Skaitytojų klausimai
2 Samuelio 21:7–9 pasakojama, kad karalius Dovydas „pasigailėjo Jehonatano sūnaus Mefi Bošeto“. Toliau rašoma, kad jis atidavė Mefi Bošetą gibeoniečiams, kad būtų nubaustas mirtimi. Kaip tai suprasti?
Nežinant visų aplinkybių išties gali kilti toks klausimas. Tačiau daugiau patyrinėję sužinome, kad čia kalbama apie du bendravardžius. Beje, iš to pasakojimo galime kai ko pasimokyti.
Izraelio karalius Saulius turėjo septynis sūnus ir dvi dukteris. Pirmagimis buvo Jehonatanas. Vėliau sugulovė Ricpa Sauliui pagimdė Mefi Bošetą. Tačiau sūnų vardu Mefi Bošetas turėjo ir Jehonatanas. Taigi vienas iš karaliaus sūnų ir jo vaikaitis buvo bendravardžiai.
Ir štai Saulius užsimojo išnaikinti Izraelyje gyvenančius gibeoniečius ir tikriausiai gana daug iš jų nužudė. Tačiau karaliaus sumanymas buvo nepateisinamas, nes Jozuės dienomis Izraelio bendruomenės vadai buvo sudarę su gibeoniečiais taikos sutartį (Joz 9:3–27).
Ta sutartis Sauliaus laikais tebegaliojo. Tačiau karalius nutarė jos nepaisyti ir su gibeoniečiais susidoroti. Taip Saulius ir jo namai užsitraukė kraujo kaltę (2 Sam 21:1). Galiausiai į valdovo sostą sėdo Dovydas. Gyvi likę gibeoniečiai pasiskundė jam dėl patirtos neteisybės. Dovydas jų paklausė, kaip galėtų išpirkti Sauliaus užtrauktą kaltę, kad Jehova kraštą laimintų. Pinigų gibeoniečiams nereikėjo. Jie paprašė, kad leistų nubausti mirtimi septynis žudiko palikuonius (Sk 35:30, 31). Dovydas prašymą patenkino (2 Sam 21:2–6).
Saulius ir Jehonatanas kiek seniau žuvo mūšyje. Bet Jehonatano sūnus Mefi Bošetas buvo gyvas. Jis buvo niekuo dėtas dėl gibeoniečių žudynių. Be to, per nelaimingą atsitikimą dar vaikystėje tapo luošas. Dovydas su Jehonatanu buvo prisiekę vienas kitam draugystę tokiais žodžiais: „Tebūna Jehova amžiais tarp tavęs ir manęs, tarp tavo palikuonių ir mano palikuonių“ (1 Sam 18:1; 20:42). Taigi Dovydas tos priesaikos laikėsi. Biblijoje pasakojama: „Dėl priesaikos, kurią Dovydas ir Sauliaus sūnus Jehonatanas buvo davę vienas kitam Jehovos akivaizdoje, karalius pasigailėjo Jehonatano sūnaus Mefi Bošeto, Sauliaus vaikaičio“ (2 Sam 21:7).
O gibeoniečių prašymą Dovydas patenkino. Jis atidavė jiems du Sauliaus sūnus (vienas jų buvo Mefi Bošetas) ir penkis vaikaičius (2 Sam 21:8, 9). Taip kraštas buvo išvaduotas iš Sauliaus užtrauktos kraujo kaltės.
Šis istorijos epizodas mus kai ko pamoko. Dievo įstatyme buvo aiškiai pasakyta: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikų kaltes, o vaikai – už tėvų kaltes“ (Įst 24:16). Jeigu tie du Sauliaus sūnūs ir penki vaikaičiai būtų buvę nekalti, Jehova nebūtų leidęs nubausti jų mirtimi. Cituotoje eilutėje toliau sakoma: „Žmogų mirtimi galima bausti tik už jo paties nuodėmę.“ Matyt, anie septyni Sauliaus palikuoniai prisidėjo prie jo pastangų išnaikinti gibeoniečius, todėl buvo pelnytai nubausti mirtimi.
Žmogus savo blogų darbų negali teisinti tuo, kad jam taip buvo liepta. Vienoje patarlėje pasakyta, kad patys turime gerai apgalvoti, kokiu taku žengiame. Tada visi mūsų keliai bus saugūs (Pat 4:24–27, išn.; Ef 5:15).