1. Kodėl Jėzus prilygino savo sekėjus avims?

JĖZUS labai taikliai prilygino save ganytojui, o savo sekėjus – avims (Jn 10:14). Avys pažįsta piemenį ir klauso jo balso. Vienas keliautojas kartą tuo akivaizdžiai įsitikino. Jis papasakojo: „Mes norėjome kelias aveles nufotografuoti ir kvietėme prie savęs. Bet jos nereagavo, nes mūsų balsas buvo nepažįstamas. Tada atėjo jaunas piemenukas. Jis tik kartelį avelėms šūktelėjo ir visos nusekė iš paskos.“

2, 3. a) Ką Jėzaus sekėjams reiškia klausyti jo balso? b) Ką aptarsime šiame ir kitame straipsniuose?

² Jėzus apie savo kaimenės avis pasakė: „Jos klausys mano balso“ (Jn 10:16). Bet jis yra danguje, tai kaip išvis galime jį girdėti? Jėzaus balsą girdime, kai tyrinėjame jo mokymus, užrašytus Biblijoje, ir jo klausome, kai tuos mokymus taikome gyvenime (Mt 7:24, 25).

³ Kai kuriuos Jėzaus mokymus aptarsime šiame ir kitame straipsniuose. Matysime, ką, anot Jėzaus, būtina liautis darius ir ką mums reikia daryti. Pirma apsvarstysime du dalykus, kurių daryti neturėtume.

4. Kas, remiantis Jėzaus žodžiais, užrašytais Luko 12:29, daugeliui kelia nerimą?

⁴ Perskaityk Luko 12:29. Jėzus sakė mokiniams liautis nerimavus dėl pragyvenimo. Visi jo pamokymai, aišku, yra išmintingi ir teisingi, tad mes norime jais vadovautis. Tačiau kartais tai gali būti sunku. Aptarkime, kodėl.

5. Kokie vargai slegia daugelį žmonių?

 ⁵ Šiandien nelengva užsidirbti pakankamai pinigų maistui ir apdarui įsigyti arba būstui išlaikyti, ypač ekonomiškai vargingesniuose kraštuose. Kai kurių šeimų padėtis labai pablogėjo netekus maitintojo. O nemažai žmonių dėl COVID-19 pandemijos prarado darbą (Mok 9:11). Kai tenka kovoti su dideliais pragyvenimo sunkumais, ar tikrai įmanoma klausyti Jėzaus pamokymo liautis nerimavus?

6. Nupasakok, kas kartą nutiko Petrui.

⁶ Kartą, mokiniams plaukiant valtimi per Galilėjos ežerą, pakilo audra. Tada jie pamatė vandens paviršiumi ateinantį Jėzų. Petras tarė: „Jei čia tu, Viešpatie, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ – „Ateik!“ – atsakė Jėzus. Petras išlipo iš valties ir „pradėjo eiti vandens paviršiumi link Jėzaus“. Tačiau „matydamas vėjo smarkumą nusigando ir ėmė skęsti“. Baimės apimtas Petras sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Jėzus ištiesė ranką ir jį  sugriebė. Ar įžvelgi, kodėl Petras supanikavo? Kol jis kliovėsi Jėzumi, drąsiai žengė neramaus ežero paviršiumi. Tačiau kai tik ėmė galvoti apie audros smarkumą ir pasidavė baimei, pradėjo skęsti (Mt 14:24–31).

7. Ko mus pamoko tai, kas nutiko Petrui?

⁷ Iš šio nutikimo daug pasimokome. Petras nemanė, kad išsigąs audros ir pradės skęsti. Jis drąsiai išlipo iš valties ir tikėjosi sėkmingai nueiti pas savo Mokytoją. Tačiau tada jo mintys nukrypo kitur. Panašiai gali nutikti ir mums, kai patiriame tikėjimo išbandymų. Jeigu pristigtume pasitikėjimo Jehova ir jo pažadais, galime pradėti, taip sakant, skęsti. Todėl labai svarbu, kad net per pačias didžiausias gyvenimo audras neišleistume iš akių Jehovos ir kliautumės jo gelbstinčia galia. Kaip galime tai daryti?

8. Kas apsaugos mus nuo perdėto nerimo dėl būtiniausių reikmių?

⁸ Atminkime, kad Jehova žada pasirūpinti mūsų materialinėmis reikmėmis, tik turime neapleisti dvasinių dalykų (Mt 6:32, 33). Istorija liudija, kad jis tą pažadą ištikimai tesi (Įst 8:4, 15, 16; Ps 37:25). Jeigu Dievas net paukšteliais ir lauko augalais pasirūpina, mums juo labiau nėra pagrindo nerimauti, ar turėsime ką valgyti ir kuo apsirengti (Mt 6:26–30; Fil 4:6, 7). Mūsų dangiškasis Tėvas savo žemiškųjų vaikų tikrai neapleis. Nė kiek tuo neabejokime!

9. Ką liudija vienos sutuoktinių poros patirtis?

⁹ Kad Jehova mūsų materialinėmis reikmėmis rūpinasi, liudija daugelio bendratikių patirtis. Viena visalaikių tarnų pora savo senutėliu automobiliu daugiau kaip valandą važiuodavo į pabėgėlių centrą ir iš ten į krikščionių sueigą paimdavo kelias seses. Brolis pasakoja: „Kartą sumanėme tas seses pavaišinti ir po sueigos pakvietėme pas save. Tačiau pakeliui į namus prisiminėme, kad nieko neturim.“ Kuo viskas baigėsi? Brolis tęsia: „Kai parvykome, prie durų radome padėtus du didelius krepšius su produktais. Nežinojome, kas juos ten paliko, bet supratome, kad viskuo pasirūpino Jehova.“ Kiek vėliau tos poros automobilis sugedo. Jie neturėjo pinigų remontui, o į tarnybą vykti be automobilio buvo sunku. Sutuoktiniai pirma nusprendė parodyti automobilį meistrui, kad įvertintų remonto kainą. Šiam besikrapštant, prie poros priėjo vienas vyras ir paklausė: „Kieno šis automobilis?“ Brolis paaiškino, kad yra jo savininkas ir kad mašiną reikia remontuoti. Žmogus tarė: „Nesvarbu. Mano žmona nori kaip tik tokio ir tokios pat spalvos. Kiek už jį prašytumėt?“ Broliui tas vyras sumokėjo tiek, kad užteko kitam automobiliui. „Nereikia nė sakyti, kaip jautėmės, – prisimena jis. – Tai tikrai ne atsitiktinumas, o Jehovos ranka.“

10. Kuo, pasak Psalmyno 37:5, galime neabejoti?

 ¹⁰ Taigi, kaip sakė mūsų Gerasis Ganytojas, nėra pagrindo pernelyg nerimauti dėl pragyvenimo. Jehova žiūri, kad mūsų reikmės būtų vienaip ar kitaip patenkintos, pavyzdžiui, kad jomis pasirūpintų šeimos galva arba patys galėtume užsidirbti. (Perskaityk Psalmyno 37:5; 1 Pt 5:7.) Jeigu, kaip kalbėjome  5 pastraipoje, netektume šeimos maitintojo arba prarastume darbą, Jehova vis tiek mūsų nepaliks, ras būdų mus globoti. Dabar aptarkime, ko dar mūsų Ganytojas prisakė nedaryti.

11. Ko Jėzus įspėjo nedaryti, kaip rašoma Mato 7:1, 2, ir kodėl mums tai nelengva?

¹¹ Perskaityk Mato 7:1, 2. Jėzus žinojo, kad netobulas žmogus linkęs kitus teisti, todėl pasakė: „Neteiskite.“ Tikriausiai kiekvienas patyrėme, kad atsispirti tokiam polinkiui labai nelengva. Ką tad galime daryti, jeigu pastebime, kad kartais imame apie bendratikius kalbėti negatyviai?

12, 13. Ko pasimokome iš Jehovos elgesio su Dovydu?

¹² Svarbu turėti omenyje paties Jehovos nuostatą: jis visada žiūri, kas žmogaus širdyje yra gera. Prisiminkime, kaip Dievas elgėsi su karaliumi Dovydu. Šis vyras padarė didelių klaidų. Jis svetimavo su Batšeba ir net pražudė jos vyrą (2 Sam 11:2–4, 14, 15, 24). Dėl to ne tik pats nukentėjo, bet užtraukė nelaimę savo kitoms žmonoms ir visai šeimai (2 Sam 12:10, 11). Vėliau Dovydas neatsiklausęs Jehovos įsakė atlikti Izraelio kariuomenės surašymą. Gal buvo apimtas išdidumo ir norėjo pasipuikuoti savo didelėmis karinėmis pajėgomis? Šiaip ar taip, jis pristigo pasitikėjimo Dievu ir pasekmės buvo liūdnos – 70 000 izraelitų mirė nuo pražūtingos ligos (2 Sam 24:1–4, 10–15).

¹³ Jeigu būtum gyvenęs anomis dienomis, gal būtum nusprendęs, kad Dovydas nevertas pasigailėjimo? Tačiau Jehova jo pagailėjo. Dievas žinojo, kaip Dovydas jį myli ir nori elgtis dorai. Jis nepamiršo ištikimos šio vyro tarnystės ir atsižvelgė į jo nuoširdžią atgailą, todėl sunkias nuodėmes jam atleido. Argi nesame Jehovai dėkingi, kad jam svarbiausia yra mūsų dorybės, o ne trūkumai? (1 Kar 9:4; 1 Met 29:10, 17)

14. Kokia nuostata apsaugo krikščionį nuo polinkio teisti kitus?

¹⁴ Jeigu Jehova mums, netobuliems žmonėms, yra atlaidus, juo labiau mes turėtume būti atlaidūs ir stengtis susitelkti į gerąsias kitų savybes. Pastebėjus bendratikio trūkumą, galbūt norisi jį pakritikuoti. Tačiau dvasiškai brandus krikščionis neigiamų bruožų nesureikšmina ir geba su broliais ir sesėmis darniai sutarti. Net ir deimantas, kol neapdorotas, neatrodo patraukliai, bet nuovokus žmogus žino, koks gražus jis taps  nušlifuotas. Tad mokykimės iš Jehovos ir Jėzaus žvelgti ne vien į išorę. Matykime gerąsias žmonių savybes.

15. Kas dar padeda mums nežiūrėti į bendratikius kritiškai?

¹⁵ Kas dar padeda mums nežiūrėti į bendratikius kritiškai? Stenkimės suprasti, kokios yra jų gyvenimo aplinkybės. Pavyzdžiui Jėzus, pamatęs, kaip varginga našlė meta į aukų rinktuvę dvi mažavertes monetas, nesakė: „Vaje, kiek mažai!“ Jam svarbiausia buvo ne kiek ji įmetė, o iš kokių paskatų. Jėzus matė, kad ši neturtinga moteris aukoja dosnia širdimi, ir gražiai apie ją atsiliepė (Lk 21:1–4).

16. Ko tave pamoko Veronikos pasakojimas?

¹⁶ Kaip svarbu būti supratingiems, liudija ir sesės vardu Veronika pasakojimas. Jos bendruomenėje yra vieniša mama su sūnumi. Veronika atvirauja: „Mano nuomonė apie juos buvo nekokia – atrodė, kad jie labai pasyvūs. Tačiau kartą su ta sese išėjom į tarnybą. Ji kalbėjo, kaip nelengva auginti autizmu sergantį sūnų. Pasirūpinti savo ir jo fiziniais bei dvasiniais poreikiais jai kainuoja daug jėgų. Kartais dėl sūnaus ligos  tekdavo eiti į kitos bendruomenės sueigas.“ Veronika sako: „Nė neįsivaizdavau, kad jai taip sunku. Dabar šią sesę labai branginu ir gerbiu už pastangas daryti Jehovos tarnyboje, ką gali.“

17. Ką galime daryti klausydami paliepimo, užrašyto Jokūbo 2:8?

¹⁷ Ką reikėtų daryti, jei pastebi, kad esi linkęs kitus vertinti kritiškai? Prisimink: krikščionis turi vienyti nuoširdi tarpusavio meilė. (Perskaityk Jokūbo 2:8.) Melsk Jehovą pagalbos ir jis padės atsikratyti polinkio teisti kitus. Su bendratikiu, apie kurį buvai susidaręs prastą nuomonę, pamėgink geriau susipažinti ar net susidraugauti. Pakviesk jį į tarnybą arba į svečius. Tada bus lengviau sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu – matyti jo gražias savybes. Nepamiršk Jėzaus priesako: „Neteiskite.“

18. Iš ko matosi, kad noriai klausome Gerojo Ganytojo balso?

¹⁸ Kaip avys klauso piemens balso, taip krikščionys klauso Jėzaus. Tai būtina visiems – tiek „mažosios kaimenės“ nariams, tiek „kitoms avims“ (Lk 12:32; Jn 10:11, 14, 16). Tad klausykime savo Gerojo Ganytojo: nepasiduokime polinkiui nerimauti dėl pragyvenimo ir neteiskime kitų. Tada Jehova ir Jėzus mus visokeriopai laimins. Kitame straipsnyje aptarsime dar du dalykus, kuriuos mums prisakė mūsų Ganytojas Jėzus.