GYVENIMO ISTORIJA
„Jehova manęs nepamiršo“
ESU iš Orealos – nedidelės indėnų gyvenvietės, įsikūrusios Gajanoje, Pietų Amerikoje. Joje gyvena maždaug 2000 žmonių, čionai galima patekti tik nedideliu lėktuvu ar valtimi.
Gimiau 1983-iaisiais. Buvau sveikas, tačiau dešimtais gyvenimo metais pradėjau jausti stiprius viso kūno skausmus. Praėjo dveji metai. Vieną rytą prabudęs supratau, kad nejaučiu kojų. Kad ir kaip stengiausi jas pajudinti, jos neklausė. Nuo tos dienos nebevaikščioju. Dėl ligos taip pat nustojau augti, – ir šiandien mano ūgis kaip vaiko.
Kai susirgau, nebegalėjau niekur išeiti iš namų. Praėjus keliems mėnesiams pas mus apsilankė dvi Jehovos liudytojos. Paprastai svečiams atėjus slėpdavausi, bet tą dieną nutariau viešnių pasiklausyti. Jos ėmė kalbėti apie rojų ir aš prisiminiau, ką girdėjau būdamas penkerių. Tada vienas misionierius vardu Jetras atvykdavo kartą per mėnesį iš Surinamo į mūsų gyvenvietę ir studijavo Bibliją su mano tėčiu; Jetras buvo man labai geras ir mudu susidraugavome. Be to, seneliai lankė gyvenvietėje rengiamas Jehovos liudytojų sueigas ir kartais tenai nusivesdavo ir mane. Taigi viena iš tų mus aplankiusių liudytojų, Florencija, paklausė, ar norėčiau sužinoti daugiau. Atsakiau, kad norėčiau.
Kitąkart Florencija atėjo su vyru Justu ir aš priėmiau jų pasiūlymą studijuoti Bibliją. Kadangi nemokėjau skaityti, jie ėmėsi man padėti. Po kurio laiko skaičiau jau visai neblogai. Vieną dieną Florencija su Justu pasakė, kad juos paskyrė tarnauti į Surinamą. Jiems išvykus, kurį laiką niekas su manimi Biblijos nestudijavo. Tačiau Jehova manęs nepamiršo.
Netrukus į Orealą atvyko pionierius vardu Floidas. Skelbdamas gerąją naujieną jis pasibeldė ir į mūsų trobelę. Kai Floidas prašneko apie Biblijos studijas, nusišypsojau. „Kodėl šypsotės?“ – paklausė jis. Pasakiau jam, kad jau baigiau brošiūrą Ko Dievas reikalauja iš mūsų? ir esu pradėjęs knygą Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą *. Tada paaiškinau, kodėl studijos nutrūko. Floidas baigė studijuoti su manimi knygą Pažinimas. Paskui jis buvo paskirtas tarnauti kitur ir aš vėl likau be mokytojo.
2004-aisiais į Orealą paskyrė du specialiuosius pionierius, Granvilį ir Džošuą. Jie irgi rado mane skelbdami gerąją naujieną
po namus. Kai išgirdau pasiūlymą studijuoti Bibliją, vėl šyptelėjau. Paprašiau Granvilio ir Džošuos pradėti su manimi nuo pradžių studijuoti knygą Pažinimas – norėjau pažiūrėti, ar jie mokys mane to paties, kaip ir ankstesni mokytojai. Granvilis man pasakė, kad gyvenvietėje rengiamos sueigos. Nors iš namų nebuvau išėjęs bent dešimt metų, apsilankyti sueigoje labai norėjau. Granvilis įsodino mane į vežimėlį ir nustūmė iki pat Karalystės salės.Vėliau Granvilis paskatino mane įsirašyti į teokratinės tarnybos mokyklą. Jis drąsino: „Nors ir esi neįgalus, gali kalbėti. Ateis diena, kai sakysi viešąją kalbą. Ji tikrai ateis.“ Tie žodžiai įkvėpė man pasitikėjimo savimi.
Drauge su Granviliu pradėjau skelbti gerąją naujieną. Kadangi dauguma mūsų gyvenvietės kelių buvo labai duobėti, neįgaliojo vežimėliu sunkiai pravažiuojami, paprašiau Granvilį vežti mane karučiu; šis būdas labai pasiteisino. Pasikrikštijau 2005 metų balandį. Jau netrukus broliai išmokė mane tvarkyti bendruomenės literatūrą ir reguliuoti Karalystės salėje garso įrangą.
2007-aisiais netekau tėčio. Jis iškrito iš valties ir, variklio sraigto sužalotas, po kelių dienų mirė. Visi šeimoje buvome labai sukrėsti. Tuo sunkiu metu Granvilis su mumis meldėsi ir guodė mintimis iš Biblijos. Deja, po dvejų metų netekome ir paties Granvilio: mus pribloškė žinia, kad plaukdamas valtimi jis nuskendo.
Mūsų nedidelėje bendruomenėje neliko vyresniųjų, tik vienas patarnautojas. Broliai ir sesės Granvilio labai gedėjo. Aš irgi savo brangaus draugo netektį išgyvenau sunkiai. Granvilis mane globojo – rūpinosi tiek dvasinėmis, tiek fizinėmis reikmėmis. Po jo mirties per savaitgalio sueigą manęs paprašė paskaityti Sargybos bokšto straipsnį. Įveikęs vos porą pastraipų pravirkau ir nebegalėjau sustoti. Teko mane pakeisti.
Į pagalbą mums atėjo kitos bendruomenės broliai, todėl kiek pralinksmėjau. Taip pat į mūsų bendruomenę filialas paskyrė specialųjį pionierių vardu Kodžas. Labai džiaugiuosi, kad mama ir jaunesnis brolis pradėjo studijuoti Bibliją ir galiausiai pasikrikštijo. 2015 metų kovą buvau paskirtas bendruomenės patarnautoju. Praėjus kiek laiko pirmą kartą sakiau viešąją kalbą. Tąsyk su šypsena ir ašaromis prisiminiau Granvilio žodžius: „Ateis diena, kai sakysi viešąją kalbą. Ji tikrai ateis.“
Žiūrėdamas mūsų internetinės televizijos laidas daugiau sužinojau apie brolius ir seses, kurių aplinkybės panašios į mano. Nors ir neįgalūs, jie tarnauja Jehovai tiek, kiek gali, ir yra laimingi. Aš irgi dar galiu šį tą nuveikti. Troškimas atiduoti Jehovai visa, kas mano jėgoms, paskatino mane imtis pionieriaus tarnybos. O kokios netikėtos žinios sulaukiau 2019-ųjų rugsėjį! Buvau paskirtas tarnauti vyresniuoju mūsų bendruomenėje, sudarytoje iš maždaug 40 skelbėjų.
Esu labai dėkingas broliams ir sesėms, kurie vedė man Biblijos studijas ir visokeriopai padėjo tarnyboje. Žinoma, labiausiai esu dėkingas Jehovai, kad manęs nepamiršo.
^ pstr. 8 Išleido Jehovos liudytojai, dabar nebespausdinama.