Koja kojon su šiandiena!

● Įsivaizduokime tokį scenarijų. Semą žmonės pašaipiai vadindavo stabdžiu. Ilgą laiką jis nenorėjo turėti nieko bendra su naujovėmis, skirtomis per atstumą palaikyti ryšį su šeimos nariais ar draugais. O visi, net ir paaugę Semo vaikai, nenorėjo atsilikti nuo gyvenimo. Bandydamas paaiškinti savo nuostatą, Semas šešiolikmetei dukrai pasakė: „Ilgiuosi tų laikų, kai su žmonėmis galėjai kalbėtis akis į akį.“

Vėliau Semo požiūris pradėjo keistis. Jis ėmė galvoti apie pažįstamus, su kuriais seniai nesimatė ir nesikalbėjo, taip pat apie namiškius, regis, tiek užimtus, kad nebeturi kada su juo bendrauti. „Jei nenoriu prarasti ryšio su man brangiais žmonėmis, — mąstė Semas, — turiu gyventi naujaip.“ Tikėtina, jog panašiai galėjo jaustis ne viena šeima, XX amžiaus viduryje gyvenusi Jungtinių Valstijų kaime. Stabdžiu pramintas Semas galiausiai nusprendė įsigyti telefoną.

O dabar persikelkime į 2012-uosius. Semo vaikaitis Natanas tik ką baigė kalbėtis telefonu su artimais draugais Robertu ir Andžela, persikėlusiais gyventi į kitą pasaulio kraštą. „Praėjo jau dešimt metų!“ — pasakė Natanas, stebėdamasis, kaip greitai bėga laikas.

Su toli išvykusiais šeimos nariais bei draugais jis retkarčiais susisiekdavo telefonu ir buvo tuo patenkintas. Tačiau dabar, rodos, visi, net ir paaugę Natano vaikai, bendrauja per socialinius tinklus.

Nataną žmonės irgi vadina stabdžiu, nes jis nelinkęs taikytis prie naujovių. „Ilgiuosi tų laikų, kai su žmogumi galėjai kalbėtis telefonu ir girdėti jo balsą“, — sako jis. Bet dabar Natano požiūris pradeda keistis. „Jei nenoriu prarasti ryšio su man brangiais žmonėmis, — mąsto jis, — turiu gyventi naujaip.“

Ar esate kada pasijutęs panašiai? Visi iš prigimties mėgstame bendrauti (Pradžios 2:18; Patarlių 17:17). Bet laikai keičiasi, ir dabar daugybė žmonių ryšius palaiko per socialinius tinklus. Tad ką apie šias technologijas reikėtų žinoti?