Jėzus Vyriausiuoju Kunigu tapo 29 m. e. m., kai pasikrikštijo. Kodėl galima taip tvirtinti? Krikštydamasis jis parodė, kad yra pasirengęs vykdyti Dievo valią. Vaizdžiai sakant, tądien jis atėjo pasiaukoti ant naujai iškilusio Dievo valios aukuro (Gal 1:4; Hbr 10:5–10). Jei yra aukuras, turi būti ir šventykla, nes aukuras yra vienas iš svarbiausių jos objektų. Taigi galime daryti išvadą, kad per Jėzaus krikštą iškilo ne tik Jehovos valios aukuras, bet ir jo didžioji šventykla. Žmonės, tikintys Jėzaus išpirkos galia, Jehovą joje gali garbinti teisingai (Mt 3:16, 17; Hbr 5:4–6).

Jehovos didžiojoje šventykloje turėjo būti ir vyriausiasis kunigas. Eiti jo pareigas Dievas paskyrė Jėzų – „patepė jį šventąja dvasia, suteikė jam galios“ (Apd 10:37, 38; Mk 1:9–11). Kaip minėjome, Vyriausiuoju Kunigu Jėzus tapo per savo krikštą. Iš kur žinome, kad būtent tuo metu, o ne po prisikėlimo iš mirties? Prisiminkime, kada, remiantis Mozės Įstatymu, eiti vyriausiojo kunigo tarnystę buvo patepami Aaronas ir jo palikuoniai.

Mozės Įstatyme buvo nurodyta, kad į Padangtės (vėliau – šventyklos) Šventų Švenčiausiąją gali įžengti tik vyriausiasis kunigas ir tik Permaldavimo dieną (Hbr 9:1–3, 6, 7). Šventų Švenčiausiąją nuo Šventosios skyrė uždanga. Kad Aaronas ir jo palikuoniai galėtų pro tą uždangą įžengti, jie jau turėjo būti paskirti eiti vyriausiojo kunigo tarnystę. Vadinasi, Jėzus irgi turėjo būti paskirtas Jehovos didžiosios šventyklos Vyriausiuoju Kunigu dar prieš mirdamas ir įžengdamas „pro uždangą, tai yra pro [savo] kūną“, į dangų (Hbr 10:20). Būtent tai apaštalas Paulius ir turėjo omenyje rašydamas, kad Kristus atėjo kaip vyriausiasis kunigas, paskui perėjo didingesnę ir tobulesnę – „ne rankų darbo“ – Palapinę, ir įžengė „į patį dangų“ (Hbr 9:11, 24).

Naujoji sandora buvo ir patvirtinta, ir įteisinta vienu metu. Kodėl taip teigiame? Kad sandora būtų patvirtinta ir įteisinta, kitaip sakant, įsigaliotų, turėjo būti atlikti tam tikri veiksmai. Kokie?

Pirmiausia Jėzus turėjo įžengti į dangų, paskui prisistatyti Jehovos akivaizdon, kad būtų pripažinta jo aukos vertė. Kai Jėzus tą padarė, Jehova jo aukos vertę pripažino. Taip naujoji sandora įsigaliojo.

Biblijoje nerašoma, kada tiksliai Jehova Jėzaus aukos vertę pripažino. Taigi, mes negalime žinoti konkrečios dienos, kada naujoji sandora buvo patvirtinta ir įteisinta. Žinome tik tiek, kad Jėzus į dangų pakilo likus dešimčiai dienų iki Penkiasdešimtinių (Apd 1:3). Jehovos akivaizdon jis prisistatė kažkuriuo šio trumpo laikotarpio metu, ir Jehova pripažino jo aukos vertę (Hbr 9:12). Taip naujoji sandora įsigaliojo ir tą aiškiai liudijo Penkiasdešimtinių dienos įvykiai (Apd 2:1–4, 32, 33).

Taigi, naujoji sandora buvo patvirtinta ir įteisinta, kai Jehova pripažino Jėzaus – Vyriausiojo Kunigo ir tos sandoros tarpininko – aukos vertę ir pateptieji krikščionys tapo tos sandoros dalininkais (Hbr 7:25; 8:1–3, 6; 9:13–15).