Susipykę sutuoktiniai dažnai ima vienas kitam prikaišioti dėl praeities, primindami visas skriaudas, kurias jau seniai vertėjo pamiršti. Kodėl taip būna? Galbūt vienas iš jų ar net abu nesugeba atleisti.

Šito galima išmokti. Pirmiausia aptarkime, kodėl atleisti sutuoktiniui taip sunku.

Noras dominuoti. Kartais žmona arba vyras nėra linkęs atleisti, kad galėtų šeimoje tam tikra prasme dominuoti. Todėl, kai iškyla konfliktas, siekdamas parodyti savo pranašumą, kaip kozirio griebiasi priekaišto dėl praeities.

Apmaudavimas. Praeityje patirtų nuoskaudų randai išlieka ilgam. Sutuoktinis gali pasakyti, jog atleidžia, bet širdyje giežti apmaudą — gal net trokšti atsikeršyti.

Nusivylimas. Kai kurie tuokiasi nė kiek neabejodami, kad jų bendras gyvenimas bus kaip pasaka. Tad iškilus kokiam nesutarimui, užsispiria ir niekaip nesupranta, kodėl jo „idealus išrinktasis“ negali į viską pažvelgti jo akimis. Puoselėdamas nerealius lūkesčius žmogus yra labiau linkęs ieškoti kito kaltės ir mažiau linkęs atleisti.

Klaidingas požiūris. Daugelis sutuoktinių vienas kitam neatleidžia, nes klaidingai supranta atlaidumo rezultatą. Dažnas mano:

jeigu atleisiu, sumenkinsiu jo kaltę,

turėsiu pamiršti, kas atsitiko,

ir toliau būsiu skaudinamas.

Iš tikrųjų nė vienas iš šių nuogąstavimų nepasitvirtina. Vis dėlto atleisti gali būti nelengva — ypač tokiam artimam žmogui kaip vyras ar žmona.

Supraskite, kas yra atlaidumas. Biblijoje veiksmažodis „atleisti“ kartais vartojamas reikšme „išmesti iš galvos“. Taigi atleisti ne visuomet reiškia, jog reikia tiesiogine to žodžio prasme užmiršti, kas atsitiko, arba sumenkinti skriaudą. Kartais savo ir savo santuokos labui įžeidimą verta paprasčiausiai išmesti iš galvos.

Pamąstykite apie neatlaidumo pasekmes. Kai kurie psichologai teigia, jog giežiant apmaudą gali greičiau sušlubuoti tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pavyzdžiui, padidėti kraujospūdis, apimti depresija. O ką jau bekalbėti apie žalą vyro ir žmonos tarpusavio santykiams? Ne veltui Biblijoje rašoma: „Būkite vieni kitiems malonūs, jautrios širdies, mielai atleiskite vieni kitiems“ (Efeziečiams 4:32).

Pripažinkite atlaidumo naudą. Būdami atlaidžios dvasios, sutuoktiniai neabejos vienas kito motyvais ir nelaikys „nuoskaudų sąskaitos“. Tai padės sukurti malonią atmosferą, kuriai esant nekils noro apmaudauti, ir meilė tarp sutuoktinių tik stiprės. (Biblijos principas: Kolosiečiams 3:13.)

Būkite realistai. Būti atlaidžiam lengviau, jeigu sutuoktinį priimate tokį, koks jis yra, su visomis silpnybėmis ir teigiamais bruožais. „Jei sutelkiate dėmesį į tai, ko negavote, labai lengva pamiršti, ką gavote, — rašoma knygoje Fighting for Your Marriage. — Kurias sutuoktinio savybes norėtumėte pastebėti?“ Prisiminkite, tobulų žmonių nėra. Ne išimtis ir jūs. (Biblijos principas: Jokūbo 3:2.)

Būkite supratingi. Kai kitąsyk sutuoktinis jus įskaudins žodžiu ar poelgiu, pagalvokite: ar tai tikrai taip baisu? ar turėčiau reikalauti, kad atsiprašytų, ar viską nuleisti negirdom ir užmiršti? (Biblijos principas: 1 Petro 4:8.)

Jei kitaip negalite, pasikalbėkite. Ramiai paaiškinkite, dėl ko įsižeidėte ir kodėl jus tai skaudina. Neprimeskite blogų motyvų ir nedarykite apibendrinamų išvadų, nes tai tik paskatins sutuoktinį gintis. Užuot taip elgęsis, tiesiog pasakykite, kaip dėl to jaučiatės.