1. Kokiu sugretinimu Jehova atskleidė, ką jaučia Izraelio tautai?

„ARGI moteris užmiršta savo kūdikį?“ Tuos žodžius Jehova ištarė pranašo Izaijo dienomis. „Net jei kuri užmirštų, aš tavęs neužmiršiu“, – patikino jis izraelitus (Iz 49:15). Tai, ką jautė Izraeliui, Jehova sugretino su motinos jausmais mažyliui: kalbėdamas apie mamos ir kūdikio ryšį, savo tautai jis davė suprasti, kaip stipriai ją myli. Pasak mūsų sesės vardu Žasmina *, tarp mamos ir kūdikio užsimezga ypatingas ryšys – ryšys visam gyvenimui. Šiai sesei pritartų dauguma mamų.

2. Kaip Jehova jaučiasi, kai jo vaikas nuo jo atitolsta?

² Jehovai nėra vis tiek, jeigu kuris nors jo vaikas nuo jo atitolsta, nustoja lankyti bendruomenės sueigas ir skelbti gerąją naujieną. Kasmet neveikliais * tampa tūkstančiai krikščionių, ir Dievui dėl to skauda širdį.

3. Ko Jehova labai norėtų?

³ Daugelis dvasiškai neveiklių brolių ir sesių sugrįžta į bendruomenę ir mes juos šiltai priimame. Visų savo paklydusių vaikų Jehova labai laukia (1 Pt 2:25). Kaip galėtume tiems bendratikiams padėti sugrįžti pas Dievą? Prieš atsakydami į šį klausimą pažiūrėkime, kodėl kai kurie iš mūsų nustoja lankyti sueigas ir eiti į tarnybą.

4. Kodėl kai kurie broliai ir sesės nutolsta nuo bendruomenės?

⁴ Kai kurie broliai ir sesės dvasinę veiklą apleido dėl to, kad pernelyg daug laiko ir jėgų atidavė darbui. „Į darbą pasinėriau visa galva, – prisipažįsta pietryčių Azijoje gyvenantis brolis vardu Hungas. – Labai klydau manydamas, kad jei gerai uždirbsiu, galėsiu daugiau tarnauti Jehovai. Taigi dirbau dar daugiau. Ėmiau praleidinėti sueigas ir galiausiai visai nustojau jas lankyti. Regis, pasaulyje viskas sutvarkyta taip, kad žmonės pamažu nutoltų nuo Dievo.“

5. Kaip mūsų sesę Enę paveikė viena po kitos užklupusios bėdos?

⁵ Yra brolių ir sesių, kuriuos išsekino įvairūs vargai ir bėdos. Štai Didžiojoje Britanijoje gyvenanti mūsų sesė vardu Enė turi penkis vaikus. Ji sako: „Jaunėlis gimė su sunkiomis negalėmis. Paskui nuo bendruomenės buvo atskirta dukra, o vienas sūnus susirgo psichine liga. Tai mane taip prislėgė, kad nustojau eiti į sueigas ir tarnybą.“ Galime tik įsivaizduoti, ką tenka išgyventi Enei, jos šeimai ir visiems kitiems, kuriuos užklumpa panašios nelaimės.

6. Kas galėtų nutikti, jei krikščionis nepritaikytų patarimo, užrašyto Kolosiečiams 3:13?

⁶ Perskaityk Kolosiečiams 3:13. Kai kurie Jehovos tarnai jaučia nuoskaudą kadaise užsigavę dėl brolio ar sesės pasakytų žodžių ar kokio poelgio. Apaštalas Paulius pripažino, kad kartais nepasitenkinimui yra pagrindas, – galimas dalykas, patyrėme nemenką skriaudą. Bet jei nebūsime atsargūs ir pasiduosime apmaudui, gali nutikti taip, kad nuo bendruomenės nutolsime. Štai Pietų Amerikoje gyvenantis brolis vardu Pablas buvo neteisingai apkaltintas padaręs nuodėmę ir dėl to vyresnieji jį sudrausmino. Kaip Pablas į neteisybę reagavo? „Labai supykau, – sako jis, – ir per laiką nuo bendruomenės nutolau.“

7. Kas gali nutikti, jei krikščionio neapleidžia kaltės jausmas?

⁷ Būna ir taip, kad krikščionį kamuoja sąžinės priekaištai dėl praeityje padarytos sunkios nuodėmės. Net jei ir atgailavo, jis, galimas dalykas, mano, kad prarado Dievo palankumą ir nebėra vertas būti jo tarnu. Panašiai jautėsi brolis vardu Fransiskas. „Dėl to, kad pasielgiau amoraliai, buvau vyresniųjų sudrausmintas, – sako jis. – Nors sueigas lankiau, kaltės jausmas niekaip neapleido, jaučiausi nevertas būti tarp Jehovos tarnų. Nuolat graužė sąžinė, todėl padariau išvadą, kad Jehova man neatleido. Galiausiai ir į sueigas, ir į tarnybą eiti nustojau.“ Akivaizdu, mūsų broliai ir sesės nuo bendruomenės nutolsta dėl įvairių priežasčių, ir mes suprantame, kaip jiems nelengva. Tai, aišku, supranta ir Jehova. Pažiūrėkime, ką jis dėl jų daro.

8. Ar Jehova pamiršta tuos, kurie nustojo jam tarnauti? Prašom paaiškinti.

⁸ Nors kai kurie krikščionys nutolsta nuo bendruomenės, Jehovai jie teberūpi. Dievas atsimena jų ištikimą  tarnystę ir gerus darbus (Hbr 6:10). Pranašas Izaijas vaizdingai aprašė, kaip Jehova rūpinasi visais tarnais: „Jis kaip ganytojas savo kaimenę žiūrės. Savo rankomis ėriukus jis surinks ir užantyje nešios“ (Iz 40:11). O ką Jehova daro, jei kuri nors jo avelė nuklysta nuo kaimenės? Tą gražiai pailiustravo Jėzus. Savo mokiniams jis sakė: „Kaip manote? Jeigu koks žmogus turėtų šimtą avių ir viena iš jų nuklystų, argi jis nepaliktų kitų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jeigu jam pavyktų ją surasti, iš tiesų sakau jums: jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl anų devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios“ (Mt 18:12, 13).

9. Kaip bibliniais laikais ganytojas elgdavosi su savo kaimenės avimis? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

⁹ Jehova ne be reikalo lyginamas su ganytoju. Prisiminkime biblinius laikus. Geras ganytojas savo avis labai rūpestingai prižiūrėdavo. Kad apsaugotų kaimenę, Dovydas, pavyzdžiui, grūmėsi su liūtu ir meška (1 Sam 17:34, 35). Toks rūpestingas ganytojas iškart būtų pastebėjęs, kad pradingo viena avelė (Jn 10:3, 14). Savo 99 avis jis būtų palikęs aptvare ar pavedęs prižiūrėti kitiems, ir pats būtų ėjęs ieškoti prapuolusios. Minėtu palyginimu Jėzus pabrėžė, kaip Jehovai rūpi jo paklydę tarnai. Jis pasakė: „Mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš tokių mažutėlių“ (Mt 18:14).

10. Koks Jehovos pažadas užrašytas Ezechielio 34:11–16?

¹⁰ Jehovai brangūs esame visi, – ir tie nutolę nuo kaimenės „mažutėliai“. Per pranašą Ezechielį jis pažadėjo suieškoti savo nuklydusius tarnus – pražuvėles avis – ir padėti jiems atgauti dvasinę sveikatą. Jehova nupasakojo, kaip padės savo tarnui, – darys tą patį,  ką darydavo ganytojas, kai viena iš jo kaimenės avių prapuldavo. (Perskaityk Ezechielio 34:11–16.) Pirmiausia izraelitas leisdavosi avies ieškoti; tai, suprantama, pareikalaudavo ir laiko, ir jėgų. Kai avį surasdavo, parvesdavo ar parnešdavo ją į kaimenę, aprišdavo žaizdas ir pamaitindavo. Iš „Dievo kaimenės“ ganytojų irgi tikimasi, kad jie pasirūpins prapuolusiomis avimis (1 Pt 5:2, 3). Vyresnieji turi jas suieškoti, padėti grįžti į kaimenę ir suteikti būtiną dvasinę pagalbą. *

11. Kaip ganytojas elgdavosi su avimi, kuri buvo prapuolusi?

¹¹ Suradęs nuklydusią avį, ganytojas nesielgdavo su ja šiurkščiai. Priešingai, visaip jai padėdavo, kad kuo greičiau sustiprėtų. Jehova elgiasi panašiai. Aptarkime, kaip jis padėjo kai kuriems savo tarnams senovėje.

12. Iš kur žinome, kad Jehova nenusivylė pranašu Jona?

¹² Jehovos palieptas eiti į Ninevę, pranašas Jona leidosi bėgti priešinga kryptimi. Vis dėlto Jehova juo nenusivylė. Kaip rūpestingas ganytojas jis savo pranašui atėjo į pagalbą ir jį sustiprino, kad atliktų pavestą užduotį (Jon 2:7; 3:1, 2). Vėliau Dievas padėjo Jonai suprasti, kokia brangi kiekvieno žmogaus gyvybė (Jon 4:10, 11). Kokią pamoką iš pasakojimo apie Joną galime įžvelgti? Jei koks krikščionis atitolo nuo bendruomenės ir tapo neveiklus, vyresnieji nemanys, kad viskas prarasta. Jie stengsis suprasti, kodėl taip nutiko. O kai bendratikis pas Jehovą sugrįš, jie ir toliau su meile juo rūpinsis.

13. a) Iš ko akivaizdu, kad Jehova suprato 73 psalmės rašytojo jausmus? b) Ko galime iš Jehovos pasimokyti?

¹³ O štai kaip buvo su 73 psalmės rašytoju. Matydamas, kad nedoriems žmonėms sekasi, vienu metu jis ėmė  apmaudauti. Netgi suabejojo, ar apskritai verta vykdyti Dievo valią (Ps 73:12, 13, 16). Jehova už tai savo tarno nepasmerkė ir netgi pasirūpino, kad jo sudėta psalmė išliktų iki mūsų dienų. Psalmininkas galiausiai suprato, kad nėra nieko brangesnio už artimą ryšį su Dievu ir kad tik tai įprasmina gyvenimą (Ps 73:23, 24, 26, 28). Kokią pamoką čia galime įžvelgti? Jeigu brolis ar sesė išreiškia abejones, ar Jehovai tarnauti verta, vyresnieji tokio bendratikio nepasmerks: jie stengsis suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip kalba ar elgiasi. Tik išsiaiškinę priežastis tie broliai matys, kokios Biblijos mintys bendratikį labiausiai padrąsintų.

14. Dėl ko Elijas sielojosi ir kaip Jehova jam padėjo?

¹⁴ Išsigandęs karalienės Jezabelės, Elijas pabėgo į dykumą. Pranašą apėmė didelis sielvartas, jis net meldė Jehovą atimti jam gyvastį. Elijas manė, kad Izraelyje niekas nebetarnauja Jehovai ir kad iš jo tarnystės jokios naudos (1 Kar 19:1–4, 10). Suprasdamas pranašo jausmus, Jehova ant jo nesupyko. Priešingai, savo tarną patikino, kad šis nėra vienas ir gali kliautis jo pagalba. Taip pat davė suprasti, kad turi jam daug darbo. Jehova su atjauta išklausė Elijo nuogąstavimus ir patikėjo jam naujų užduočių (1 Kar 19:11–16, 18). Kokią pamoką čia galime įžvelgti? Su  neveikliais bendratikiais visi turime elgtis atjaučiai. Ypač supratingi turėtų būti bendruomenės vyresnieji. Kai brolis ar sesė lieja savo jausmus – dėl ko nors apmaudauja arba sako, kad nėra vertas Jehovos atleidimo, – tie broliai jį išklausys, taip pat patikins, kad Jehovai jis labai brangus.

15. Ką iš Jėzaus žodžių, užrašytų Jono 6:39, galime spręsti apie jo požiūrį į savo Tėvo avis?

¹⁵ Akivaizdu, Jehova savo paklydusiomis avimis labai rūpinasi. Jis tikisi, kad jomis rūpinsimės ir mes. Sektiną pavyzdį mums paliko jo Sūnus. Jėzus labai stengėsi padėti „Izraelio namų prapuolusioms avims“ sugrįžti pas Jehovą, nes žinojo – kiekviena iš jų yra jam brangi (Mt 15:24; Lk 19:9, 10). Pats būdamas rūpestingas ganytojas, jis darė viską, kad nė viena Jehovos avelė nepražūtų. (Perskaityk Jono 6:39.)

16, 17. Ko Jehova tikisi iš bendruomenės vyresniųjų? (Žiūrėk rėmelį „ Kaip gali jaustis paklydusi Jehovos avis“.)

¹⁶ Didžiausia atsakomybė rūpintis Jehovos avimis tenka bendruomenių vyresniesiems. Štai Efezo bendruomenės vyresniuosius apaštalas Paulius paragino: „Turite padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti’“ (Apd 20:17, 35). Ispanijoje gyvenantis ir bendruomenės vyresniuoju tarnaujantis brolis vardu Salvadoras sako: „Galvodamas apie tai, kaip Jehovai jo nuklydusi avis rūpi, trokštu jai padėti, kuo tik galiu. Žinau, Jehova nori, kad ja pasirūpinčiau.“

¹⁷ Straipsnyje minėti bendratikiai pas Jehovą sugrįžo. To paties trokšta ir daugelis kitų neveiklių brolių ir sesių. Kaip konkrečiai galėtume jiems padėti, daugiau pakalbėsime kitame straipsnyje.