1, 2. a) Kodėl neturėtume stebėtis, kad valdžia kai kur uždraudžia mūsų veiklą? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

2018 TARNYBINIAIS METAIS daugiau nei 223 000 gerosios naujienos skelbėjų gyveno šalyse, kur mūsų veikla uždrausta ar smarkiai suvaržyta. Tokia situacija mūsų nestebina. Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, tikrieji krikščionys bus persekiojami (2 Tim 3:12). Kad ir kur gyventume, valdžia gali staiga uždrausti mums laisvai išpažinti savo tikėjimą.

² Jeigu taip atsitiktų ir tavo šalyje, gali kilti tokie klausimai: ar mus persekioja dėl to, kad netekome Dievo malonės? ar dabar mūsų veikla sustos? gal vertėtų persikelti į kitą šalį, kur tikėjimas nevaržomas? Straipsnyje visa tai ir aptarsime. Taip pat pakalbėsime, ką turėtume daryti ir ko saugotis, kad ir toliau ištvermingai tarnautume Jehovai.

3. a) Ką, pasak 2 Korintiečiams 11:23–27, teko patirti apaštalui Pauliui? b) Ką suprantame iš Pauliaus pavyzdžio?

³ Jeigu valdžia mus persekioja, kai kam gal kiltų mintis, kad Dievas mūsų nebelaimina. Bet taip manyti nebūtų teisinga. Prisiminkime apaštalą Paulių. Jo tarnyste Dievas tikrai buvo patenkintas. Pauliui teko garbė būti tautų apaštalu ir parašyti keturiolika laiškų, kurie vėliau buvo įtraukti į graikiškąją Biblijos dalį. Vis dėlto  jis patyrė nuožmų persekiojimą. (Perskaityk 2 Korintiečiams 11:23–27.) Iš Pauliaus pavyzdžio suprantame, kad Jehova kartais nesukliudo priešininkams persekioti ištikimų jo tarnų.

4. Kodėl pasaulis nekenčia Jėzaus sekėjų?

⁴ Jėzus paaiškino, kodėl jo mokiniai bus persekiojami, – pasaulis jų nekęs, nes jie pasauliui nepriklauso (Jn 15:18, 19). Taigi persekiojimas tikrai nereiškia, kad Jehova mūsų nelaimina. Priešingai, tai įrodymas, kad einame teisingu keliu.

5. Ar gali priešininkai sustabdyti Jehovos tarnus? Prašom paaiškinti.

⁵ Kad ir kaip priešininkai stengtųsi, Jehovos tarnų nesustabdys. Daugelis mėgino, bet jiems nepavyko. Štai per Antrąjį pasaulinį karą ne vienos šalies valdžia aršiai persekiojo Jehovos liudytojus. Mūsų veikla buvo uždrausta ne tik nacistinėje Vokietijoje, bet ir Australijoje, Kanadoje bei kitose šalyse. Ar Dievo tarnai nuleido rankas? Įdomu, kad 1939 metais, karui prasidėjus, pasaulyje buvo 72 475 gerosios naujienos skelbėjai. O karo pabaigoje 1945 metais, kaip rodo ataskaita, skelbėjų buvo daugiau nei dvigubai – 156 299. Akivaizdu, mūsų darbą Jehova labai laimino.

6. Kokį poveikį gali padaryti persekiojimas? Prašom pateikti pavyzdį.

⁶ Persekiojimas, net jei ir atrodytų bauginantis, gali įkvėpti mums dar didesnį ryžtą tarnauti Jehovai. Gerą pavyzdį parodė viena sutuoktinių pora, auginanti sūnų. Kai šalies valdžia suvaržė Jehovos liudytojų veiklą, jie nepasidavė baimei ir netgi pradėjo tarnauti visalaikiais evangelizuotojais. Žmona dėl tarnybos nusprendė palikti gerai apmokamą darbą. Pasak šeimos galvos, valdžios sprendimas sužadino žmonių susidomėjimą Jehovos liudytojais, todėl tapo lengviau pradėti Biblijos studijas. Mūsų veiklos draudimas išėjo į gera ir kitiems toje šalyje. Vienas vyresnysis sakė, kad daugelis tų, kurie buvo nustoję tarnauti Jehovai, vėl ėmė lankyti sueigas ir skelbti gerąją naujieną.

7. a) Ką suprantame iš žodžių, užrašytų Kunigų 26:36, 37? b) Kaip reaguosi, valdžiai uždraudus mūsų veiklą?

 ⁷ Uždrausdami mūsų veiklą, priešininkai tikisi, kad pabūgsime ir nustosime tarnauti Jehovai. Jie gali skleisti apie mus visokias melagystes, rengti mūsų namuose kratas, kai kuriuos patraukti į teismą ar net įkalinti. Jie gal mano, kad, vieną kitą pasodinę į kalėjimą, įvarys mums baimės. Jeigu leistumės įbauginami, mūsų ryžtas tarnauti Dievui imtų slopti ir galiausiai visai išblėstų. Nenorėtume tapti panašūs į tuos, apie kuriuos rašoma Kunigų 26:36, 37. (Perskaityk.) Mes nesiduosime baimės sukaustomi ir nepulsime į paniką, priešingai – visiškai pasitikėsime Jehova ir toliau vykdysime jo valią (Iz 28:16). Taip pat nepamiršime prašyti Dievą vadovavimo. Žinome, kad jis padės, ir jokia valdžia, net pati galingiausia, nesukliudys mums ištikimai eiti savo tarnystės (Hbr 13:6).

8, 9. a) Dėl ko krikščioniui gali tekti apsispręsti? b) Ką vertėtų patyrinėti ir apmąstyti prieš apsisprendžiant?

⁸ Jeigu tavo šalyje valdžia trukdo laisvai išpažinti tikėjimą, galbūt pagalvoji, ar nereikėtų persikelti kitur. Kaip tokiu atveju elgtis, kiekvienas turi nuspręsti pats. Gali būti naudinga patyrinėti, ką užėjus persekiojimui darė krikščionys pirmame amžiuje. Vieni gal atkreips dėmesį, kad kai Steponas buvo užmėtytas akmenimis, Kristaus mokiniai iš Jeruzalės pasklido po Judėją ir Samariją, kai kurie nukeliavo net iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos (Mt 10:23; Apd 8:1; 11:19). Kitiems apsispręsti galbūt padės apaštalo Pauliaus pavyzdys. Sykį vienoje vietovėje patyręs priešiškumą dėl to, kad skelbia gerąją naujieną, jis nutarė niekur iš ten neišvykti. Rizikuodamas savo saugumu apaštalas toliau dirbo evangelizacijos darbą ir stiprino sunkų metą išgyvenančius vietinius brolius (Apd 14:19–23).

⁹ Tad ar užėjus persekiojimui keltis į kitą šalį ar ne? Atsakomybė priimti sprendimą tenka šeimos galvai. Prieš apsispręsdamas jis, aišku, melsis Jehovai ir mąstydamas apie savo namiškius įvertins, kokių pliusų ir minusų gali turėti jo sprendimas. Niekam nederėtų kritikuoti vienokio ar kitokio bendratikių pasirinkimo. Kaip sakoma Biblijoje, „kiekvienam reikės nešti savo paties naštą“ (Gal 6:5).

10. Kokių nurodymų bendruomenės gaus iš filialo ir vyresniųjų?

¹⁰ Kaip tarnausime Jehovai, kai valdžia uždraus mūsų veiklą? Filialas duos vyresniesiems nurodymų ir pasiūlymų, kaip aprūpinti brolius ir seses dvasiniu maistu, kaip rengti sueigas ir kaip organizuoti evangelizacijos darbą. Jeigu filialui susisiekti su vyresniaisiais nepavyks, šie patys imsis būtinų priemonių, kad bendruomenės veikla nenutrūktų. Žinoma, jie vadovausis tuo, kas rašoma Biblijoje ir mūsų leidiniuose (Mt 28:19, 20; Apd 5:29; Hbr 10:24, 25).

11. a) Kodėl galime būti tikri, kad užėjus persekiojimui turėsime dvasinio maisto? b) Ką galbūt reikės daryti, kad neprarastume Biblijos ir kitų leidinių?

¹¹ Jehova pažadėjo, kad jo tarnai visada turės dvasinio maisto (Iz 65:13, 14;  Lk 12:42–44). Todėl neabejokime: jo organizacijai vadovaujantys broliai darys viską, kad liktume dvasiškai stiprūs. O ką galėtume daryti mes? Pagalvokime, kur, užėjus persekiojimui, būtų saugu paslėpti Bibliją ir kitus spaudinius, taip pat elektroninius įrenginius su mūsų leidiniais, kad priešininkai jų lengvai nerastų. Kiekvienas turėsime ieškoti būdų, kaip likti dvasiškai stipriems.

12. Ko vyresnieji galbūt imsis, kad sueigos nepatrauktų aplinkinių dėmesio?

¹² Kaip bus su mūsų sueigomis? Kad pernelyg nekristume aplinkiniams į akis, vyresnieji galbūt pasakys rinktis mažesnėmis grupelėmis ir dažnai keis susitikimo vietą ir laiką. Ateidami į tokias sueigas ir iš jų išeidami laikysimės tyliai – šitaip nesukelsime vieni kitiems pavojaus. Kitų dėmesio stengsimės nepatraukti ir vilkėdami kasdieniškesnius drabužius.

13. Kokį pavyzdį mums paliko broliai buvusioje Sovietų Sąjungoje?

¹³ Kaip skelbsime gerąją naujieną, daug priklausys nuo vietovės ir aplinkybių. Kadangi mylime Jehovą ir norime pasakoti apie jį kitiems, tikrai rasime progų užkalbinti kokį žmogų (Lk 8:1; Apd 4:29). Apie Jehovos liudytojų atliekamą evangelizacijos darbą buvusioje Sovietų Sąjungoje istorikė Emili Beran (Emily Baran) sakė: „Kai valdžia uždraudė tikintiesiems viešai skleisti savo įsitikinimus, liudytojai ėmė kalbinti kaimynus, bendradarbius ir draugus. Už tai atsidūrę darbo stovyklose, liudytojai naujų tikinčiųjų ieškojo tarp kitų kalinių.“ Nepaisydami suvaržymų, mūsų broliai buvusioje Sovietų Sąjungoje nenustojo skelbti gerosios naujienos. Jeigu valdžia uždraustų evangelizacijos darbą ir tavo šalyje, tegu tų brolių pavyzdys įkvėps tau ryžto ir toliau kalbėti apie Jehovą kitiems.

14. Ką svarbaus suprantame iš Psalmyno 39:1?

¹⁴ Neatskleiskime konfidencialios informacijos. Jeigu valdžia uždraudė mūsų veiklą, svarbu suvokti, kada yra „laikas tylėti“ (Mok 3:7). Valdžios pareigūnams neatskleisime, kur renkamės, kaip vyksta evangelizacijos darbas, iš kur gauname dvasinį maistą, nesakysime brolių ir sesių vardų. Šia informacija nesidalysime ir su gerais pažįstamais bei giminaičiais, ar jie gyventų mūsų šalyje ar svetur. Jei nebūtume apdairūs, statytume bendratikius į pavojų. (Perskaityk Psalmyno 39:1.)

15. a) Ko siekia Šėtonas? b) Ką daryti, kad į piktojo spąstus neįkliūtume?

 ¹⁵ Neleiskime, kad menki nesusipratimai sugriautų mūsų vienybę. Biblijoje sakoma: „Jei kokie namai yra susipriešinę, jie neišsilaikys“ (Mk 3:24, 25). Šėtonas tai gerai žino, todėl spendžia mums spąstus – visaip mėgina mus sukiršinti. Jis nori, kad užuot kovoję su juo, imtume kovoti vienas su kitu.

16. Ko mus pamoko sesės Gertrūdos Pėcinger pavyzdys?

¹⁶ Net ir dvasingiems krikščionims reikia saugotis įkliūti į šiuos piktojo spąstus. Štai kaip buvo su dviem pateptosiomis sesėmis – Gertrūda Pėcinger ir Elfrida Lėr. Drauge su kitomis bendratikėmis jiedvi buvo įkalintos nacių koncentracijos stovykloje. Elfrida savo žodžiais gebėjo pakelti sesėms dvasią. Iš pradžių Gertrūda jai pavydėjo, bet vėliau susigėdo ir prašė Jehovos, kad padėtų pataisyti požiūrį. Sesė rašė: „Reikia susitaikyti su tuo, kad kiti ką nors išmano geriau ar sulaukia daugiau pripažinimo.“ Kas jai padėjo nugalėti pavydo jausmą? Gertrūda sutelkė dėmesį į tai, kokia Elfrida draugiška, kokio gero būdo, ir galiausiai jai pavyko atkurti gerus santykius su bendratike. Jos abi ištvėrė sunkų laikotarpį koncentracijos stovykloje ir ištikimai tarnavo Jehovai iki savo gyvenimo žemėje pabaigos. Jeigu ir mes stengsimės spręsti tarpusavio nesutarimus, mūsų vienybės niekas nesugriaus (Kol 3:13, 14).

17. Kodėl svarbu visada paklusti brolių vadovavimui?

¹⁷ Pernelyg nepasitikėkime savimi ir pakluskime vadovavimui. Jei klausysime brolių, kuriems mūsų organizacijoje patikėtos atsakingos užduotys, išvengsime daugelio problemų (1 Pt 5:5). Vienoje šalyje, kur Jehovos liudytojams uždrausta išpažinti tikėjimą, mūsų veiklą prižiūrintys broliai nutarė, kad skelbėjai tarnyboje neturėtų platinti spaudinių. Vis dėlto vienas pionierius nurodymams nepakluso ir, neoficialiai liudydamas gerąją naujieną, nusprendė leidinius platinti. Kuo viskas baigėsi? Netrukus po tarnybos jis ir keletas kitų skelbėjų buvo apklausti policijos. Kažkokie asmenys skelbėjus, matyt, sekė ir visus jų išplatintus leidinius paėmė. Ko šis atsitikimas mus pamoko? Net jeigu atrodytų, kad geriau žinome, kaip elgtis, nurodymams privalu paklusti. Kai bendradarbiaujame su broliais, prižiūrinčiais  mūsų darbą, Jehova mus visada laimina (Hbr 13:7, 17).

18. Kodėl neturėtume nustatinėti savų taisyklių?

¹⁸ Nenustatinėkime savų taisyklių. Nustatinėdami savas taisykles, vyresnieji tik apsunkintų brolius ir seses. Brolis Jurajus Kaminskis, dalydamasis prisiminimais apie tai, kas vyko buvusioje Čekoslovakijoje valdžiai uždraudus mūsų veiklą, pasakė: „Kai daugelis vyresniųjų buvo suimti, kai kurie iš tų, kas liko prižiūrėti bendruomenes ir rajonus, ėmė kurti sąrašus taisyklių, ką skelbėjai turėtų daryti ir ko ne.“ Jehova nesuteikė mums teisės nurodinėti kitiems, kaip elgtis. Krikščionis, kuriantis savas taisykles, yra panašus į žmogų, kuris nori būti kitų tikėjimo šeimininkas (2 Kor 1:24). Tai tikrai nėra tinkamas būdas apsaugoti bendratikius.

19. Kokią įkvepiančią mintį randame 2 Metraščių 32:7, 8?

¹⁹ Šėtonas, didžiausias Jehovos priešas, nepaliks ištikimų jo tarnų ramybėje ir toliau juos persekios (1 Pt 5:8; Apr 2:10). Kartu su savo parankiniais jis darys viską, kad mūsų veikla būtų uždrausta. Bet nepasiduokime baimei (Įst 7:21). Net jei valdžia neleistų laisvai išpažinti tikėjimo, Jehova yra mūsų pusėje ir visada mus rems. (Perskaityk 2 Metraščių 32:7, 8.)

20. Kokią nuostatą mums reikia turėti?

²⁰ Pirmame amžiuje gyvenę mūsų broliai valdžios pareigūnams pasakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo? Spręskite patys. O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4:19, 20). Tokią pat nuostatą turėkime ir mes.