Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Radau atsakymą, kodėl tiek neteisybės

Radau atsakymą, kodėl tiek neteisybės

Radau atsakymą, kodėl tiek neteisybės

Papasakojo Ursula Mene

Kiek save atsimenu, visada degiau troškimu, kad su kiekvienu būtų elgiamasi teisingai. Dėl tokio požiūrio net atsidūriau komunistinės Rytų Vokietijos kalėjime. Ironiška, bet kaip tik ten ir sužinojau, kodėl tiek neteisybės. Papasakosiu, kaip tai atsitiko.

GIMIAU 1922 metais Vokietijoje, maždaug du šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Berlyno, Halės mieste, kuris rašytiniuose šaltiniuose paminėtas jau daugiau kaip prieš 1200 metų. Halė buvo viena pirmųjų protestantizmo citadelių. Mano sesuo Katia gimė 1923-iaisiais. Tėvas buvo kariškis, mama — teatro dainininkė.

Iš tėvo paveldėjau stiprų norą kovoti su neteisybe. Išėjęs į atsargą jis įsigijo krautuvėlę. Kadangi klientai dažniausiai būdavo neturtingi, tėvas juos atjausdavo ir už prekes leisdavo susimokėti, kai galės. Toks kilnus elgesys jį privedė prie bankroto. Karti tėvo patirtis turėjo mane pamokyti, kad kovoti su nelygybe ir neteisybe daug sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet jaunatvišką idealizmą užgesinti nelengva.

Iš mamos paveldėjau artistiškumą, todėl ji mane ir Katią mokė groti, dainuoti ir šokti. Buvau judri, ir iki 1939-ųjų mudviejų su Katia gyvenimas buvo nuostabus.

Prasideda košmaras

Gavusi pagrindinį išsilavinimą įstojau į baleto mokyklą. Be baleto, Meri Vigman (Marie Wiegmann) mane mokė Ausdruckstanz (išraiškos šokio). Ji buvo viena iš tokio stiliaus šokio pradininkių. Išraiškos šokio atlikėjas kūno judesiais išreiškia savo jausmus. Be to, pradėjau tapyti. Todėl mano paauglystė buvo laiminga, kupina žavesio ir pažinimo džiaugsmo. Bet atėjo 1939-ieji, ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Dar vieną smūgį patyriau 1941-aisiais, kai nuo tuberkuliozės mirė tėtis.

Karas visiems kėlė siaubą. Nors jam prasidėjus buvau vos septyniolikos, maniau, jog pasaulis išprotėjo. Mačiau minias žmonių apimtų nacistinės isterijos. Paskui atėjo nepriteklius ir mirtis. Viskas buvo išgriauta. Po bombardavimo iš mūsų namo ne kas beliko. Per karą žuvo keli šeimos nariai.

1945 metais karui pasibaigus, mama, Katia ir aš tebegyvenome Halėje. Tuo metu jau buvau ištekėjusi ir auginau dukrelę. Santykiai su vyru buvo įtempti, todėl ėmėme gyventi atskirai. Kadangi turėjau pragyventi pati ir išlaikyti dukrą, dirbau šokėja ir tapiau.

Po karo Vokietija buvo padalinta į keturias dalis. Mūsų miestas atsidūrė Sovietų Sąjungos valdžioje, todėl visiems teko priprasti prie komunistinio režimo. 1949-aisiais Rytų Vokietija, kur gyvenome, tapo Vokietijos Demokratine Respublika (VDR).

Gyvenimas valdant komunistams

Tais metais susirgo mama, ir aš turėjau ja rūpintis. Susiradau darbą biure, valstybinėje įstaigoje. Tada susipažinau su disidentais iš studentų tarpo, kurie stengėsi atkreipti dėmesį į daromą neteisybę. Pavyzdžiui, vienam jaunuoliui nebuvo leista stoti į universitetą, nes jo tėvas anksčiau priklausė nacių partijai. Tą jaunuolį gerai pažinojau. Mes dažnai kartu grodavome. „Kodėl, — galvojau, — jis turėtų kentėti už tai, ką yra padaręs tėvas?“ Su disidentais ėmiau bendrauti vis glaudžiau ir nusprendžiau prisidėti prie viešų protestų. Kartą net klijavau proklamacijas prie teismo pastato laiptinės.

Mano teisingumo sampratą dar labiau žeidė laiškai, kuriuos turėjau spausdinti dirbdama Regioninio taikos komiteto sekretore. Pavyzdžiui, kartą Komitetas politiniais sumetimais vienam senyvam vyrui, gyvenančiam Vakarų Vokietijoje, sumanė nusiųsti kompromituojančios propagandinės literatūros ir taip sukelti valdžios įtarimus, neva jis yra komunistas. Šitokiu nesąžiningu elgesiu taip pasipiktinau, kad siuntinius paslėpiau biure. Taigi jie niekada ir nebuvo išsiųsti.

„Blogiausias žmogus kameroje“ įžiebia viltį

1951-ųjų birželį į biurą atėjo du vyrai ir pareiškė: „Jūs areštuojama.“ Mane nuvežė į kalėjimą, vadinamą Roter Ochse (raudonuoju jaučiu). Po metų buvau apkaltinta antivalstybine ardomąja veikla. Vienas studentas mane išdavė slaptajai policijai Stasi, pranešdamas, kad anksčiau klijavau proklamacijas. Teismas vyko tik dėl akių, nes niekam nerūpėjo, ką aš sakiau, kad apsiginčiau. Mane nuteisė šešeriems metams kalėjimo. Ten būdama susirgau ir buvau perkelta į kalėjimo ligoninę, kur vienoje palatoje gulėjo apie keturiasdešimt moterų. Pamačiusi tas liūdesio apimtas moteris, puoliau į paniką. Pribėgau prie durų ir ėmiau daužyti jas kumščiais.

„Ko nori?“ — paklausė sargybinis.

„Išleiskite mane iš čia, — šaukiau. — Jei norite, uždarykite į vienutę, tik išleiskite iš čia!“ Aišku, jis į mano maldavimą nereagavo. Netrukus pastebėjau vieną moterį, kuri skyrėsi nuo kitų. Jos akyse mačiau vidinę ramybę, todėl atsisėdau šalia jos.

„Jei nori sėdėti šalia manęs, būk atsargi, — mano nuostabai pasakė ji ir pridūrė, — kadangi esu Jehovos liudytoja, kitos mano, jog aš — blogiausias žmogus kameroje.“

Tuo metu dar nežinojau, kad Jehovos liudytojai laikomi komunistų valdžios priešais. Prisiminiau, jog du Biblijos tyrinėtojai (taip anksčiau vadino Jehovos liudytojus) reguliariai lankydavosi pas tėvą, kai buvau dar maža. Tėvas sakydavo: „Biblijos tyrinėtojai teisūs!“

Sutikusi tą mielą moterį, Bertą Brugemeier (Berta Brüggemeier), pravirkau iš džiaugsmo. „Prašau, papasakokite man apie Jehovą“, — pasakiau. Nuo tada daug laiko praleisdavome kartu ir dažnai kalbėdavomės biblinėmis temomis. Be viso kito, sužinojau, jog tikrasis Dievas, Jehova, yra mylintis, teisingas ir taikingas. Taip pat supratau, kad jis pašalins bet kokią žiaurių tironų padarytą skriaudą. „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus [...]. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“, — rašoma Psalmyno 37:10, 11.

Išėjusi į laisvę pasitraukiu į Vakarus

Daugiau kaip penkerius metus išbuvusi kalėjime, 1956-aisiais išėjau į laisvę. Po penkių dienų su dukromis Hanelore ir Sabina pabėgome į Vakarų Vokietiją, kur ir apsigyvenome. Ten išsiskyriau su vyru. Po kurio laiko atnaujinau ryšius su Jehovos liudytojais. Studijuodama Bibliją supratau, kad, norėdama savo gyvenseną suderinti su Jehovos reikalavimais, turiu daug ką pakeisti. Taigi dariau dvasinę pažangą ir 1958 metais pasikrikštijau.

Vėliau ištekėjau už Jehovos liudytojo Klauso Mene (Klaus Menne). Mūsų santuoka buvo laiminga. Susilaukėme dviejų vaikų, Benjamino ir Tabijos. Liūdna, bet maždaug prieš 20 metų Klausas žuvo per nelaimingą atsitikimą. Nuo to laiko esu našlė. Mane labai guodžia viltis, jog mirusieji bus prikelti gyventi žemės rojuje (Luko 23:43; Apaštalų darbų 24:15). Taip pat labai džiaugiuosi, kad visi keturi mano vaikai tarnauja Jehovai.

Studijuodama Bibliją supratau, jog tik Jehova gali visiškai panaikinti neteisybę. Kitaip nei žmonės, jis įvertina visas mūsų gyvenimo aplinkybes — net ir tai, kas dažnai būna paslėpta nuo kitų akių. Toks pažinimas man teikia sielos ramybę net dabar, ypač kai matau arba patiriu kokią neteisybę. Mokytojo 5:7 (5:8, Brb) skaitome: „Kai kur nors matai vargšų priespaudą, teisių ir teisingumo pažeidimą, nenustebk. Juk kiekvieną pareigūną prižiūri aukštesnis pareigūnas, o virš jų yra dar aukštesni.“ O viršum visų yra Kūrėjas. „Visa yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam duosime apyskaitą“, — sakoma Hebrajams 4:13.

Kai peržvelgiu beveik devyniasdešimt savo gyvenimo metų

Kartais manęs klausia, koks buvo gyvenimas valdant naciams, po to komunistams. Lengva nebuvo. Tiek vieni, tiek kiti, kaip ir visos žmonių valdžios, įrodė, jog valdyti nesugeba. Biblijoje atvirai ir teisingai sakoma: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9).

Būdama jauna ir naivi, iš žmonių tikėjausi teisingo valdymo. Dabar suprantu, jog teisingumą pasaulyje gali įvesti tiktai Kūrėjas. Ir jis tai padarys, pašalindamas piktuosius ir atiduodamas žemės valdžią į savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, rankas. O kitų interesai Jėzui svarbesni nei jo paties. Apie jį Biblijoje rašoma: „Tu mylėjai teisumą ir nekentei savivalės“ (Hebrajams 1:9). Esu tokia dėkinga, kad Dievas patraukė mane prie šio nuostabaus ir teisingo Karaliaus, kuriam valdant viliuosi gyventi amžinai!

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su dukromis Hanelore ir Sabina po to, kai atvykome į Vakarų Vokietiją

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su sūnumi Benjaminu ir jo žmona Sandra dabar