Mūsų šeima gyveno Telankuro miestelyje Prancūzijos šiaurės rytuose. Tėvas buvo prancūzas, mama italė. Kai buvau aštuonerių, persikėlėme į Italiją ir apsigyvenome skurdžiame Romos priemiestyje. Šeimoje prasidėjo problemos, tėvai smarkiai bardavosi dėl pinigų stygiaus.

Pamenu, kai buvau penkiolikos, mama pasiūlė man nesėdėti namie, susirasti draugų. Paklausiau jos ir ilgainiui į namus grįždavau vis rečiau. Susidėjau su bloga kompanija. Kartą prie manęs priėjęs iš pažiūros draugiškas vyriškis pasiūlė narkotikų. Paėmiau, nes norėjau atrodyti suaugęs. Netrukus patekau į narkotikų ir amoralumo liūną. Daug kartų buvau išprievartautas. Gyvenimas pasidarė nemielas, buvo vis tiek – gyvensiu ar mirsiu. Jaučiausi beviltiškai vienišas. Būdamas šešiolikos bandžiau nusižudyti: išgėriau butelį viskio ir šokau į ežerą. Po to tris dienas išgulėjau komoje.

Atsigavęs pradėjau vertinti savo gyvybę, bet tapau smurtingas ir suktas. Pasiūlydavau žmonėms sekso paslaugas, paskui jų namuose duodavau narkotikų ir apvogdavau. Dirbau didelėms nusikalstamoms grupuotėms narkotikų prekeiviu visoje Italijoje. Dažnai turėdavau nemalonumų su policija. Gyvenimas rodės beprasmis ir stichiškas, nors širdyje tikėjau, kad turėtų būti kokia nors mano egzistavimo priežastis. Prašiau Dievą leisti bent metus pagyventi ramiai ir laimingai.

Būdamas 24 metų nusprendžiau persikelti į Angliją, nes dėl ryšių su narkotikų prekeiviais mano gyvybei grėsė pavojus. Prieš išvykdamas aplankiau mamą ir nustebau pas ją sutikęs Anunsiatą Lugarą, kalbantį su ja apie Bibliją. * Žinojau jo kriminalinę  praeitį, todėl išsigandęs paklausiau, ką jis čia veikia. Anunsiatas papasakojo, kaip pakeitė savo gyvenseną, kad taptų Jehovos liudytoju, ir prašė pažadėti, kad Anglijoje būtinai pasikalbėsiu su liudytojais. Pažadėjau. Tačiau vos ten nuvykęs grįžau prie seno gyvenimo būdo.

Kartą judrioje Londono gatvėje pamačiau liudytoją, siūlantį žmonėms žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Prisiminęs Anunsiatui duotą pažadą paprašiau Biblijos studijų.

Tai, ką iš Biblijos sužinojau, tikrai nustebino. Pavyzdžiui, 1 Jono 1:9 apie Dievą sakoma: „Jeigu savo nuodėmes išpažįstame, jis ištikimas ir teisingas, kad nuodėmes mums atleistų ir apvalytų mus.“ Šie žodžiai mane labai paveikė, nes dėl savo gyvensenos jaučiausi purvinas. Netrukus ėmiau lankyti Jehovos liudytojų sueigas Karalystės salėje. Liudytojai mane šiltai priėmė. Mačiau, kad jie bendrauja labai draugiškai, tarsi būtų viena šeima. Tokio bendravimo visada troškau, todėl panorau prisidėti prie jų bendruomenės.

Nors nesunkiai atsižadėjau narkotikų ir amoralaus gyvenimo būdo, buvo nelengva pakeisti charakterį. Supratau, kad turiu būti pagarbesnis ir dėmesingesnis kitiems. Tiesą sakant, su kai kuriais blogais bruožais kovoju iki šiol. Tačiau Jehovos padedamas jau esu nemažai ką savo gyvenime pakeitęs. 1997 metais, nepraėjus nei šešiems mėnesiams nuo tada, kai pradėjau studijuoti Bibliją, pasikrikštijau.

Po krikšto vedžiau jauną moterį Barbarą, kuri irgi neseniai buvo tapusi Jehovos liudytoja. Kai vienas mano senų draugų pamatė, kaip aš pasikeičiau, taip pat ėmė studijuoti Bibliją. Po kurio laiko liudytojais tapo jis ir jo sesuo. Paskui studijuoti pradėjo mano močiutės sesuo (jai buvo per aštuoniasdešimt) ir neilgai trukus iki savo mirties pasikrikštijo.

Dabar tarnauju bendruomenės vyresniuoju. Abu su žmona esame visalaikiai evangelizuotojai – mokome Biblijos tiesų itališkai kalbančius žmones Londone. Kartais dėl savo ankstesnės gyvensenos jaučiuosi prislėgtas, tačiau Barbara mane labai palaiko. Pagaliau turiu puikią šeimą ir mylintį Tėvą – viską, ko taip troškau. Prašiau Dievą, kad leistų bent metus pagyventi ramiai ir laimingai, o gavau daug daugiau!