Ar kada buvote susirgęs? Gal pasveikote taip greitai, kad ligos nė neprisimenate. Tačiau netekties skausmas nėra toks trumpalaikis. „Visiškai atsikratyti netekties skausmo neįmanoma“, – savo knygoje rašo dr. Alanas Vulfeltas. Vis dėlto jis priduria: „Laikui bėgant ir padedant kitiems skausmas po truputį atlėgsta“ (Alan Wolfelt. Healing a Spouse’s Grieving Heart).

Prisiminkime, kaip į žmonos mirtį reagavo patriarchas Abraomas. Biblijoje sakoma, kad „Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą“. Akivaizdu, susitaikyti su netektimi jam reikėjo laiko. * Panašiai ir Jokūbas, kai jam buvo pameluota, kad Juozapą sudraskė žvėris, „raudojo sūnaus daug dienų“, ir šeimos nariai niekaip negalėjo jo paguosti. Liūdesys dėl Juozapo mirties jį slėgė ir po daugelio metų (Pradžios 23:2; 37:34, 35; 42:36; 45:28).

Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, kurie netenka artimųjų šiais laikais. Štai keli pasisakymai.

• „Mano vyras Robertas mirė 2008 metų liepos 9-ąją. Ta diena, kai įvyko tragiška avarija, prasidėjo taip, kaip ir visos kitos. Po pusryčių, kaip paprastai prieš jam išvykstant į darbą, pasibučiavome, apsikabinome ir pasakėme vienas kitam, kad mylime. Praėjo jau šešeri metai, bet skausmas vis dar spaudžia krūtinę. Nemanau, kad jis kada nors praeis“ (Geil, 60 metų).

• „Nors be savo mylimos žmonos gyvenu jau aštuoniolika metų, vis dar jos ilgiuosi ir sielvartauju. Kai stebiu gamtos grožį, visada pagalvoju apie ją – kaip ji džiaugtųsi tai matydama“ (Etjenas, 84 metų).

Taigi ilgai gedėti visai natūralu. Kiekvienas žmogus į netektį reaguoja skirtingai, todėl šiuo atžvilgiu neturėtume nieko teisti. Taip pat neturime smerkti savęs, jei netektį išgyvename labai jautriai. Kaip tad ištverti sielvartą?