Kas yra dorovinės vertybės? Moralės arba etikos principai, kuriuos pripažįstame esant teisingus ir svarbius. Tokiomis vertybėmis laikytinas atlaidumas, sąžiningumas, laisva valia, meilė, pagarba gyvybei, savitvarda. Nuo mūsų vertybių skalės priklauso, kaip elgiamės, kam teikiame pirmumą, su kuo bendraujame, ko mokome savo vaikus. Tačiau, nepaisant šių vertybių svarbos, visuomenės dorovė smunka.

2008-aisiais Jungtinėse Valstijose surengtoje apklausoje šimtai jaunų vyrų ir moterų atsakė į klausimą, kaip jie vertina dorovės normas. „Buvome priblokšti. Jų mintys ir žodžiai aiškiai rodo, kokia žema jų moralė“, — rašė Deividas Bruksas (David Brooks) laikraštyje The New York Times. Daugelis, tiesa, pripažino, jog žaginti ir žudyti yra nusikaltimas, bet, „išskyrus tokius kraštutinius atvejus, jų požiūris į blogį, pavyzdžiui, į vairavimą girtam, sukčiavimą mokykloje ar sutuoktinio apgaudinėjimą buvo labai pakantus“. Kaip pareiškė viena mergina,  „dažniausiai aš nesuku galvos, kas gera ir kas bloga“. Ne vienas mąsto taip: „Jei manai, jog tai teisinga, šitaip ir elkis. Klausyk savo širdies.“ Ar taip galvoti išmintinga?

Nors žmogaus širdis geba nuoširdžiai mylėti ir atjausti, ji taip pat gali būti „labai klastinga ir be galo nedora“ (Jeremijo 17:9, Brb). Šią apgailėtiną realybę atspindi smunkanti visuomenės dorovė — tendencija, jau seniai išpranašauta Biblijoje. Joje rašoma: „Paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išpuikę, [...] neturintys prigimtinės meilės, [...] nesutramdomi.“ Be to, priduriama, jog daugelis nekęs to, kas gera, ir malonumus mylės labiau nei Dievą (2 Timotiejui 3:1-5).

Tai turėtų paskatinti mus savo širdį ištirti, o ne aklai ja pasitikėti! Ir išties Biblijoje aiškiai sakoma: „Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas“ (Patarlių 28:26, Brb). Kaip kompasą reikia kalibruoti, taip ir savo širdį, kad ji tinkamai tarnautų, turime priderinti prie nekintamų dorovės normų. Kur jų ieškoti? Dažnas vertina Biblijos išmintį ir patarimų ieško joje.

Akivaizdu, kad Biblijoje užrašytos dorovės normos yra duotos žmonių labui. Aptarkime tik kelias savybes: meilę, gerumą, dosnumą ir sąžiningumą.

Meilė artimui.

„Jei išmoksite mylėti, laimė pati pasibels į jūsų duris“, — rašoma knygoje Engineering Happiness—A New Approach for Building a Joyful Life. Suprantama, mes, žmonės, trokštame meilės. Be jos negalime būti išties laimingi.

Ką sako Biblija: „Užsivilkite meilę — ji yra tobulas vienybės saitas“ (Kolosiečiams 3:14). Tas pats Biblijos rašytojas sakė: „Jei [...] neturėčiau meilės, būčiau niekas“ (1 Korintiečiams 13:2).

Čia turima omenyje ne kūniška ar sentimentali meilė; tai meilė, pagrįsta principais — meilė, kuri skatina padėti į bėdą patekusiam net ir nepažįstamam žmogui, nesitikint jokio atlygio. 1 Korintiečiams 13:4-7 skaitome: „Meilė kantri ir maloninga. Meilė nepavýdi, nesigiria, nesipučia, nesielgia neprideramai, neieško savo naudos, nesusierzina, nelaiko nuoskaudų sąskaitos. Ji nesidžiaugia neteisybe, bet džiaugiasi tiesa. Ji visa pakelia, [...] visa ištveria.“

Kai šeimoje tokios meilės trūksta, kenčia visi, ypač vaikai. Moteris, vardu Monika, rašė, jog vaikystėje patyrė fizinę, emocinę ir seksualinę prievartą. „Buvau nemylima ir gyvenau be jokios vilties“, — sakė ji. Paskui, būdama penkiolikos, persikėlė pas senelius, Jehovos liudytojus.

„Užteko dvejų metų, praleistų pas juos, — pasakoja Monika, — kad ši drovi mergaitė virstų mėgstančia bendrauti,  mylinčia ir besirūpinančia kitais. Seneliai padėjo man tapti pagarbos verta jauna moterimi.“ Dabar Monika laimingai ištekėjusi. Drauge su vyru ir trim vaikais ji iš meilės dalinasi Biblijos žinia su aplinkiniais.

Ypač klastingas meilės priešas yra materializmas — įsitikinimas, kad materialinė gerovė ir malonumai yra didžiausios vertybės. Tačiau įvairių institucijų atlikti tyrimai ne kartą įrodė: kad žmogus patenkintų būtiniausius poreikius, reikia stebėtinai nedaug, o didesni turtai daugiau laimės nebeatneša. Žmogus, kuriam svarbiausia — turtas, neretai investuoja į tai, kas išties nėra laimė. Tą mintį randame ir Biblijoje. Mokytojo 5:9 teigiama: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis — pelnu. Tai irgi migla!“ Be to, joje skaitome: „Jūsų gyvenime tenebūna meilės pinigams“ (Hebrajams 13:5).

Gerumas ir dosnumas.

„Argi nebūtų puiku, jei galėtum ateiti į parduotuvę ir nusipirkti laimės visam gyvenimui? — rašoma viename straipsnyje, kurį išspausdino Berklio universiteto (Kalifornija, JAV) Gerovės mokslo centras. — Jei perki dovaną kažkam kitam, ta mintis nėra tokia jau absurdiška, kaip kad atrodo.“ Kaip tai suprasti? Duodami jaučiamės laimingesni nei gaudami.

Ką sako Biblija: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

Geriausia, ką galime duoti — kas, beje, ir patiems teikia didžiausią džiaugsmą, — aukoti save, kitaip tariant, savo laiką ir jėgas. Štai Karen pamatė tris moteris, motiną su dviem dukromis, sėdinčias automobilyje pakeltu variklio gaubtu. Motina ir viena iš dukrų turėjo suspėti į lėktuvą, tačiau niekaip negalėjo užvesti automobilio, o taksi vėlavo. Nors iki oro uosto buvo 45 minutės kelio, Karen pasisiūlė jas pavėžėti. Moterys apsidžiaugė. Grįždama atgal Karen pamatė, jog kita dukra tebesėdi automobilyje.

— Laukiu atvažiuojant vyro, — paaiškino ji.

— Džiaugiuosi, kad viskas gerai, — pasakė Karen. — Važiuoju prie Karalystės salės, taip vadiname savo bažnyčią. Ten tvarkysiu gėlyną.

— Ar jūs Jehovos liudytoja? — paklausė moteris.

— Taip, — atsakė Karen, ir užsimezgė pokalbis.

Po kelių savaičių Karen gavo laišką. Be kita ko, ten buvo rašoma: „Mes su mama negalime pamiršti jūsų kilnaus poelgio. Jūsų dėka sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą. Mano sesuo pasakė, kad jūs esate Jehovos liudytoja, ir tai viską paaiškina. Mūsų mama — irgi liudytoja, aš taip pat, tik nesu aktyvi. Bet nuo šiol susiimsiu!“ Karen apsidžiaugė, kad galėjo padėti dviem bendratikėms. „Net apsiverkiau“, — sako ji.

 Rašytojas Čarlzas Vorneris (Charles D. Warner) teigė: „Viena gražiausių [...] gyvenimo dovanų yra ta, kad kiekvienas, nuoširdžiai besistengiantis padėti kitam, padeda ir pats sau.“ Taip yra todėl, kad Dievas sukūrė žmogų nesavanaudišką, gebantį atspindėti puikias paties Kūrėjo savybes (Pradžios 1:27).

Sąžiningumas.

Ši dorybė yra kiekvienos civilizuotos visuomenės pagrindas. Nesąžiningumą lydi baimė, nepasitikėjimas ir socialinis nuosmukis.

Ką sako Biblija: „Kas gali svečiuotis [Dievo] Palapinėje?“ Čia pat randame ir atsakymą: „Žmogus, kuris dorai gyvena [...] ir kalba tiesą iš grynos širdies“ (Psalmyno 15:1, 2). Neapsimestinis sąžiningumas, kaip ir kitos straipsnyje jau aptartos savybės, yra asmenybės bruožas. Tam neturi įtakos nei aplinkybės, nei asmeninė nauda.

Ar prisimenate Kristiną, radusią paketą su pinigais? Ji iš širdies troško įtikti Dievui, o ne praturtėti. Kai pinigų savininkas grįžo labai susirūpinęs, moteris pasakė, kad pinigus rado. Jį nustebino toks sąžiningumas. Nustebo ir jos darbdavys. Vėliau Kristina buvo paaukštinta — paskirta sandėlio vedėja, o tai — pakankamai atsakingos pareigos. Kokie teisingi 1 Petro 3:10 užrašyti žodžiai: „Kas nori mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tas tesulaiko savo [...] lūpas nuo apgaulingos kalbos.“

Biblinės dorovės normos atspindi didžią Kūrėjo meilę žmonėms, nes jos ir padeda mums eiti gerųjų keliu (Patarlių 2:20; Izaijo 48:17, 18). Kai tomis normomis vadovaujamės, rodome meilę Dievui ir esame gausiai laiminami. Juk Biblijoje žadama: „Laikykis [Dievo] kelio; jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius“ (Psalmyno 37:34).

Kokia nuostabi ateitis laukia tų, kurie laikosi Biblijos normų — gyvenimas taikioje žemėje, išvalytoje nuo blogio! Išties dorovinės vertybės, kurių moko Biblija, nusipelno ypatingo mūsų dėmesio.