1–3. a) Kada, tikėtina, buvo parašyta 147 psalmė? b) Ką galime sužinoti tyrinėdami šią psalmę?

GERAI atlikęs kokią nors užduotį ar parodęs gražią krikščionišką savybę, žmogus tikrai nusipelno pagyrimo. Jei pagyrimo verti žmonės, argi ne juo labiau turėtume girti ir šlovinti mūsų Dievą Jehovą? Nuostabūs jo kūriniai byloja apie neprilygstamą galią, o išperkamoji jo Sūnaus auka – apie meilę ir šiltus jausmus, kuriuos Dievas puoselėja žmonijai. Už visa tai jis išties nusipelno šlovės.

² Šlovinti Dievą troško 147-os psalmės rašytojas. Prisidėti prie gyriaus jis kvietė ir kitus. (Perskaityk Psalmyno 147:1, 7, 12.)

³ Kas yra šios psalmės autorius, nežinome. Tačiau tikėtina, kad jis gyveno maždaug tuo metu, kai Jehova grąžino izraelitus iš tremties Babilonijoje į Jeruzalę (Ps 147:2). Tai, kad Dievo tauta galėjo vėl įsikurti savo krašte ir čia tyrai jį garbinti, psalmininką įkvėpė giedoti Jehovai liaupses. Bet savo psalmėje jis paminėjo ir kitų priežasčių, kodėl Dievą dera šlovinti. Kokių? Už ką tu pats gali šlovinti Jehovą?

4. Kaip izraelitai jautėsi tremtyje ir kaip jautėsi tada, kai karalius Kyras davė jiems laisvę?

⁴ Įsivaizduok, kaip izraelitai turėjo jaustis Babilonijos tremtyje. Juos ištrėmusieji pašaipiai sakė: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“ Bet kaipgi žydams giedoti, jeigu Jeruzalė – didžiausias jų džiaugsmas – guli griuvėsiuose? (Ps 137:1–3, 6) Jų širdis buvo sužeista, tautai reikėjo paguodos. Jehova, kaip ir buvo išpranašavęs, atėjo saviesiems į pagalbą. Persijos karalius Kyras užėmė Babilono miestą ir paskelbė: „Viešpats [...] pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje [...]. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, – tebūna Viešpats, jų Dievas, su jais! – tesileidžia kelionėn“ (2 Met 36:23). Kaip visa tai turėjo paguosti Babilonijoje gyvenančius žydus!

5. Ką psalmininkas sakė apie Jehovos galią gydyti?

⁵ Jehova teikė paguodą ne tik visiems savo garbintojams kartu paėmus, bet ir kiekvienam atskirai. Taip yra ir šiandien. Psalmininkas rašė: „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Ps 147:3). Jehova rūpinasi visais, kurie kenčia fiziškai ar emociškai. Jis labai nori mus paguosti, numalšinti širdies skausmą (Ps 34:19 [34:18, Brb]; Iz 57:15). Dievas duoda mums išminties ir jėgų, kad pakeltume bet kokius sunkumus (Jok 1:5).

6. Ką galime suprasti, apmąstę 147-os psalmės 4-ą eilutę? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁶ Tada psalmininkas, rodos, pakeičia temą: pakelia akis į dangų ir sako, kad Jehova „nustatė žvaigždžių skaičių ir kiekvieną jų vadina vardu“ (Ps 147:4). Kodėl jis ima kalbėti apie žvaigždes? Matydamas daugybę tų dangaus kūnų, jis tikriausiai nė nenutuokė, kiek jų iš tikro yra. Bėgant metams mokslininkai dangaus platybėse pamatė vis daugiau ir daugiau tų šviesulių. Kai kuriais paskaičiavimais, vien mūsų galaktikoje, Paukščių Take, yra milijardai žvaigždžių. O tokių galaktikų visatoje gali būti trilijonai. Mums jų suskaičiuoti tikrai neįmanoma, bet Kūrėjui tai nesunku. Kiekvieną žvaigždę jis žino taip gerai, kad net davė jai unikalų vardą (1 Kor 15:41). Argi Dievas, žinantis, kur šiuo metu yra ta ar ana žvaigždė, nežino ir visko apie tave: kur esi, kaip jautiesi, kokios pagalbos tau reikia? Be abejo, žino, viską iki smulkmenų.

7, 8. a) Kaip Jehova parodo supratingumą? b) Prašom pateikti pavyzdį, rodantį, kad Jehova atjaučia netobulus savo tarnus.

⁷ Jehova ne tik tave stebi ir tavimi domisi. Visa, ką išgyveni, jis puikiai supranta ir yra pasirengęs panaudoti savo galią tam, kad padėtų tau sunkumus įveikti. (Perskaityk Psalmyno 147:5.) Galbūt atrodo, jog nėra išeities ir našta, slegianti tavo pečius, darosi per sunki. Dievas „atsimena, kad mes esame dulkės“, supranta mūsų ribotumą (Ps 103:14). Dėl įgimto netobulumo darome vis tas pačias klaidas. Kaip dažnai gailimės nesuvaldę liežuvio, leidę sukilti kokiam netyram troškimui ar pavydui! Nors Jehova tokių silpnybių neturi, jis puikiai mus supranta, nes jo išmintis beribė (Iz 40:28).

⁸ Galimas dalykas, esi patyręs, kaip Jehova padėjo tau atlaikyti kokį nors mėginimą (Iz 41:10, 13). Tai patyrė ir pionierė vardu Kioko. Kai gavo naują paskyrimą ir turėjo persikraustyti,  ji jautėsi labai prislėgta. Kaip Jehova parodė, kad supranta, ką sesė išgyvena? Naujoje bendruomenėje Kioko sutiko nemažai brolių ir sesių, kuriems jos jausmai buvo nesvetimi. Ji jautėsi taip, tarsi Jehova jai sakytų: „Myliu tave ne vien dėl to, kad tarnauji pioniere. Esi mano dukra ir paaukojai man savo gyvenimą. Noriu, kad būdama mano liudytoja jaustumeisi laiminga.“ O kaip tau Jehova yra parodęs, kad „beribė jo išmintis“ ir kad jis tave puikiai supranta?

9, 10. Kokiais mūsų poreikiais Dievas pasirūpina pirmiausia? Prašom pateikti pavyzdį.

⁹ Kartais galime nerimauti, ar pavyks pasirūpinti savo fiziniais poreikiais, pavyzdžiui, ar turėsime, ko valgyti. Bet nepamirškime, kad žemę Jehova sukūrė taip, kad išaugintų maisto visiems. Kaip sakė psalmininkas, net varnos jaunikliai nestokoja lesalo. (Perskaityk Psalmyno 147:8, 9.) Tad jeigu Jehova pasirūpina varnomis, galime būti tikri, kad pasirūpins ir mūsų materialiniais poreikiais (Ps 37:25).

¹⁰ Visų svarbiausia, Jehova aprūpina mus dvasiškai, kad išlaikytume tvirtą tikėjimą, ir teikia mums „ramybę, pranokstančią visokį supratimą“ (Fil 4:6, 7). Jehovos pagalbą ir palaikymą aiškiai pajuto brolis Mucuas su žmona. 2011-aisiais, kai Japonijai smogė cunamis, jiedu vargais negalais išsigelbėjo iš pražūtingos srovės, užsilipę ant savo namo stogo. Neganda pasiglemžė kone visą jų turtą. Tą šaltą naktį jie praleido savo apniokoto namo antrame aukšte. Ryte sutuoktiniai norėjo vienas kitą kaip nors pastiprinti ir ėmė dairytis kokio nors leidinio. Jiems pavyko rasti tik 2006-ųjų „Metraštį“. Mucuo akį iškart patraukė paantraštė „Pražūtingiausias cunamis istorijoje“. Ten buvo pasakojama apie 2004 metais šalia Sumatros salos įvykusį žemės drebėjimą, kuris sukėlė tokį pragaištingą cunamį, kokio rašytiniuose šaltiniuose dar nebuvo užfiksuota. Skaitydami nukentėjusiųjų pasakojimus, Mucuas su žmona apsiverkė. Jie pajautė šiltą Jehovos globą ir dvasinę pagalbą, suteiktą pačiu laiku. Dievas pasirūpino ir jųdviejų materialiniais poreikiais. Broliai iš kitų šalies regionų paaukojo maisto ir būtiniausių dalykų. Bet labiausiai juos sustiprino atsakingų organizacijos brolių apsilankymai jų bendruomenėje. Mucuas sako: „Jaučiau, kad Jehova yra šalia kiekvieno iš mūsų ir mumis rūpinasi. Kokia paguoda!“ Dievas žino, kad svarbiausia yra pasirūpinti mūsų dvasine gerove, vis dėlto jis nepamiršta ir mūsų fizinių poreikių.

11. Ko reikia, kad sulauktume Dievo pagalbos?

¹¹ Jehova mus myli ir yra visuomet pasiruošęs suteikti pagalbą. Tačiau ko svarbu nepamiršti, kad tos pagalbos sulauktume? Turime puoselėti su Dievu kuo artimesnį ryšį. O tam būtinas romumas ir nuolankumas (Sof 2:3). Mūsų nagrinėjamoje psalmėje irgi pasakyta, kad Jehova pakelia romiuosius (Ps 147:6a, Brb). Romus žmogus lauks, kol Jehova savu laiku pašalins neteisybę ir atitaisys padarytą skriaudą. Dievui tokie žmonės yra labai mieli.

12, 13. a) Ko privalu vengti, jei norime sulaukti Dievo pagalbos? b) Kokiais žmonėmis Jehova gėrisi?

 ¹² Psalmėje dar priduriama, kad Dievas „nedorėlius nubloškia į dulkes“ (Ps 147:6b). Stipriai pasakyta. Kad Dievas rodytų mums savo ištikimąją meilę ir kad nepatirtume jo pykčio, turime nekęsti to, ko jis nekenčia (Ps 97:10, Brb). Pavyzdžiui, privalu nekęsti lytinio amoralumo. Tokią neapykantą parodysime saugodamiesi bet ko, kas mus įvestų į seksualinę nuodėmę, taip pat ir pornografijos (Ps 119:37; Mt 5:28). Kovoti su nedorais polinkiais gali būti labai sunku, bet dėl Jehovos palaimos verta stengtis iš visų jėgų.

¹³ Vis dėlto šioje kovoje nenugalėsime vien savo pastangomis, mums būtina kliautis Jehova. Ar jam patiktų, jei savo viltis dėtume į „žirgo stiprumą“, kitaip tariant, kreiptumės ten, kur pagalbos paprastai ieško pasaulio žmonės? Arba jei pasitikėtume „žmogaus kojų“ tvirtumu, tai yra savo pačių ar kokio kito žmogaus jėgomis? (Ps 147:10, Brb) Ne, Jehovai tai tikrai nepatiktų. Pagalbos turėtume kreiptis į jį. Kitaip nei žmonės, jis niekada nepavargsta klausytis mūsų maldavimų, kad ir kiek dažnai į jį kreiptumės. Psalmininkas giedojo: „Viešpats gėrisi tais, kurie pagarbiai jo bijo, kurie pasitiki jo ištikimąja meile“ (Ps 147:11). Galime neabejoti: dėl savo ištikimosios meilės Jehova visada bus šalia ir padės įveikti nederamus troškimus.

14. Kuo psalmininkas buvo tikras?

¹⁴ Toliau psalmininkas mus patikina, kad Jehova visada išties pagalbos ranką į nelengvą padėtį papuolusiems savo garbintojams. Kai izraelitai iš tremties grįžo Jeruzalėn, Dievas rėmė miesto atstatymo darbus. Tai apmąstydamas psalmininkas giedojo: „Jis stiprina tavo vartų velkes ir teikia palaimą tavo vaikams. Jis sukuria taiką prie tavo sienų“ (Ps 147:13, 14). Psalmininkas tikėjo, kad Jehova, norėdamas apsaugoti savo tautą, ir toliau tvirtins miesto vartus, todėl jautėsi saugus ir ramus.

15–17. a) Koks jausmas gali apimti, kai patiriame bėdų, ir kaip Jehova tada padeda per savo Žodį? b) Prašom pateikti pavyzdį, kaip Jehovos žodis „sparčiai [...] atskrieja“ mums į pagalbą.

¹⁵ Galbūt tave dėl kokių nors bėdų apniko nerimastingos mintys. Kad gebėtum joms nepasiduoti, Jehova gali tau suteikti išminties. Psalmėje rašoma, kad Jehova „siunčia įsakymą žemei, labai sparčiai Jo žodis atskrieja“ (Ps 147:15, Brb). Tada paminėjęs, kad Dievas žemę apkloja sniegu, padengia šerkšnu ir apiberia kruša, psalmininkas paklausia: „Kas gali pakelti jo siunčiamą šaltį?“ Tada priduria, kad Jehova „pasiunčia savo žodį ir juos sutirpdo“ (Ps 147:16–18). Savo beribe išmintimi bei galia Dievas suvaldo krušą ir sniegą, tad gali neabejoti, kad padės tau įveikti bet kokius sunkumus.

¹⁶ Šiandien Jehova mums rodo kryptį per savo Žodį, Bibliją. Psalmėje skaitėme: „Labai sparčiai Jo žodis atskrieja“. Kai mums prireikia dėl ko nors apsispręsti, Jehova kaipmat duoda gaires. Tik pagalvokime, kiek daug gera gauname skaitydami Bibliją, tyrinėdami „ištikimo ir nuovokaus vergo“ leidinius, žiūrėdami internetinę televiziją JW Broadcasting, skaitydami straipsnius svetainėje jw.org, bendraudami su vyresniaisiais ir kitais bendratikiais  (Mt 24:45). Tikriausiai esi ne sykį patyręs, kaip Jehova sparčiai atskubėjo tau į pagalbą ir tave vedė.

¹⁷ Dievo Žodžio galią aiškiai patyrė mūsų sesė Simona. Ją slėgė menkavertiškumo jausmas, sesė manė, kad Dievas niekad nebus ja patenkintas. Bet net ir tamsiausiomis akimirkomis ji nepaliovė melstis ir prašyti Jehovą pagalbos. Taip pat neapleido gerų studijavimo įpročių. Simona sako: „Dar nėsyk nebuvo taip, kad Jehova nebūtų manęs sustiprinęs ir man pavadovavęs.“ Jehovos padedama sesė stengiasi puoselėti kuo šviesesnes mintis.

18. Kokią ypatingą garbę turime ir dėl ko galime šlovinti Jehovą?

¹⁸ Psalmininkas žinojo, kokią didžiulę garbę turi izraelitai. Iš visų žemės tautų tik jie gavo Dievo žodį, jo „įstatus ir įsakus“. (Perskaityk Psalmyno 147:19, 20.) Šiandieną mums irgi suteikta ypatinga garbė: būti vieninteliais visoje žemėje, kurie vadinasi Jehovos liudytojais. Kokie dėkingi esame Jehovai, kad galime jį pažinti, vadovautis jo Žodžiu ir puoselėti su juo artimą ryšį! Kaip ir 147-os psalmės rašytojas, turime apsčiai priežasčių šlovinti Jehovą ir kviesti kitus daryti tą patį.