RELIGIJOS, kaip antai katalikų, kai kurios stačiatikybės atšakos, budizmas ir nemažai kitų, iš savo vadovų bei dvasininkų reikalauja laikytis celibato. Tačiau daugelis žmonių mano, jog ši tradicija yra pagrindinė pastaruoju metu vis dažniau pasaulį drebinančių sekso skandalų, susijusių su įvairių religijų dvasininkais, priežastis.

Taigi natūraliai kyla klausimas: ar reikalavimas laikytis celibato yra pagrįstas Šventuoju Raštu? Tad panagrinėkime, kaip ši praktika atsirado ir vystėsi, taip pat kaip į tai žiūri Dievas.

Žinyne Encyclopædia Britannica celibatas apibūdinamas kaip „viengungystė bei visiškas lytinis susilaikymas, paprastai dvasininkų ar pasišventusiųjų“. Popiežius Benediktas XVI 2006 metais kreipimesi į Romos kurijos narius privalomą celibatą pavadino „tradicija, bemaž siekiančia apaštalų laikus“.

Tačiau pirmo amžiaus krikščionys celibato nesilaikė. Apaštalas Paulius, gyvenęs pirmame amžiuje, netgi perspėjo bendratikius, jog atsiras vyrų, skleidžiančių „klaidinančias ištarmes“ ir „draudžiančių tuoktis“ (1 Timotiejui 4:1–3).

Celibato idėja į Vakarų krikščionių bažnyčias ėmė skverbtis antrame amžiuje. Pasak knygos Celibacy and Religious Traditions, tai buvo „susiję su Romos imperijoje kilusia nauja tendencija – susilaikyti nuo seksualinio gyvenimo“.

 Vėlesniais amžiais dvasininkų celibatas buvo propaguojamas bažnyčios susirinkimuose, už jį pasisakė ir vadinamieji bažnyčios tėvai. Jų manymu, lytiniai santykiai yra suteršiantys ir nesuderinami su dvasininko pareigomis. Vis dėlto, kaip rašoma leidinyje Encyclopædia Britannica, „dešimtame amžiuje daugelis kunigų ir net kai kurie vyskupai turėjo žmonas“.

Laikytis celibato iš dvasininkų buvo pareikalauta 1123 ir 1139 metais Romoje vykusiuose Laterano susirinkimuose; oficiali Katalikų bažnyčios nuostata tokia tebėra iki šiol. Taip bažnyčia apsidraudė nuo pavojaus netekti galios ir turtų, mat vedę kunigai bažnyčios nuosavybę testamentu palikdavo savo vaikams.

Dievo požiūrį į celibatą galime aiškiai suprasti iš jo Žodžio, Biblijos. Joje skaitome, ką Jėzus pasakė apie tuos, kas kaip ir jis lieka nesusituokę „dėl dangaus karalystės“ (Mato 19:12). Panašiai ir apaštalas Paulius paminėjo, jog kai kurie krikščionys sekdami jo pavyzdžiu nesituokia „dėl gerosios naujienos“ (1 Korintiečiams 7:37, 38; 9:23).

Vis dėlto nei Jėzus, nei Paulius neliepė laikytis celibato. Jėzus vienystę pavadino dovana, kurią turi ne visi jo sekėjai. O Paulius, kalbėdamas apie nesituokimą, atvirai pasakė: „Neturiu Viešpaties įsakymo, bet pareiškiu savo nuomonę“ (Mato 19:11; 1 Korintiečiams 7:25).

Be to, iš Biblijos žinome, kad daugelis pirmo amžiaus krikščionių vadovų, tarp jų ir apaštalas Petras, buvo vedę (Mato 8:14; Morkaus 1:29–31; 1 Korintiečiams 9:5). Tais laikais romėniškame pasaulyje vyravo seksualinis amoralumas, todėl Paulius rašė, kad krikščionių prižiūrėtojas, jei yra vedęs, būtų „vienos žmonos vyras“ ir turėtų klusnius vaikus (1 Timotiejui 3:2, 4).

Tos santuokos nebuvo celibatinės, nes Biblijoje apie intymius sutuoktinių santykius aiškiai sakoma: „Vyras teatlieka pareigą žmonai [...]. Neatimkite to vienas iš kito“ (1 Korintiečiams 7:3–5). Akivaizdu, Dievas nereikalauja laikytis celibato, taigi krikščionims jis neprivalomas.

Jeigu celibatas nebūtinas, kodėl Jėzus ir Paulius apie nesituokimą kalbėjo palankiai? Kadangi šeimos neturintis žmogus nepatiria tiek rūpesčių, kiek susituokusieji, todėl gali neblaškomas atsidėti gerosios naujienos skelbimui (1 Korintiečiams 7:32–35).

Pavyzdžiui, Davidas paliko gerai apmokamą darbą Meksike ir persikėlė į kaimo vietovę Kosta Rikoje, norėdamas padėti ten gyvenantiems žmonėms sužinoti Biblijos tiesas. Ar Davidas mano, jog išvykti jam buvo lengviau, nes yra nevedęs? „Be abejo, – sako jis. – Kadangi rūpintis reikėjo tik savimi, prisitaikyti prie kitos kultūros ir kitokių gyvenimo sąlygų buvo paprasčiau.“

Netekėjusi krikščionė Klaudija, kuri išvyko tarnauti ten, kur trūksta evangelizuotojų, sako: „Tarnyba Dievui man labai patinka. Matau, kaip jis manimi rūpinasi, ir mano tikėjimas bei draugystė su Dievu stiprėja.“

Vienystė nebūtinai turi būti našta. Klaudija sako: „Nesvarbu, esi susituokęs ar ne, jeigu Dievui Jehovai skirsi kas geriausia, būsi laimingas“ (Psalmyno 119:1, 2).