Kol buvo vaikas, jis išpasakodavo viską. Tapęs paaugliu, nebepasakoja nieko. Kai bandote užmegzti pokalbį, arba trumpai ką nors burbteli, arba piktai atšauna, ir užverda ginčas.

Bendrauti su paaugliu galima išmokti. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į dvi priežastis, dėl kurių paprastai kyla sunkumų. *

Nepriklausomybės troškimas. Kad paauglys užaugtų atsakingu žmogumi, jis, vaizdžiai tariant, turi iš keleivio vietos palaipsniui persėsti į vairuotojo ir mokytis susiorientuoti painiuose gyvenimo vingiuose. Aišku, kartais paaugliai nori daugiau laisvės nei derėtų; kita vertus, būna, kad ir tėvai varžo jų laisvę labiau nei būtina. Dėl to nuolat tvyranti įtampa gali būti nemažas galvos skausmas tiek tėvams, tiek vaikams. „Tėvai stengiasi iki smulkmenų kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį, — skundžiasi šešiolikmetis Bradas. * — Jeigu jie neduos man daugiau laisvės, kai sulauksiu aštuoniolikos, išsikraustysiu!“

Gebėjimas samprotauti. Vaikai linkę mąstyti siaurai, jiems viskas arba juoda, arba balta. Tačiau paauglystėje jie ima pastebėti ir pilkus atspalvius. Tai svarbus etapas pereinant prie gebėjimo samprotauti, kuris padeda jaunuoliui ugdytis sveiką nuovoką. Aptarkime vieną pavyzdį. Vaiko teisingumo samprata labai paprasta: „Mama, perlaužusi bandelę, pusę davė man ir pusę mano broliui.“ Šiuo atveju teisingumas išreikštas matematiškai. Tačiau paaugliams teisingumo sąvoka nebeatrodo tokia paprasta. Juk tai, kas teisinga, — ne visuomet reiškia lygybę, o lygybė — ne visada tai, kas teisinga. Gebėjimas samprotauti paaugliui padeda susidaryti savo nuomonę. Bet yra ir neigiama pusė. Kokia? Jo nuomonė ne visada sutaps su jūsų.

Kiekviena proga stenkitės pasišnekučiuoti. Naudokitės valandėlėmis, kai ką nors veikiate drauge. Kai kurie tėvai pastebėjo, kad paaugliai būna atviresni, kada kartu su tėvais užsiima namų ruoša arba važiuoja automobiliu, kitaip tariant, kai jaučiasi lygiaverčiai pašnekovai, o ne turi duoti ataskaitą. (Biblijos principas: Pakartoto Įstatymo 6:6, 7.)

Nedaugiažodžiaukite. Įkyriai neįrodinėkite savo tiesos. Pasakykite savo nuomonę ir nė žodžio daugiau. Esmę paauglys „išgirs“ vėliau, kai pats vienas apmąstys, ką kalbėjote. Duokite jam šansą. (Biblijos principas: Patarlių 1:1-4.)

Įsiklausykite ir būkite lankstus. Klausykitės atidžiai ir nepertraukinėkite, tuomet problemą suvoksite iki galo. Būkite lankstus. Jeigu griežtai laikysitės taisyklių, paauglys ims ieškoti spragų. „Tuomet vaikas pradeda veidmainiauti, — perspėjama knygoje Staying Connected to Your Teenager. — Tėvams sako tai, ką jie nori girdėti, o kai tėvai nemato, elgiasi, kaip jam patinka.“ (Biblijos principas: Filipiečiams 4:5.)

Išlikite ramus. „Kai mūsų su mama nuomonės išsiskiria, ji įsižeidžia dėl visko, ką besakyčiau, — skundžiasi septyniolikmetė Kari. — Tai mane tik suerzina, ir pokalbis baigiasi ginču.“ Nereaguokite pernelyg audringai. Geriau pasakykite ką nors tokio, kad paauglys matytų, jog stengiatės suprasti, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui, užuot pareiškęs „būta čia ko jaudintis!“, paguoskite „matau, kaip tai tave slegia“. (Biblijos principas: Patarlių 10:19.)

Kiek įmanoma, kreipkite tinkama linkme, o ne įsakinėkite. Paauglio gebėjimą samprotauti, kaip ir raumenis, reikia lavinti. Todėl, kai jam reikia apsispręsti, nedarykite to už jį. Aptarę situaciją, leiskite pačiam pasiūlyti kelis sprendimo variantus. Tuomet galite pasakyti: „Turi kelis variantus. Pasvarstyk dieną kitą, o tada pasakysi, ką daryti tau atrodo geriausia ir kodėl.“ (Biblijos principas: Hebrajams 5:14.)