1. Ko ir kodėl daugelis Dievo tarnų nusprendė atsisakyti?

MILIJONAI Dievo tarnų dėl kilnaus tikslo kai ko gyvenime atsisako. Kad kuo daugiau nuveiktų dėl Jehovos, nemažai brolių ir sesių nutarė nekurti šeimos, kai kurios sutuoktinių poros nusprendė kurį laiką neturėti vaikų, o daugelis šeimų – gyventi kukliau. Jie viskuo patenkinti ir neabejoja: jei tarnaus Jehovai, jis pasirūpins tiek fizinėmis, tiek emocinėmis reikmėmis. Ar dėl tokių sprendimų Dievo tarnams neteks gailėtis? Neteks. Kodėl galime būti tuo tikri? Jehova savo ištikimuosius palaimina – kaip kad Abraomą, „tėvą visų [...], kurie dėl savo tikėjimo yra pripažįstami teisiais“ (Rom 4:11).

2. a) Kodėl, remiantis Hebrajams 11:8–10, 15, 16, Abraomas nedvejodamas paliko Ūrą? b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

² Abraomas patogiai gyveno klestinčiame Ūre, vis dėlto nedvejodamas jį paliko. Kodėl? Biblijoje rašoma: „Jis laukė miesto su tikrais pamatais.“ (Perskaityk Hebrajams 11:8–10, 15, 16.) Šiame straipsnyje aptarsime tokius klausimus: kokio miesto Abraomas laukė ir kokių sunkumų patyrė? ko mes galime pasimokyti iš jo patirties? ir kokią nuostatą ugdytis mus įkvepia tie, kurie šiais laikais seka Abraomo pavyzdžiu?

3. Kokio miesto Abraomas laukė?

³ Miestas, kurio Abraomas laukė, yra Dievo Karalystė. Jos Karalius – Jėzus Kristus, kartu su juo iš dangaus  valdo 144 000 dvasia pateptų krikščionių. Apaštalas Paulius šią Karalystę pavadino „gyvojo Dievo miestu – dangiškąja Jeruzale“ (Hbr 12:22; Apr 5:8–10; 14:1). Jėzus savo mokinius mokė melsti, kad toji Karalystė ateitų ir kad žemėje, kaip ir danguje, būtų vykdoma Dievo valia (Mt 6:10).

4. Ką, remiantis Pradžios 17:1, 2, 6, Abraomas žinojo apie miestą, arba karalystę, apie kurią Dievas buvo kalbėjęs?

⁴ Ar apie Dievo Karalystę Abraomas žinojo viską? Ne. Daugelis detalių ilgus šimtmečius buvo „slėpinys“ (Ef 1:8–10; Kol 1:26, 27). Tačiau jis suprato, kad kai kurie jo palikuoniai bus karaliai, – tai pažadėjo pats Jehova. (Perskaityk Pradžios 17:1, 2, 6.) Abraomas Dievo pažadais labai tvirtai tikėjo – taip tvirtai, lyg regėtų pateptąjį Dievo Karalystės Karalių. Jėzus žydams apie tai sakė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad regės manąją dieną. Jis regėjo ją ir džiaugėsi“ (Jn 8:56). Taigi, Abraomas žinojo, kad iš jo palikuonių kils tauta, kurią valdys Jehovos remiamas karalius. Šio pažado išsipildymo jis labai laukė.

5. Iš ko suprantame, kad Abraomas laukė Dievo įkurto miesto, arba Karalystės?

⁵ Iš ko suprantame, kad Abraomas laukė Dievo įkurto miesto, arba Karalystės? Pirmiausia, jis nepalaikė nė vieno anų laikų valdovo ir ilgam neapsistojo jokios karalystės valdose – kilnojosi iš vietos į vietą. Be to, nesiėmė kurti savos karalystės. Abraomas klausė Jehovos ir laukė, kol jis ištesės duotą pažadą. Tai liudijo, kad Abraomo tikėjimas buvo itin stiprus. Pažiūrėkime, kokių sunkumų šiam Dievo tarnui teko patirti ir ko galime iš jo pasimokyti.

6. Ką žinome apie senovės Ūrą?

⁶ Miestas, iš kurio Abraomas iškeliavo, buvo gana saugus ir patogus gyventi. Jį supo masyvios gynybinės sienos, iš trijų pusių juosė apsauginis griovys. Gyventojai buvo raštingi ir gerai mokėjo skaičiuoti. Mieste, regis, klestėjo  ir verslas – archeologai ten aptiko nemažai su prekyba susijusių dokumentų. Namus žmonės statėsi iš plytų, juos nutinkuodavo ir nubaltindavo. Kai kurie namai buvo su 13 ar 14 kambarių ir vidiniu akmenimis grįstu kiemu.

7. Kodėl Abraomui reikėjo tvirto tikėjimo, kad Jehova jo šeimą apsaugos?

⁷ Abraomui reikėjo tvirto tikėjimo, kad Jehova apsaugos jo šeimą. Prisiminkime, kad jiedu su Sara iškeliavo iš patogių namų saugiame mieste ir gyveno palapinėse Kanaano krašte. Nei storos miesto sienos, nei gilūs apsauginiai grioviai Abraomo ir jo namiškių nebesaugojo – priešams jie buvo lengvas grobis.

8. Kokie vargai vienu metu ištiko Abraomą?

⁸ Nors Abraomas ištikimai vykdė Dievo valią, sunkumų neišvengė. Vienu metu Kanaano krašte – žemėje, į kurią Jehova jį siuntė, – prasidėjo badas ir jam pasidarė sunku aprūpinti namiškius maistu. Badas buvo toks nuožmus, kad Abraomas su šeimyna kuriam laikui persikėlė į Egiptą. Lyg visų tų vargų būtų maža, Egipto valdovas pasiėmė į savo rūmus Sarą. Galime tik įsivaizduoti, kaip Abraomas jautėsi ir kaip sielojosi, kol galų gale faraonas, Jehovos siųstų nelaimių išvargintas, Sarą grąžino (Pr 12:10–19).

9. Kokių sunkumų buvo Abraomo šeimoje?

⁹ Sunkumų buvo ir pačioje Abraomo šeimoje. Jo mylima žmona Sara negalėjo susilaukti vaikų ir dėl to juos ne vieną dešimtmetį slėgė nusiminimas. Galiausiai Sara davė Abraomui į žmonas savo tarnaitę Hagarą, kad ši pagimdytų jiedviem palikuonių. Tapusi nėščia, Hagara ėmė šeimininkę niekinti. Moterų santykiai labai komplikavosi – Sara ėmė elgtis su tarnaite taip šiurkščiai, kad ši nuo jos net buvo pabėgusi (Pr 16:1–6).

10. Kokie išbandymai patikrino Abraomo tikėjimą Jehova?

¹⁰ Vėliau pati Sara susilaukė sūnaus, tačiau Abraomui sunkumai nesibaigė. Vyresnysis sūnus Izmaelis blogai elgėsi su jaunėliu Izaoku, todėl tėvas neturėjo kitos išeities, kaip Izmaelį ir jo motiną išvaryti (Pr 21:9–14). O po daugelio metų Dievas paprašė Abraomą paaukoti Izaoką (Pr 22:1, 2; Hbr 11:17–19). Ir vienu, ir kitu atveju Abraomui teko rimtas išbandymas, nes abu savo vaikus labai mylėjo. Jam reikėjo tvirto tikėjimo, kad Jehova ištesės pažadą jo sūnus palaiminti.

11. Iš ko suprantame, kad Abraomui reikėjo kantriai laukti Jehovos pažadų išsipildymo?

¹¹ Nuo pat tada, kai paliko Ūrą, Abraomas mokėsi kantriai laukti, kol Jehova ištesės jam duotą pažadą. Savo namus jis su šeima paliko būdamas, ko gero, 70 suvirš metų (Pr 11:31–12:4). Maždaug šimtmetį šis ištikimas Dievo tarnas klajojo po Kanaano kraštą ir gyveno palapinėse. Abraomas mirė sulaukęs net 175-erių, tačiau neišvydo, kaip jo palikuoniai apgyveno Jehovos pažadėtą Kanaano kraštą (Pr 25:7). Abraomas neišvydo ir miesto, Dievo Karalystės. Vis dėlto jis nesiskundė. Kaip rašoma Biblijoje, Abraomas mirė patenkintas, „pasisotinęs gyvenimu“ (Pr 25:8). Jis nepristigo tikėjimo ir kantriai laukė Jehovos. Dievas padėjo jam ištverti visokius išbandymus – savo ištikimą draugą  saugojo per visas jo gyvenimo dienas (Pr 15:1; Iz 41:8; Jok 2:22, 23).

12. Ko mes laukiame ir apie ką toliau pakalbėsime?

¹² Mes irgi, kaip Abraomas, laukiame „miesto su tikrais pamatais“. Tiesa, jis jau įkurtas. Nuo 1914 metų Dievo Karalystė jau įsiviešpatavo danguje (Apr 12:7–10). Tačiau mums dar reikia sulaukti, kada ji įsiviešpataus visoje žemėje. O kol tai įvyks, turime būti tvirti ir, kaip Abraomas su Sara, grumtis su įvairiais išmėginimais. Abraomas viską ištvėrė, vadinasi, galime ištverti ir mes. Tą liudija ir žurnale Sargybos bokštas publikuotos Dievo tarnų gyvenimo istorijos. Keletą iš jų prisiminkime. Jos sustiprins mūsų tikėjimą ir padės ugdytis kantrybę.

13. Ko gali pasimokyti iš brolio Voldeno gyvenimo istorijos?

¹³ Aukokis dėl Jehovos. Jei Dievo Karalystė mums iš tiesų svarbiausia, turime ugdytis tokią kaip Abraomo pasiaukojamą dvasią (Mt 6:33; Mk 10:28–30). Įsimintina ir brolio Bilo Voldeno * gyvenimo istorija. 1942 metais, baigdamas architektūros inžinieriaus mokslus viename Jungtinių Valstijų universitete, jis pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Vienas iš Bilo dėstytojų jau buvo suradęs jam darbą. Tačiau Bilas dėstytojui paaiškino, kad ketina atsidėti Dievo tarnystei, ir daug žadančios karjeros atsisakė. Netrukus Bilą pašaukė atlikti karinės tarnybos. Brolis nesutiko, todėl gavo 10 000 dolerių baudą ir penkerius metus kalėjimo. Į laisvę Bilą išleido po trejų metų. Vėliau jį pakvietė mokytis Gileado mokykloje ir paskyrė tarnauti misionieriumi Afrikoje. Po kurio laiko brolis vedė ir drauge su žmona tęsė pasiaukojamą misionieriaus tarnystę. Praėjus  keleriems metams, sergančiai Bilo mamai prireikė pagalbos, todėl pora turėjo grįžti į Jungtines Valstijas. Brolis savo gyvenimą apibūdina taip: „Jehovai tarnauju jau daugiau kaip septyniasdešimt metų. Kai mąstau apie šią nuostabią garbę, akyse tvenkiasi ašaros. Dažnai dėkoju Jehovai, kad padėjo pasirinkti geriausią karjerą – tarnauti jam.“ Ar tarnystė Jehovai yra ir tavo „karjera“?

14, 15. Ko gali pasimokyti iš brolio ir sesės Apostolidžių gyvenimo istorijos?

¹⁴ Nemanyk, kad gyvenimas bus lengvas. Abraomas visą gyvenimą vykdė Jehovos valią, tačiau sunkumų neišvengė (Jok 1:2; 1 Pt 5:9). Tą patyrė ir brolis vardu Aristotelis Apostolidis *. Jis pasikrikštijo 1946 metais Graikijoje ir buvo labai uolus evangelizuotojas. 1952-aisiais brolis susižadėjo su tokia pat uolia sese vardu Eleni. Netrukus po jų vestuvių Eleni sunkiai susirgo – jai diagnozavo smegenų auglį. Auglį išoperavo, tačiau praėjus keleriems metams gydytojai rado naują. Atlikus dar vieną operaciją Eleni liko iš dalies paralyžiuota ir beveik negalėjo kalbėti. Nors jos būklė buvo sunki ir valdžia Jehovos liudytojus tuo metu persekiojo, Eleni ir toliau uoliai dirbo evangelizacijos darbą.

¹⁵ Aristotelis savo žmona rūpinosi 30 metų. Be to, tuo laiku tarnavo bendruomenės vyresniuoju, darbavosi suvažiavimų komitetuose ir vadovavo vienos suvažiavimų salės statybai. 1987 metais Eleni per nelaimingą atsitikimą tarnyboje sunkiai susižalojo. Trejus metus ji išgulėjo ištikta komos, tačiau iš jos nebepabudo ir mirė. Apie savo gyvenimą brolis Aristotelis sako: „Patirti išmėginimai, sunkumai bei netikėtumai pareikalavo didelio atkaklumo bei ištvermės. Jehova duodavo jėgų viską įveikti.“ (Palygink su Ps 94:18, 19.) Kaip Dievas myli tuos, kurie, nors ir varginami sunkių išmėginimų, ištvermingai jam tarnauja!

16. Kokį gerą patarimą sesei Odri davė jos vyras?

 ¹⁶ Mąstyk apie Jehovos pažadėtą ateitį. Abraomas tikėjo, kad Jehova už ištikimybę dosniai atlygins, ir tai padėjo jam pakelti visus sunkumus. Panašų tikėjimą puoselėjo ir sesė Odri Haid *. Nors pirmasis jos vyras, Natanas Noras, mirė nuo vėžio, o antrasis, Glenas Haidas, susirgo Alzheimerio liga, ji nepalūžo. Sesė stengėsi nuolat mąstyti apie tai, kokią ateitį Dievas yra pažadėjęs. Ją labai sustiprino žodžiai, kuriuos jos vyras Natanas Noras pasakė likus kelioms savaitėms iki savo mirties. Sesė sako: „Natanas man priminė: „Turime tvirtą viltį, kad po mirties niekad daugiau nepatirsime skausmo.“ Paskui jis paskatino mane: „Žvelk į ateitį – ten tavęs laukia apdovanojimas. [...] Būk užimta: stenkis gyventi kitų labui. Taip neprarasi džiaugsmo.“ Argi ne išmintingas patarimas? Būkime užimti gerais darbais ir džiaukimės savąja viltimi (Rom 12:12).

17. a) Kodėl svarbu mąstyti apie ateitį? b) Ką daryti mus įkvepia žodžiai, užrašyti Michėjo 7:7?

¹⁷ Mes turime labai svarių priežasčių mąstyti apie ateitį. Tai, kas vyksta pasaulyje, aiškiai rodo, kad paskutinių dienų laikotarpis eina į pabaigą. Jau greitai mūsų laukiamas „miestas su tikrais pamatais“ – Dievo Karalystė – įsiviešpataus visoje žemėje. Tada Jehova žmones visokeriopai palaimins. Vien pagalvojus apie tai, kad jis prikels iš mirties mūsų artimuosius, širdis prisipildo džiaugsmo. Dievas už ištikimybę ir kantrybę atlygins ir Abraomui – grąžins jam ir jo šeimos nariams gyvybę. Ar tu juos pamatysi? Be abejonės, jeigu tik seksi Abraomo pavyzdžiu: aukosiesi dėl Karalystės, užklupus išmėginimams liksi Dievui ištikimas ir kantriai lauksi visų jo pažadų išsipildymo. (Perskaityk Michėjo 7:7.)