Gimiau 1941 metais neturtingoje šeimoje Paryžiuje. Man labai patiko mokytis mokykloje, tad galite įsivaizduoti, koks buvo smūgis, kai susirgau tuberkulioze ir turėjau mokslus nutraukti. Gydytojai liepė gulėti lovoje, kad būtų lengviau plaučiams. Todėl keletą mėnesių tik tiek ir veikiau, kad varčiau žodyną ir klausiausi Sorbonos radijo laidų, transliuojamų iš Paryžiaus universiteto. Kai gydytojas pasakė, kad pagijau ir galiu grįžti į mokyklą, nesitvėriau džiaugsmu. „Gydytojai – tikri geradariai“, – pamaniau. Nuo tada ir pats panorau gydyti žmones. Kai tėvas paklausdavo, kuo norėčiau būti užaugęs, atsakydavau: „Daktaru.“ Taigi, medicina tapo mano pirmąja meile.

Mūsų šeima buvo katalikai, tačiau ar Dievas yra, aš abejojau. Man daug kas buvo labai neaišku. Tik pradėjęs mokytis medicinos universitete priėjau prie išvados, kad gyvybė turėjo būti sukurta.

Pamenu, kaip pirmąsyk per mikroskopą tyrinėjau tulpės ląsteles. Stebėjausi, jos geba apsisaugoti nuo šalčio ir karščio. Taip pat mačiau, kad ląstelės citoplazma veikiama druskos susitraukia, o vandenyje vėl išsiplečia. Šios ir begalė kitų reakcijų padeda organizmams prisitaikyti prie kintančių sąlygų.  Toks ląstelių sudėtingumas aiškiai liudijo, kad gyvybė nėra atsitiktinumo vaisius.

Kūrėjo egzistavimu dar labiau įsitikinau antrame kurse. Anatomijos paskaitose tyrinėjome dilbio sandarą ir kas mus įgalina sulenkti ir ištiesti pirštus. Raumenų, raiščių ir sausgyslių derinys yra tikras inžinerijos stebuklas. Pavyzdžiui, sužinojau, kad sausgyslės, jungiančios vieną iš dilbio raumenų su viduriniu pirštakauliu, dalijasi į dvi dalis ir sudaro savotiškus „tiltus“. Po jais slysta sausgyslės, einančios į pirštų galiukus. Stiprūs audiniai tas sausgysles laiko prigludusias prie pirštakaulių, kad jos nebūtų iššokusios tarsi lanko templės. Man buvo akivaizdu, kad žmogaus kūnas yra labai išmintingai sukonstruotas.

Gyvybės Kūrėjo darbu dar labiau ėmiau žavėtis, kai tyrinėjome kūdikio gimimo procesą. Sužinojau, kad prieš gimimą sveikas vaisius deguonį iš motinos gauna per bambagyslę. Todėl alveolėse (tai mažyčiai baliono pavidalo dariniai plaučiuose) oro dar nėra. Artėjant gimdymui alveolės iš vidaus pasidengia medžiaga, vadinama surfaktantu. Naujagimiui pirmąsyk įkvepiant vyksta nepaprasti dalykai. Jo širdelėje esanti ertmė užsiveria ir kraujas nukreipiamas į plaučius. Tuo gyvybiškai svarbiu momentu surfaktantas neleidžia alveolėms subliūkšti, todėl jos laisvai prisipildo oro. Nuo tos akimirkos kūdikis pradeda kvėpuoti savarankiškai.

Labai norėjosi daugiau sužinoti apie Asmenį, kuris viską taip išmintingai sugalvojo, tad ėmiausi skaityti Bibliją. Labai nustebau, kad jau prieš 3000 su viršum metų Izraelio tautai duotame Įstatyme buvo nurodyta laikytis higienos – užkasti išmatas, reguliariai praustis, o sergančius karantinuoti (Kun 13:50; 15:11; Įst 23:13). Kad tokie Įstatymo potvarkiai turi rimtą pagrindą, mokslininkams paaiškėjo tik per paskutinius porą šimtmečių. Gerą sveikatą izraelitams padėjo išsaugoti ir Kunigų knygoje surašyti lytinės higienos nuostatai (Kun 12:1–6; 15:16–24). Supratau: Kūrėjas labai rūpestingas ir žmones, kurie laikosi jo įstatymų, visokeriopai laimina. Tvirtai įsitikinau, kad Biblija yra knyga nuo Dievo. Tik tuo metu dar nežinojau, kuo jis vardu.

Studijuodamas medicinos universitete susipažinau su Lidija ir ją pamilau. 1965 metais, kai mokslus buvau įpusėjęs, mudu susituokėme. 1971-aisiais jau turėjome tris vaikus. Lidija man visada buvo gera pagalbininkė tiek darbe, tiek šeimoje.

 Trejus metus išdirbau ligoninėje, o tada atidariau savo kliniką. Kartą konsultavau vieną sutuoktinių porą. Kai ruošiausi rašyti vyrui receptą, žmona pasakė: „Tik mums netinka vaistai su krauju.“ Nustebęs paklausiau: „Tikrai? Kodėl?“ – „Mes Jehovos liudytojai“, – atsakė ji. Apie liudytojus ir jų požiūrį į kraujo perpylimą nieko nebuvau girdėjęs. Ta ponia išsiėmė Bibliją ir joje parodė, kodėl liudytojai atsisako kraujo (Apd 15:28, 29). Tada abu su vyru paaiškino, kad Dievo Karalystė pašalins kančias, ligas ir mirtį (Apr 21:3, 4). „Oho! Apie tai svajoju nuo vaikystės! – sušukau. – Norėdamas palengvinti žmonėms kančias, pats tapau gydytoju.“ Man pasidarė be galo įdomu ir klausinėjau juos ištisas pusantros valandos. Per tą pokalbį sužinojau, kad Dievo vardas yra Jehova. Supratau: kataliku tikrai nebebūsiu.

Su ta pora savo klinikoje susitikau dar du kartus ir abusyk bendravome daugiau kaip valandą. Tada pakviečiau juodu į namus, kad galėtume patyrinėti Bibliją nuodugniau. Studijose dalyvavo ir Lidija, tačiau jai buvo sunku sutikti, kad kai kurios katalikų doktrinos yra neteisingos. Taigi nutariau pasikviesti į namus kunigą. Citavome jam Bibliją ir ginčijomės su juo iki išnaktų. Tada Lidija suprato, kad Jehovos liudytojai moko tiesos. Studijos mums padėjo pamilti Jehovą ir 1974 metais abu pasikrikštijome.

Kai sužinojome, kokios permainos laukia žemės, abu su Lidija susitelkėme į tarnybą Jehovai. Pasiryžome auklėti vaikus taip, kaip moko Biblija. Mokėme juos mylėti Dievą ir žmones ir tai mus visus labai suartino (Mt 22:37–39).

Su Lidija dažnai prisimename, kokį poveikį vaikams darė mūsų vienybė. Jie žinojo, kad mūsų namuose visiems galioja taisyklė „sakykite „taip“, jei tikrai yra „taip“, ir „ne“, jeigu yra „ne“ (Mt 5:37). Pavyzdžiui, mūsų septyniolikmetei dukrai Lidija sykį neleido pavakaroti su grupele bendraamžių. Keli iš jų mūsų  dukrai pasiūlė: „Jei mama neleidžia, paprašyk tėvo.“ Tačiau dukra atsakė: „Beprasmiška. Jie abu visada sako tą patį.“ Visi mūsų šeši vaikai aiškiai matė, kad abu nuosekliai laikomės Biblijos principų. Dėkui Jehovai, šiandien jam tarnauja nemažai mūsų namiškių ir giminaičių.

Nors Biblijos tiesa pakeitė mano prioritetus, meilė medicinai išliko. Savo išsilavinimą troškau panaudoti Dievo tarnų labui, todėl pasiūliau nemokamas gydytojo paslaugas beteliečiams. Reguliariai vykdavau į Betelį dar tada, kai jis buvo Paryžiuje, o paskui ir Luvjė. Taip savanoriauju jau 50 metų. Per tą laiką tarp beteliečių įgijau daug gerų draugų, kai kuriems jau per 90. Vieną dieną tarnauti filiale atvyko naujas betelietis. Paaiškėjo, kad jis gimė prieš dvidešimt metų ir kad aš buvau tas gydytojas, kuris padėjo jo mamai per gimdymą.

Bėgant metams mačiau, kaip Jehova rūpinasi savo tarnais ir juos saugo. Taip mano meilė jam nuolatos stiprėjo. Devinto dešimtmečio pradžioje Vadovaujančioji taryba Jungtinėse Valstijose surengė kampaniją, skirtą padėti medikams aiškiau suvokti Jehovos liudytojų poziciją gydymo klausimais.

1988 metais Jungtinių Valstijų Betelyje buvo įsteigtas naujas skyrius. Jis buvo pavadintas Ligoninių informavimo tarnyba ir organizavo Ryšių su ligoninėmis komitetų veiklą. Šie komitetai padėdavo liudytojams rasti gydytojų, gerbiančių mūsų poziciją dėl kraujo. Vėliau tokios tarnybos buvo įkurtos ir kituose Beteliuose, įskaitant Prancūzijos. Kiek daug Jehovos organizacija padeda mūsų broliams ir sesėms, kovojantiems su sunkiomis ligomis!

Medicina buvo mano pirmoji meilė. Tačiau vėliau supratau, kad žmonės labiausiai turėtų susirūpinti savo dvasine sveikata. Todėl mudu su Lidija stengiamės padėti kitiems susitaikyti su gyvybės Kūrėju, Dievu Jehova. Kai išėjau į pensiją, abudu atsidėjome pionieriškai tarnystei ir kas mėnesį daug valandų skelbėme gerąją naujieną. Šiam gyvybes gelbstinčiam darbui ir šiandien skiriame, kiek įmanoma, daugiau laiko.

Nors aš iki pat šiol stengiuosi padėti sergantiems, suprantu, kad net geriausias gydytojas negalėtų išgydyti visų ligų ir užkirsti kelio mirčiai. Žinau, kad jau netoli naujasis pasaulis, kuriame išvis neliks skausmo, ligų ir mirties. Ištisą amžinybę galėsiu tyrinėti Jehovos kūriniją ir dėkoti jam, kad esu taip nuostabiai sukurtas. Nė kiek neabejoju, kad mano vaikystės svajonė tada iki galo išsipildys.