TIKĖJIMAS turi didžiulę galią. Nors Šėtonas visaip mėgina sužlugdyti mūsų dvasingumą, tikėjimas įgalina mus „užgesinti visas degančias piktojo strėles“ (Ef 6:16). Kai susiduriame su sunkumais, kurie atrodo lyg neperkopiami kalnai, tikėjimas padeda juos įveikti. Jėzus savo mokiniams sakė: „Jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šiam kalnui: ‘Persikelk iš čia tenai’, ir jis persikels“ (Mt 17:20). Išties, tikėjimo mums labai reikia, kad būtume dvasiškai stiprūs. Tad aptarkime tokius klausimus: kas yra tikėjimas? kokiems žmonėms Dievas jo suteikia? kaip tikėjimą stiprinti? ką turime tikėti? (Rom 4:3)

Turėti tikėjimą – tai ne vien pripažinti, kad Dievas yra. Juk „ir demonai tiki [Dievą esant] ir dreba“ (Jok 2:19). Kaip tad Biblija apibūdina tikėjimą?

Dievo Žodyje išskiriami du tikėjimo aspektai. Pirma, „tikėjimas laiduoja, kad tai, ko viliamasi, įvyks“ (Hbr 11:1a). Jeigu turime tikėjimą, neabejojame, kad visa, ką Jehova sako, yra tiesa ir kad kiekvienas jo žodis išsipildys. Jehova izraelitams kadaise pasakė: „Jei galėtumėte panaikinti mano sandorą su diena ir mano sandorą su naktimi, kad diena ir naktis nebeateitų joms skirtu laiku, tada ir aš panaikinčiau sandorą, kurią esu sudaręs su savo tarnu Dovydu“ (Jer 33:20, 21). Ar kilo kada nors mintis, kad rytą saulė gali nepatekėti? Tikriausiai ne. Jeigu neabejojame gamtos dėsniais, dėl kurių Žemė nuolat sukasi aplink savo ašį ir aplink Saulę, argi turėtume abejoti, kad tų dėsnių Sumanytojas ištesės savo žodį? (Iz 55:10, 11; Mt 5:18)

Antra, tikėjimas „aiškiai įrodo, kad nematomi dalykai yra tikri“ (Hbr 11:1b). Paimkime pavyzdį. Tarkim, vaikas klausia: „Kaip žinoti, kad oras yra, jeigu negaliu jo pamatyti?“ Turbūt jam pasakytume, kad jeigu oro nebūtų, neturėtume ko įkvėpti. Arba parodytume į vėjo siūbuojamas medžių šakas ar ką panašaus. Visa tai vaikui bus įrodymai, kad toks nematomas dalykas kaip oras iš tiesų egzistuoja. Taip ir su mūsų tikėjimu: kad tikėtume tuo, kas nematoma, būtina turėti svarių įrodymų (Rom 1:20).

Kad rastų sau įtikinamų įrodymų ir taip galėtų ugdytis tikėjimą, žmogui reikia įgyti žinių apie Biblijoje glūdinčias tiesas, aiškiai jas suprasti (1 Tim 2:4). Bet žinios dar ne viskas. Apaštalas Paulius rašė: „Širdimi tikima“ (Rom 10:10). Biblijos tiesas žmogus turi labai branginti. Tik tada jis norės gyvenime jomis vadovautis, ir tai liudys, kad jis turi tikėjimą (Jok 2:20). O jei žmogus  Biblijos tiesų nevertina, jei įsikibęs laikosi savo idėjų ar tiesiog nori gyventi, kaip patinka, labai tikėtina, net ir akivaizdžiausių įrodymų jis nepripažins (2 Pt 3:3, 4; Jud 18). Senovėje žmonės regėjo daug stebuklų, tačiau ne visų tikėjimas dėl to sustiprėjo (Sk 14:11; Jn 12:37). Tikėjimas yra šventosios dvasios vaisius, ir Dievas jo suteikia tik tiems, kurių širdžiai tiesa brangesnė už melą (Gal 5:22; 2 Tes 2:10, 11).

Karalius Dovydas buvo tvirto tikėjimo žmogus (Hbr 11:32, 33). Deja, ne visi jo šeimos nariai buvo tokie. Štai kad ir Eliabas, vyriausias iš jo brolių. Sykį, stokodamas tikėjimo Dievo galia išgelbėti Izraelį, jis išplūdo Dovydą už tai, kad šis išreiškė susirūpinimą dėl Galijoto mesto iššūkio (1 Sam 17:26–28). Niekas su tikėjimu negimsta, iš tėvų jo nepaveldi, vadinasi, tikėjimą Dovydas ugdėsi pats – jis nuolat stiprino savo ryšį su Dievu.

Rašydamas 27 psalmę Dovydas atskleidžia, kaip tvirtą tikėjimą išsiugdė (1 eilutė). Jis mąstė apie tai, ką jam teko patirti ir kaip Jehova gelbėjo jį nuo priešų (2 ir 3 eilutės); vertino šventus dalykus (4 eilutė); kartu su tautiečiais garbino Dievą prie jo Palapinės (6 eilutė); karštai meldėsi Jehovai (7 ir 8 eilutės) ir prašė Dievą, kad rodytų jam kelią, tai yra mokytų, kaip gyventi (11 eilutė). Tikėjimui Dovydas teikė labai daug reikšmės, netgi pasakė: „Kur aš būčiau, jei netikėčiau?“ (13 eilutė).

Dovydo sudėta 27 psalmė mums yra puikus pavyzdys, kaip tikėjimą ugdytis ir stiprinti. Kadangi tikėjimas grįstas aiškiu tiesos supratimu, būtina studijuoti Dievo Žodį ir mūsų krikščioniškus leidinius. Kuo daugiau tam skirsime laiko ir jėgų, tuo greičiau Dievas šį dvasios vaisių augins (Ps 1:2, 3). Studijuokime ne paskubomis, būtinai viską apmąstykime. Iš apmąstymų kils dėkingumas Jehovai, ir tas dėkingumas žadins norą daryti tikėjimo darbus – šlovinti Jehovą bendruomenės sueigose ir skelbti kitiems apie ateities viltį (Hbr 10:23–25). Mūsų tikėjimas bus akivaizdus ir iš to, jei nuolat melsimės Dievui ir neabejosime, kad jis mumis rūpinasi (Lk 18:1–8; 1 Tes 5:17; 1 Pt 5:7). Tikėjimas skatina mus daryti, kas teisu. O darydami, kas teisu, savo tikėjimą stipriname (Jok 2:22).

Vakarą prieš mirtį Jėzus savo mokiniams pasakė: „Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane“  (Jn 14:1). Taigi, tikėti turime ne vien Jehovą, bet ir Jėzų. O kaip ugdytis tikėjimą Jėzumi?

Pirma, laikykime išpirką dovana, kurią Dievas davė kiekvienam žmogui asmeniškai. Apaštalas Paulius rašė: „Gyvenu tikėdamas Dievo Sūnų. Jis pamilo mane ir atidavė save už mane“ (Gal 2:20). Tikėti Jėzų mums reiškia neabejoti, kad išpirka sumokėta už kiekvieną iš mūsų, kad dėl jos gali būti atleistos mūsų nuodėmės, kad tikėdami jos galia įgyjame viltį gyventi amžinai ir kad ją sumokėdamas Dievas parodė, kaip stipriai mus myli (Rom 8:32, 38, 39; Ef 1:7). Toks įsitikinimas teiks mums jėgų ir neleis savęs be reikalo smerkti (2 Tes 2:16, 17).

Antra, melskimės Jehovai. Kelią artintis prie Dievo mums atvėrė Jėzaus auka. Tad, kaip sakoma Biblijoje, „be baimės artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir sulauktume malonės ir pagalbos reikiamu metu“ (Hbr 4:15, 16; 10:19–22). Jei nuolat melsimės, stiprės mūsų ryžtas priešintis įvairioms pagundoms (Lk 22:40).

Trečia, klausykime Jėzaus. Apaštalas Jonas rašė: „Kas tiki Sūnų, gaus amžiną gyvenimą, o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys – ant jo pasilieka Dievo rūstybė“ (Jn 3:36). Atkreipkime dėmesį, kad Jonas tikėjimą priešina su neklusnumu. Taigi, Jėzų tikime, jeigu jam paklūstame, tai yra gyvename pagal „Kristaus įstatymą“ – laikomės visų jo mokymų ir priesakų (Gal 6:2). Klusnumą Jėzui rodome ir vykdydami nurodymus, kuriuos jis duoda per „ištikimą ir nuovokų vergą“ (Mt 24:45). Jėzaus klausydami, pajėgsime ištverti net ir didžiausias negandas (Lk 6:47, 48).

Sykį vienas vyras sušuko Jėzui: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“ (Mk 9:24). Tas vyras turėjo tikėjimą, bet nuolankiai pripažino, kad būtina jį stiprinti. Visiems mums, kaip tam vyrui, gyvenime bus situacijų, kai ypač reikės tikėjimo. Tad stiprinkime savo tikėjimą tyrinėdami Dievo Žodį, apie jį mąstydami ir taip žadindami savo dėkingumą Jehovai. Šlovinkime savo Dievą su bendratikiais, skelbkime apie ateities viltį ir nuolat melskimės. Taip darydami mes statysime save ant savo švenčiausiojo tikėjimo ir sieksime to, kas svarbiausia – išlikti Dievo meilėje (Jud 20, 21).