1, 2. a) Kaip netikėti gyvenimo pokyčiai gali paveikti krikščionį? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.) b) Kas, pasak 131-os psalmės, padėtų išlaikyti vidinę ramybę?

KAI Loidas su Aleksandra sužinojo, kad jiems teks palikti Betelį ir imtis pionieriaus tarnybos, iš pradžių labai nusiminė. Čia jiedu praleido daugiau kaip 25 metus. Loidas sako: „Jaučiausi, lyg tarnyba Betelyje buvo tapusi mano vizitine kortele. Protu suvokiau, kodėl imtasi tokių pokyčių. Vis dėlto tolesnėmis savaitėmis ir netgi mėnesiais mane vis užplūsdavo neigiami jausmai, manydavau esąs niekam tikęs. Mano nuotaika svyravo itin stipriai: vieną minutę mąstydavau teigiamai, o kitą jau puldavau į neviltį.“

² Kai gyvenime susiklosto netikėtos aplinkybės, patiriame įtampą, imame būgštauti (Pat 12:25). Kartais prisitaikyti prie permainų yra labai sunku. Kaip tada galėtume, Biblijos žodžiais tariant, nuraminti ir nutildyti savo sielą? (Perskaityk Psalmyno 131:1–3, Brb.) Dabar aptarkime, kas tiek senovės,  tiek šių laikų Jehovos tarnams padėjo išlaikyti vidinę ramybę, kai juos užklupo netikėti pokyčiai.

3. Kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė Juozapas?

³ Pagalvokime, pavyzdžiui, apie Juozapą. Jo tėvas Jokūbas vaikiną mylėjo labiau nei kitus savo sūnus. Kai Juozapui buvo kokie septyniolika, broliai iš pavydo pardavė jį į vergiją (Pr 37:2–4, 23–28). Apie trylika metų Juozapas Egipte turėjo kęsti vergystę, taip pat kalėjimo pančius. Būdamas taip toli nuo namų, jis negalėjo matyti mylimo tėvo. Kas Juozapui padėjo nepasiduoti nusivylimui ir kartėliui?

4. a) Į ką Juozapas sutelkė savo mintis būdamas kalėjime? b) Kaip Jehova atsakė į Juozapo maldas?

⁴ Įkalintas Juozapas, be abejonės, stengdavosi įžvelgti, kaip Jehova jam padeda (Pr 39:21; Ps 105:17–19). Tikriausiai jis taip pat prisimindavo vaikystėje regėtus pranašiškus sapnus. Jie liudijo Juozapui apie Jehovos malonę (Pr 37:5–11). Reikia manyti, ne sykį savo kančią jis išliejo maldoje (Ps 145:18). Jehova Juozapą išklausė: suteikė tikėjimo, kad bus su juo per visus išmėginimus (Apd 7:9, 10). *

5. Kaip „Dievo ramybė“ padeda mums nepasiduoti ir toliau tarnauti Jehovai?

⁵ Kad ir kokios nemalonios aplinkybės susiklostytų, mus palaikyti gali „Dievo ramybė“. Ji saugos mūsų protą ir vys šalin nerimastingas mintis. (Perskaityk Filipiečiams 4:6, 7.) Jeigu jaučiame, kad nerimas ima pernelyg slėgti, kreipkimės į Jehovą. Jo teikiama ramybė įkvėps mums ryžto nenuleisti rankų ir toliau tarnauti Jehovai. Pažiūrėkime, kaip tokią Dievo pagalbą patyrė kai kurie mūsų bendratikiai.

6, 7. Kodėl norėdami atgauti vidinę ramybę maldoje turėtume išsakyti konkrečius prašymus? Prašom pateikti pavyzdį.

⁶ Rajanas su Džuljeta tarnavo laikinaisiais specialiaisiais pionieriais. Kai sužinojo, kad šią tarnybą teks užbaigti, jiedu labai nuliūdo. Rajanas prisimena: „Iškart viską išsakėme maldoje Jehovai. Supratome turį puikią progą parodyti, kad juo pasitikime. Daug kas mūsų bendruomenėje buvo visai neseniai pažinę tiesą, tad prašėme Jehovos, kad mums padėtų rodyti sektiną tikėjimo pavyzdį.“

⁷ Kaip Jehova atsakė į jųdviejų maldą? Rajanas sako: „Vos tik pasimeldėme, neigiami jausmai ir nerimastingos mintys išblėso. Dievo ramybė saugojo mūsų širdį ir protą. Suvokėme, kad jei išlaikysime teigiamą požiūrį, Jehovai būsime naudingi.“

8–10. a) Kaip Dievo dvasia padeda grumtis su nerimu? b) Kaip Jehova laimina tuos, kas nepaisydami aplinkybių susitelkia į dvasinius dalykus?

⁸ Jehova per savo dvasią gali ne tik mus nuraminti, bet ir priminti Biblijos eilutes, kurios padės sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia, – į dvasinius dalykus. (Perskaityk Jono 14:26, 27.) Štai Filipo ir Meri pavyzdys. Pora Betelyje ištarnavo beveik 25 metus. Vėliau vos per keturis mėnesius šeimą užgulė rūpesčiai: mirė abiejų motinos, taip pat dar vienas  giminaitis, o Meri tėvui, sergančiam demencija, prisireikė nuolatinės priežiūros.

⁹ Filipas sako: „Maniau, kad man visai neblogai pavyksta šią naštą pakelti, vis dėlto jaučiau, kad kažko trūksta. Viename Sargybos bokšto studijų straipsnyje stabtelėjau prie Kolosiečiams 1:11. Regis, ištvermės man pakako. Tačiau turėjau viską ištverti kantriai ir su džiaugsmu. Ši eilutė priminė, kad džiaugsmas priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo Dievo dvasios veikmės mano gyvenime.“

¹⁰ Į savo situaciją Filipas su Meri stengėsi žiūrėti taip kaip Jehova. Už tai jis sutuoktinius įvairiopai laimino. Kai paliko Betelį, netrukus jiedu sutiko žmonių, kurie norėjo Bibliją studijuoti daugiau nei kartą per savaitę. Visa tai prisimindama Meri sako: „Jie buvo mūsų džiaugsmas ir paties Jehovos patikinimas, kad viskas klostysis gerai.“

11, 12. a) Kaip Juozapas parodė, kad siekia Jehovos palaiminimo? b) Kaip už ištvermę Juozapui buvo atlyginta?

¹¹ Kai gyvenimas netikėtai pasuka kita vaga, būgštavimai dėl ateities gali mums pakirsti jėgas. Ar taip nutiko ir Juozapui? Ne. Jis verčiau nusprendė daryti geriausia, ką gali savo keblioje padėtyje, ir šitaip siekti Jehovos palaiminimo. Įkalintas Juozapas dirbo stropiai, kaip anksčiau pas Potifarą, ir atlikdavo viską, ką kalėjimo prižiūrėtojas jam pavesdavo (Pr 39:21–23).

¹² Vieną dieną Juozapo žinioje atsidūrė du vyrai, anksčiau užėmę aukštas pareigas faraono rūmuose. Savo maloniu elgesiu Juozapas įgijo jų pasitikėjimą, ir vyrai jam išpasakojo savo bėdas bei praėjusią naktį regėtus gluminančius sapnus (Pr 40:5–8). Juozapas nė nenuvokė, kad tas pokalbis galiausiai padės jam atgauti laisvę. Po dvejų metų jis buvo paleistas iš kalėjimo ir tą pačią dieną paskirtas Egipto valdytoju, antru asmeniu po faraono (Pr 41:1, 14–16, 39–41).

13. Kaip galime siekti Jehovos palaiminimo, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės?

¹³ Galbūt pakliuvome į panašią padėtį kaip Juozapas ir, rodos, nieko negalime pakeisti. Vis dėlto, jei neprarandame kantrybės ir stengiamės kiek įmanoma geriau išnaudoti esamas aplinkybes, Jehova mus palaimins (Ps 37:5). Pasak apaštalo Pauliaus, net jeigu apimtų nerimas ir jaustumės sutrikę, niekada neliksime be vilties (2 Kor 4:8). Įsitikinti šių žodžių teisingumu galime kiekvienas iš mūsų, ypač jei būsime susitelkę į tarnybą.

14–16. Iš kur žinome, kad keičiantis gyvenimo aplinkybėms Pilypas išlaikė tinkamą požiūrį į tarnybą?

¹⁴ Evangelizuotojas Pilypas paliko mums puikų pavyzdį. Nors jo gyvenime būta permainų, vyras nesileido išmušamas iš vėžių ir jėgas pirmiausia skyrė tarnybai. Vienu metu Jeruzalėje Pilypui buvo patikėtos ypatingos pareigos (Apd 6:1–6). Tačiau po Stepono nužudymo kilo krikščionių persekiojimas ir daugeliui jų teko bėgti iš Jeruzalės. * Tačiau net ir tada Pilypas liko veiklus. Jis iškeliavo į Samariją – miestą, kurio gyventojai gerosios naujienos, tikėtina, dar nebuvo girdėję (Mt 10:5; Apd 8:1, 5).

¹⁵ Kadangi Pilypas buvo pasiruošęs eiti, kur tik ves šventoji dvasia, Jehova jam pavedė užduotį skelbti gerąją naujieną nepaliestose teritorijose. Kitaip nei žydai, niekinę samariečius, Pilypas su jais elgėsi be jokio išankstinio nusistatymo. Kaip jiems turėjo būti malonu! Ne veltui „minios susirinkusiųjų visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių“ (Apd 8:6–8).

¹⁶ Paskui Dievas per savo dvasią paragino Pilypą pranešti gerąją naujieną dviejuose miestuose, kur gyveno daug nežydų – Ašdode ir Cezarėjoje (Apd 8:39, 40). Atrodo, kad per tolesnius 20 metų Pilypo aplinkybės keitėsi dar ne kartą. Galiausiai jis apsigyveno ten, kur skelbė žinią apie Karalystę, ir sukūrė šeimą. Kad ir kokių permainų Pilypui teko patirti, jis uoliai ėjo dievatarnystę. Už tai Jehova jo šeimą gausiai palaimino (Apd 21:8, 9).

17, 18. Kodėl galima sakyti, kad susitelkę į tarnybą neprarasime džiaugsmo net ir užklupus permainoms?

¹⁷ Daugybė visalaikių tarnų iš savo patirties gali patvirtinti, kad užklupus permainoms džiaugsmo ir pusiausvyros neprarasime, jei būsime susitelkę į tarnybą. Štai viena pora iš Pietų Afrikos, Osbornas ir Polait, turėjo palikti Betelį. Jie manė, kad netruks susirasti darbą ir būstą. „Deja, – sako Osbornas, – taip greitai, kaip tikėjomės, darbo neradome.“ Polait priduria: „Tris mėnesius nepavyko rasti darbo, be to, išseko mūsų santaupos. Buvo išties sunku.“

 ¹⁸ Kas jiems padėjo ištverti? Osbornas sako: „Eidami į tarnybą drauge su bendruomene, gebėjome kontroliuoti savo mintis ir išlaikyti teigiamą požiūrį. Nusprendėme, kad kur kas geriau pasinerti į evangelizacijos veiklą negu sėdėti namie ir krimstis. Užtat patyrėme daug džiaugsmo. Tuo pat metu visur ieškojome darbo ir galiausiai jį radome.“

19–21. a) Kas padės mums išlaikyti vidinę ramybę? b) Ką gera patiriame stengdamiesi prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių?

¹⁹ Aptarti pavyzdžiai byloja, kad jeigu esamomis aplinkybėmis stengiamės daryti geriausia, ką galime, ir kliaujamės Jehova, išsaugome vidinę ramybę. (Perskaityk Michėjo 7:7, Brb.) Gal netgi pastebėsime, kad taikantis prie naujų aplinkybių auga mūsų dvasingumas. Apie tai, kad reikėjo palikti Betelį ir imtis naujos tarnybos rūšies, minėta sesė Polait sako: „Permainos padėjo man suprasti, ką iš tikrųjų reiškia kliautis Jehova netgi tada, kai būna labai sunku. Mano ryšys su juo sustiprėjo.“

²⁰ Anksčiau minėta sesė Meri toliau prižiūri senyvą tėvą ir tarnauja pioniere. Ji sako: „Supratau, kad apėmus nerimui turiu sustoti, pasimelsti ir atsipalaiduoti. Bene svarbiausia mano išmokta pamoka yra tokia: visus savo reikalus turiu patikėti į Jehovos rankas. Ateityje to man kaip niekad prireiks.“

²¹ Loidas ir Aleksandra, apie kuriuos kalbėjome straipsnio pradžioje, pripažįsta, kad pasikeitusios aplinkybės jų tikėjimą išbandė taip, kaip jie nė nesitikėjo. Vis dėlto jie sako: „Tokie išmėginimai atskleidžia, ar mūsų tikėjimas stiprus ir ar per sunkumus padės mums ištverti bei rasti paguodos. Mes tapome geresniais žmonėmis.“

22. Kuo galime būti tikri, jeigu stengiamės kuo geriausiai išnaudoti esamas aplinkybes?

²² Jeigu gyvenime pasitaikytų netikėtų vingių – gautume naują teokratinį paskyrimą, sušlubuotų sveikata ar pasikeistų aplinkybės šeimoje, – būkime tikri, kad Jehova mumis rūpinasi ir reikiamu laiku ateis į pagalbą (Hbr 4:16; 1 Pt 5:6, 7). Tuo tarpu patys stenkimės kuo geriausiai išnaudoti esamas aplinkybes. Artinkimės prie dangiškojo Tėvo malda ir mokykimės visiškai juo kliautis. Tada net ir atėjus nelauktiems pokyčiams išsaugosime brangią ramybę.