Viltis sužibo, kai to man labiausiai reikėjo
Atsipeikėjęs staiga supratau, kad mano veidas vandenyje. Pabandžiau kilstelti galvą ir įkvėpti oro, bet kaklas manęs neklausė. Išsigandęs mėginau apsiversti, bet rankos ir kojos nejudėjo iš vietos. Į plaučius ėmė plūsti vanduo. Tą šiltą 1991-ųjų vasaros dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
GIMIAU šiaurrytinėje Vengrijoje, Serenčo mieste, o vaikystė prabėgo Tisaladanio kaime. 1991 metų birželį su keliais draugais nutarėme išsimaudyti Tisos upėje. Vieta nebuvo pažįstama, bet aš, pamanęs, jog ten pakankamai gilu, šokau į vandenį. Kaip skaudžiai apsirikau! Lūžo trys kaklo slanksteliai, buvo pažeistos stuburo smegenys. Draugas, pamatęs, kad nejudu, mane atsargiai pakėlė ir ištraukė iš vandens.
Sąmonės nebuvau praradęs, tad supratau, jog įvyko kažkas baisaus. Žmonės iškvietė greitąją pagalbą, ir sraigtasparniu buvau nugabentas į ligoninę. Ten gydytojai operacijos metu sutvirtino stuburą, vėliau reabilitacijai perkėlė į sostinę Budapeštą. Tris mėnesius gulėjau tik ant nugaros. Nors galvą judinti galėjau, nuo pečių juostos raumenys liko nevaldomi. Būdamas dvidešimties tapau visiškai priklausomas nuo kitų. Negalė tiek prislėgė, kad norėjau mirti.
Kai pagaliau galėjau grįžti namo, tėvai buvo apmokyti, kaip mane prižiūrėti. Jiems tai buvo be galo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai, o aš maždaug po metų pasinėriau į gilią depresiją. Tuomet gavęs profesionalią pagalbą, ilgainiui kiek pakeičiau požiūrį į savo situaciją.
Ėmiau daugiau mąstyti apie gyvenimą: kokia jo prasmė? kodėl mane ištiko tokia nelaimė? Ieškodamas atsakymų, skaičiau žurnalus ir knygas. Bandžiau skaityti ir Bibliją, bet nieko nesupratau. Taigi ji liko gulėti lentynoje. Pasikalbėjau net su kunigu, tačiau jo paaiškinimai manęs netenkino.
1994 metų pavasarį pas mus apsilankė Jehovos liudytojų pora. Tėvas paprašė jų pasikalbėti su manimi. Jie papasakojo apie Dievo tikslą paversti Žemę rojumi ir pašalinti ligas. Man tai patiko, bet buvo sunku patikėti. Vis dėlto paėmiau dvi Biblijos studijoms skirtas knygas. Kai jas perskaičiau, liudytojai pasiūlė drauge studijuoti Bibliją, ir aš sutikau.
Jie taip pat paskatino mane melstis.Įsitikinau, jog Dievas išties manimi rūpinasi.
Diskutuodamas su liudytojais, į daugybę klausimų gavau atsakymus tiesiai iš Biblijos. Be to, įsitikinau, jog Dievas manimi išties rūpinasi. Galiausiai po dvejų metų Biblijos studijų, 1997-ųjų rugsėjo 13 dieną, buvau pakrikštytas namuose, vonioje. Tai viena laimingiausių dienų mano gyvenime.
2007 metais persikėliau į neįgaliųjų namus Budapešte. Čia man atsivėrė daug galimybių apie nuostabią ateitį pasakoti ir kitiems. Kai būna geras oras, išvažiavęs specialiai man pritaikytu smakru valdomu motoriniu invalido vežimėliu, galiu kalbinti žmones net ir lauke.
Vienos dosnios šeimos iš mano bendruomenės dėka įsigijau ir nešiojamąjį kompiuterį, kurį valdau galvos judesiais. Juo naudodamasis galiu paskambinti ar parašyti laišką internetu tiems, kurių mano bendratikiai neranda namie. Šis būdas padėti žmonėms labai tobulina mano bendravimo įgūdžius ir praskaidrina mintis.
Aš netgi galiu lankyti krikščionių sueigas. Kai atvykstu į Karalystės salę, mane, sėdintį vežimėlyje, bendratikiai atsargiai užneša į antrą aukštą. Kai noriu komentuoti, šalia sėdintis brolis pakelia ranką ir, kol kalbu, priešais mane laiko Bibliją ar kitą leidinį.
Mane nuolat vargina skausmai, ir beveik nieko negaliu daryti savarankiškai. Todėl kartais tai labai slegia. Bet nuoširdžiai melsdamasis Jehovai nusiraminu ir žinau, kad jis manęs klausosi. Stiprybės semiuosi kasdien skaitydamas Bibliją ir bendraudamas su dvasiniais broliais bei sesėmis. Jų draugystė, emocinė parama ir maldos už mane padeda nepalūžti.
Jehova mane paguodė būtent tada, kai to man labiausiai reikėjo. Jis įžiebė viltį, kad naujajame pasaulyje turėsiu puikią sveikatą. Todėl trokštu sulaukti meto, kai galėsiu vaikščioti, šokinėti ir dėkoti Dievui už jo nepaprastą meilę ir gerumą (Apaštalų darbų 3:6-9).