1. Kuo tėvai nori įsitikinti dar prieš vaikui pasikrikštijant?

„IŠTISUS mėnesius tėčiui ir mamai vis sakydavau, kad noriu krikštytis, ir jie ne sykį su manimi apie tai kalbėdavosi. Tėvams rūpėjo įsitikinti, ar gerai suvokiu, koks rimtas šis sprendimas. Toji ypatinga diena galiausiai išaušo – tai buvo 1934 metų gruodžio 31-oji.“ Šitaip apie savo sprendimą pasikrikštyti pasakojo sesė vardu Blosom Brant. Šiandien krikščionys tėvai irgi nori padėti savo atžaloms apsispręsti protingai. Jie supranta, kad be reikalo krikštą atidėliojant gali nukentėti vaiko santykiai su Jehova (Jok 4:17). Kita vertus, dar prieš vaikui pasikrikštijant jie nori įsitikinti, ar jis tikrai pasirengęs imtis atsakomybės būti Kristaus sekėju.

2. a) Dėl ko susirūpinę kai kurie rajono prižiūrėtojai? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Kai kurie rajono prižiūrėtojai pastebi susirūpinimą keliantį dalyką: nemažai jaunuolių, užaugusių liudytojų šeimose  ir jau sulaukusių dvidešimt ar daugiau metų, dar nėra pasikrikštiję. Dauguma jų lanko sueigas, eina į tarnybą ir save laiko Jehovos liudytojais. Vis dėlto pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti jie nesiryžta. Kodėl? Kartais atidėti šį žingsnį įkalba tėvai, manydami, kad vaikas krikštui nepasiruošęs. Šiame straipsnyje aptarsime, dėl kokių keturių dalykų tėvai gali nerimauti ir patys to nejausdami stabdyti vaiko pažangą.

3. Kas Blosom tėvams kėlė susirūpinimą?

³ Sesės Blosom tėvams susirūpinimą kėlė jos amžius. Jie svarstė, ar dukra jau pakankamai suaugusi, kad suvoktų, ką krikštas reiškia ir kiek jis rimtas. Iš kur tėvams žinoti, ar jų vaikas tikrai gali pasiaukoti Jehovai?

4. Ką svarbaus tėvai gali suprasti iš Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 28:19, 20?

⁴ Perskaityk Mato 28:19, 20. Kadangi Biblijoje nėra nurodyta, kokio amžiaus žmogus turėtų krikštytis, tėvams vertėtų pamąstyti, ką Jėzus turėjo omenyje ragindamas daryti žmones jo mokiniais. Graikų kalbos žodis, Mato 28:19 išverstas „daryti mokiniais“, reiškia kryptingai žmogų mokyti, turint tikslą padaryti jį kieno nors sekėju. O Jėzaus sekėjas, kaip byloja skaitytos eilutės, yra tas, kuris perpranta jo mokymus ir yra pasiryžęs jų laikytis. Taigi visų krikščionių tėvų tikslas turėtų būti padėti savo vaikams tapti Jėzaus sekėjais ir pasikrikštyti. Mokyti atžalas reikia jau nuo pat kūdikystės. Žinoma, kūdikis krikštui dar negali būti pasirengęs. Vis dėlto Biblija rodo, kad suprasti ir pamilti Dievo Žodžio tiesas gali net visai maži vaikai.

5, 6. a) Ką iš Biblijos suprantame apie tai, kada Timotiejus pasikrikštijo? b) Ką tėvai turės omenyje padėdami savo vaikams dvasiškai augti?

⁵ Štai Timotiejus apsisprendė tarnauti Jehovai dar būdamas visai jaunas. Pasak apaštalo Pauliaus, šventuosius raštus Timotiejus žinojo nuo kūdikystės. Nors jo tėvas Jehovos negarbino, meilę Dievo Žodžiui Timotiejaus širdyje įskiepijo žydė mama ir močiutė. Tai padėjo jam išsiugdyti labai tvirtą tikėjimą (2 Tim 1:5; 3:14, 15). Būdamas maždaug dvidešimties Timotiejus jau buvo pakankamai brandus krikščionis, kad apaštalas Paulius galėtų pasiimti jį į misionierišką kelionę (Apd 16:1–3).

⁶ Aišku, vaikai yra labai skirtingi: vieni bręsta sparčiau, kiti lėčiau. Kai kurie dar vaikystėje pasiekia tam tikrą protinę bei emocinę brandą ir pasisako norį krikštytis. Kiti šiam žingsniui pribręsta kiek vėliau. Įžvalgūs tėvai neskubins savo atžalų pasiaukoti Dievui. Atsižvelgdami į tai, kokiu tempu jų vaikas auga, jie kaip galėdami stengsis padėti jam daryti dvasinę pažangą. Tėvai, aišku, džiaugsis, kai įgytas žinias vaikas panaudos protingai. (Perskaityk Patarlių 27:11.) Vis dėlto jiems nevalia išleisti iš akių pagrindinio savo tikslo: padėti atžalai tapti Kristaus mokiniu. Todėl tėvai gerai pagalvos: „Ar mano vaikas turi užtektinai žinių, kad pasiaukotų Dievui ir pasikrikštytų?“

7. Ar žmogui, norinčiam pasikrikštyti, reikia žinoti Bibliją iki smulkmenų? Prašom paaiškinti.

⁷ Suprantama, tėvai nori, kad prieš pasiaukodamas Jehovai vaikas pasiklotų tvirtą tikėjimo pamatą, todėl nuodugniai moko jį Biblijos tiesų. Tačiau nebūtų teisinga manyti, kad vaikui reikia žinoti viską iki smulkmenų. Juk ir po krikšto kiekvienas Kristaus sekėjas turi toliau augti aiškiu pažinimu. (Perskaityk Kolosiečiams 1:9, 10.) Tad kiekgi reikia žinoti, kad galėtum pasikrikštyti?

8, 9. Ko pasimokome iš pasakojimo apie kalėjimo prižiūrėtoją?

⁸ Tėvai gali suprasti kai ką svarbaus iš vieno atsitikimo pirmame amžiuje (Apd 16:25–33). Apie 50 m. e. metus, per savo antrąją misionierišką kelionę, apaštalas Paulius su bendražygiu Silu lankėsi Filipuose. Ten juodu neteisingai apkaltino ir įkalino. Naktį kilo toks stiprus žemės drebėjimas, kad net kalėjimo pamatus išjudino ir atvėrė visas duris. Kalėjimo prižiūrėtojas, manydamas, kad kaliniai pabėgo, jau ketino pakelti prieš save ranką, bet Paulius jį sustabdė. Prižiūrėtojui ir visai jo šeimai misionieriai paliudijo tiesą apie Jėzų. Kaip visa tai šeimą paveikė? Jie įtikėjo ir nieko nelaukdami pasikrikštijo. Ko iš šio pasakojimo pasimokome?

⁹ Reikia manyti, kad kalėjimo prižiūrėtojas buvo romėnų kariuomenės veteranas. Apie žydų šventuosius raštus jis nieko nežinojo. Kad taptų krikščionimi, jam reikėjo suprasti esmines Dievo Žodžio tiesas, suvokti, ko Dievas iš savo tarnų reikalauja, ir pasiryžti laikytis Jėzaus mokymų. Reikėjo visai nedaug laiko, kad vyras suvoktų, kokios vertingos yra tik ką įgytos žinios, ir pajaustų norą krikštytis. Be abejonės, po krikšto jam ir toliau reikėjo gilinti Dievo Žodžio pažinimą. Turėdamas omenyje šį pasakojimą, pagalvok: ką galėtum daryti, jeigu matai, kad tavo vaikas brangina Biblijos mokymus ir gerai supranta krikšto svarbą ir rimtumą? Galbūt nuspręsi, jog vaikui metas pasikalbėti su bendruomenės vyresniaisiais, kad šie išsiaiškintų, ar jis atitinka Šventojo Rašto reikalavimus norintiems krikštytis. * Kaip ir kiti pasiaukoję Dievo tarnai, žinių apie Jehovos tikslus jis nepaliaus semtis visą gyvenimą, net visą amžinybę (Rom 11:33, 34).

10, 11. a) Ką, kai kurių tėvų manymu, vaikas turėtų padaryti dar iki krikšto? b) Kas tėvams turi rūpėti labiausiai?

¹⁰ Kai kurių tėvų manymu, jų sūnui ar dukrai krikštą derėtų atidėti, iki įgis gerą išsilavinimą ir susiras pastovų darbą. Aišku, tėvų ketinimai nuoširdūs. Tačiau jiems vertėtų pagalvoti: ar tai suteiks mano vaikui tikrą laimę? Ar toks sprendimas derinasi su Šventojo Rašto priesakais? Kokį kelią skatina rinktis Jehova? (Perskaityk Mokytojo 12:1.)

 ¹¹ Reikia nepamiršti, kad šis pasaulis ir visa, kas jame, yra priešiška Jehovos valiai ir mąstysenai (Jok 4:7, 8; 1 Jn 2:15–17; 5:19). Nuo Šėtono ir jo valdomo pasaulio įtakos, taip pat nuo bedieviškos mąstysenos vaiką geriausiai apsaugos artima draugystė su Jehova. Bet jeigu tėvai skatintų pirma siekti išsilavinimo ir gero darbo, vaikas tikriausiai nebesuprastų, kas gyvenime svarbiausia. Kiltų rimtas pavojus jo dvasingumui. Tėvai, argi norėtumėte, kad jūsų atžalos nuomonę apie tai, kas teikia laimę, formuotų šis pasaulis? Juk tikrą džiaugsmą patiriame tik jeigu pirmenybę skiriame Jehovos valios vykdymui. (Perskaityk Psalmyno 1:2, 3.)

12. Kodėl kai kurie tėvai mano, kad jų vaikui dar ne laikas krikštytis?

¹² Viena mūsų sesė, aiškindama, kodėl nenorėjo, kad dukra krikštytųsi, sakė: „Gėda prisipažinti, bet labiausiai mane gąsdino atskyrimas nuo bendruomenės.“ Panašiai samprotauja ir kai kurie kiti: geriau tegu vaikas krikštijasi vėliau, kai išaugs iš paiko amžiaus (Pr 8:21; Pat 22:15). Tokie tėvai gal guodžiasi mintimi: kol mano vaikas nėra pasikrikštijęs, jis negali būti atskirtas. Tačiau kodėl toks mąstymas klaidingas? (Jok 1:22)

13. Ar nepasikrikštijęs asmuo nėra atskaitingas Jehovai? Prašom paaiškinti.

¹³ Suprantama, krikščionys tėvai nenori, kad vaikas krikštytųsi dar nebūdamas pakankamai subrendęs pasiaukoti Jehovai. Vis dėlto manyti, kad nepasikrikštijęs vaikas nėra atskaitingas Dievui, būtų klaida. Kodėl? Nes atskaitingas Jehovos akyse vaikas tampa tada, kai ima suprasti, kas Dievo požiūriu teisinga ir kas ne. (Perskaityk Jokūbo 4:17.) Tad išmintingi tėvai stengsis ne sulaikyti vaiką nuo krikšto, o ugdyti jį savo geru pavyzdžiu. Vaiką nuo pat mažumės jie mokys visa širdimi branginti Jehovos nustatytas aukštas dorovės normas (Lk 6:40). O jei vaikas brangins Dievo įsakymus, jis norės eiti teisingu keliu ir tai jam bus puiki apsauga nuo sunkių nuodėmių (Iz 35:8).

14. Kaip tėvams gali padėti vyresnieji?

¹⁴ Tėvų pastangos ugdyti savo vaiką gali būti dar vaisingesnės, jeigu siekti dvasinių tikslų vaiką skatins ir bendruomenės vyresnieji. Viena sesė pasakojo, kad būdama vos šešerių turėjo progą pasikalbėti su broliu Čarlzu Teizu Raselu ir kad tas pokalbis jai padarė didelį poveikį. Sesė sakė: „Kokias penkiolika minučių jis kalbėjosi su manimi apie mano dvasinius tikslus.“ Užaugusi ji tapo pioniere ir visalaikei tarnybai skyrė daugiau nei 70 metų. Išties, įkvepiantys žodžiai ir padrąsinimas gali lydėti žmogų visą gyvenimą (Pat 25:11, Brb). Bendruomenės vyresnieji taip pat gali pakviesti tėvus drauge su jų atžalomis prisidėti prie Karalystės salės statybos, remonto ar priežiūros, skirdami jaunuoliams užduotį pagal jų amžių ir gebėjimus.

15. Kaip jaunuoliams gali padėti kiti bendruomenės nariai?

¹⁵ Skatinti jaunuolį siekti teokratinių tikslų gali ir kiti bendruomenės nariai. Kaip? Rodydami jam asmenišką  dėmesį ir pastebėdami detales, bylojančias apie jo dvasinę pažangą. Gal vaikas nuoširdžiai ir apgalvotai pasisakė per sueigą? Gal atliko užduotį šiokiadienio sueigos programoje? O gal nepraleido progos paliudyti kam nors mokykloje arba nepasidavė pagundai pasielgti blogai? Jei taip, nuoširdžiai jį pagirk. Kodėl tau, pavyzdžiui, nenusistatyti tokio tikslo: kaskart prieš sueigą arba po jos šiltai pasikalbėti su kuriuo nors jaunuoliu? Mūsų dėmesys padės jaunuoliams jaustis svarbia Dievo tautos dalimi (Ps 35:18).

16, 17. a) Kodėl pasikrikštyti yra taip svarbu? b) Kokį džiaugsmą gali patirti visi krikščionys tėvai? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹⁶ Krikščionims tėvams auklėti ir protinti vaikus „taip, kaip moko Jehova“, yra viena iš kilniausių pareigų (Ef 6:4; Ps 127:3). Skirtingai nei senovės Izraelyje, mūsų atžalos negimsta jau būdami pasiaukoję Jehovai. Be to, meilė Dievui nėra paveldima iš tėvų. Todėl, susilaukę vaikelio, tėvai turi užsibrėžti tikslą padaryti jį Kristaus mokiniu, padėti jam žengti link pasiaukojimo Jehovai ir krikšto. Ar gali būti kas nors svarbiau už tai? Juk tik jeigu žmogus pasiaukos Dievui, pasikrikštys ir ištikimai jam tarnaus, galės būti išgelbėtas per artėjantį didįjį suspaudimą (Mt 24:13).

¹⁷ Kai Blosom nusprendė krikštytis, dievobaimingi jos tėvai norėjo įsitikinti, ar žengti svarbiausią žingsnį gyvenime ji tikrai pasirengusi. Ir kai įsitikino, tėvai pritarė jos sprendimui. Krikšto išvakarėse Blosom tėtis padarė kai ką labai gražaus. „Jis paprašė visų mūsų atsiklaupti ir sukalbėjo maldą, – dalijosi prisiminimais sesė. – Pasakė Jehovai, kad dėl savo dukrelės sprendimo paaukoti jam gyvenimą jaučiasi be galo laimingas.“ Praėjus 60 suvirš metų Blosom sakė: „Patikėkite, to vakaro nepamiršiu visą amžinybę!“ Tėvai, tegu ir jus lydi džiaugsmas ir pasitenkinimas matant, kaip jūsų vaikas pasiaukoja Jehovai ir pasikrikštija.