasirūpinkite, kad patalynė būtų švari, sausa, nesusiraukšlėjusi. Kad neatsirastų pragulų, dažnai keiskite gulinčiojo padėtį, o jeigu jis nelaiko išmatų ar šlapimo, — apatinius ir sauskelnes. Viduriams užkietėjus pagelbės žvakutės arba druskos tirpalo klizmos. Jei pabaigai artėjant žmogus nebenori nei valgyti, nei gerti, neįkalbinėkite, nes tai kančių nesumažins. Vilgykite jo lūpas ledo gabalėliais arba drėgnomis servetėlėmis ir patepkite vazelinu. Ligonį paguosite, laikydamas jį už rankos. Nepamirškite, kad jis gali viską girdėti iki paskutinės akimirkos.