PRIEŠ keletą metų lankydamasis nedidelėje Sangir Besaro saloje Indonezijoje, ko gero, būtumėt užmatęs paplūdimyje tris mūsų bendratikes. Saloje visi žino, kad jos moko žmones Biblijos tiesų. Tačiau seniau jos dirbo kitokį darbą.

Įbridusios į vandenį jos susirasdavo didokų, kartais net futbolo kamuolio dydžio, akmenų ir nešdavosi į krantą. Tada, susėdusios ant mažų medinių suolų, moterys plaktukais akmenis suskaldydavo iki kiaušinio dydžio. Paskui, sukrovusios į plastikines talpas, laiptais tempdavo į namus ir sudėdavo į didelius maišus. Galiausiai tie akmenys buvo išvežami sunkvežimiais ir naudojami keliams tiesti.

Viena iš tų mūsų sesių, Hulda, galėjo tam darbui skirti daugiau laiko nei kitos. Paprastai ji uždirbtus pinigus naudojo šeimos reikmėms. Tačiau Hulda turėjo ir svajonę – norėjo įsigyti planšetę, kad galėtų naudotis programėle JW Library^®. Ji žinojo, kad toje bibliotekoje esantys vaizdo siužetai ir kitos publikacijos labai praverstų tarnyboje ir studijuojant Bibliją.

Hulda du su puse mėnesio darbavosi po dvi valandas kasryt. Taip priskaldė nedidelį sunkvežimį skaldos ir uždirbo pakankamai pinigų įsigyti planšetei.

„Nors tas darbas mane išvargino, skaudėjo raumenis, – pasakoja Hulda, – greitai apie tai pamiršau. Svarbiausia, naudodamasi planšete galiu daugiau nuveikti tarnyboje ir dar geriau pasiruošti bendruomenės sueigoms.“ Sesė sako, kad planšetė labai pravertė ir prasidėjus pandemijai, nes visos bendruomenės sueigos buvo rengiamos internetiniu ryšiu. Kaip smagu, kad Huldos svajonė išsipildė!