1. Kaip mūsų sesės remia Jehovos tarnų organizaciją ir kokių sunkumų patiria? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

KAIP džiaugiamės, kad mūsų bendruomenėse tiek daug Dievui atsidavusių moterų! Jos stiprina mus savo komentarais per sueigas ir uoliai skelbia gerąją naujieną. Mūsų sesės prisideda prie Karalystės salių priežiūros ir remonto darbų, taip pat rūpinasi bendratikiais. Jos patiria ir sunkumų. Kai kurios slaugo pagyvenusius tėvus, kitoms tenka atlaikyti namiškių priešiškumą. Dar kitos sesės vienos augina vaikus ir sunkiai dirba, kad juos išmaitintų.

2. Kodėl sesėms reikia mūsų palaikymo?

² Mūsų sesėms labai reikia palaikymo. Kodėl? Todėl, kad pasaulyje moterys dažnai nesulaukia deramos pagarbos. Savo bendratikes palaikyti esame raginami ir Biblijoje. Štai apaštalas Paulius skatino Romoje gyvenančius krikščionis svetingai priimti Febę ir suteikti jai „kokią tik reikia pagalbą“ (Rom 16:1, 2). Anksčiau, kai buvo fariziejus, Paulius į moteris, ko gero, žiūrėjo su panieka – taip kaip kiti fariziejai. Tačiau tapęs krikščioniu su jomis elgėsi maloniai ir pagarbiai. Jis sekė Jėzaus pavyzdžiu (1 Kor 11:1).

3. Kaip Jėzus elgėsi su moterimis ir ką žinome apie jo požiūrį į tas moteris, kurios vykdė Dievo valią?

³ Jėzus su moterimis buvo pagarbus (Jn 4:27). Jo požiūris į jas buvo visiškai kitoks nei to meto žydų religinių vadovų. Viename Biblijos žinyne rašoma: „Jėzus nepasakė nieko, kas moteris būtų pažeminę ir sumenkinę.“ Ypač jis gerbė tas moteris, kurios vykdė jo Tėvo valią.  Įsidėmėtina, kad Jėzus vadino jas seserimis, taigi, savo dvasine šeima jis laikė ne tik vyrus, bet ir moteris (Mt 12:50).

4. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Jėzus savo dvasinėms sesėms visada buvo pasirengęs padėti. Jis vertino jas, skyrė joms laiko ir dėmesio, taip pat prireikus užstodavo. Pakalbėkime daugiau apie tai, kaip galime sekti jo pavyzdžiu.

5. Dėl kokių priežasčių kai kurioms sesėms trūksta bendravimo?

⁵ Mums visiems – ir broliams, ir sesėms – bendravimas su kitais teikia atgaivą. Tačiau kai kurioms sesėms bendravimo labai trūksta. Ką jos pačios apie tai sako? Štai Džordana * guodžiasi: „Esu netekėjusi, todėl dažnai bendruomenėje pasijaučiu nereikalinga ir nelabai randu su kuo bendrauti.“ O Kristina – pionierė, persikėlusi tarnauti į bendruomenę, kur trūksta skelbėjų, sako: „Atvykęs į naują bendruomenę gali pasijausti vienas.“ Vienišumas dažnai slegia ir seses, kurių šeimos nariai nėra Jehovos liudytojai, – jos jaučiasi tarsi būtų atskirai ir nuo šeimos, ir nuo bendruomenės. Nelengva būna ir sesėms, kurios dėl ligos ar dėl to, kad turi rūpintis sergančiais namiškiais, negali išeiti iš namų. Anetė sako: „Slaugiau mamą, todėl retai kada galėjau pasibūti su bendratikiais.“

6. Ką apie Jėzaus bendrystę su Marija ir Morta suprantame iš to, kas pasakojama Luko 10:38–42?

⁶ Jėzus rasdavo laiko pabūti su savo dvasinėmis sesėmis ir elgėsi su jomis kaip tikras draugas. Antai jis artimai bičiuliavosi su Marija ir Morta; abi, tikėtina, buvo netekėjusios. Bendrystė su Jėzumi teikė joms atgaivą. Tai suprantame ir iš pasakojimo, užrašyto Luko 10:38–42 (perskaityk). Seserys šalia Jėzaus jautėsi laisvai. Marija nebijojo atsisėsti prie Jėzaus, savo Mokytojo, kojų, * o Morta – atvirai jam pasakyti, kaip jaučiasi dėl to, kad Marija paliko ją vieną patarnauti. Drauge leisdamas su jomis laiką, Jėzus išnaudojo progą pastiprinti jas dvasiškai. Pas Mortą, Mariją ir jų brolį Lozorių Jėzus lankėsi ne kartą ir tuo parodė, kad jam labai rūpi, kaip jiems sekasi (Jn 12:1–3). Morta ir Marija žinojo, kad bet kada gali kreiptis į Jėzų pagalbos, todėl Lozoriui sunkiai susirgus nedvejodamos pasiuntė savo bičiuliui apie tai žinią (Jn 11:3, 5).

7. Kaip galime mūsų seses palaikyti?

⁷ Kai kurioms mūsų sesėms sueigos yra bene vienintelė proga pabūti su bendratikiais. Turėdami tai omenyje šiltai jas sutikime, pabendraukime, – tada jos matys, kad yra mums svarbios. Minėtoji Džordana sako: „Labai smagu, kai kiti padėkoja už komentarus, pakviečia į tarnybą ar kaip kitaip parodo, kad jiems rūpiu.“ Bendratikių palaikymą jaučia ir Kija: „Jei nebūnu sueigoje, visada sulaukiu žinutės su klausimu, ar man nieko nenutiko. Broliai ir sesės manimi rūpinasi.“

8. Ko dar galime pasimokyti iš Jėzaus?

⁸ Kaip ir Jėzus, raskime laiko pabūti su mūsų tikėjimo sesėmis. Galbūt galime pakviesti jas kartu papietauti ar  papramogauti. Ir tegu mūsų pokalbiai sukasi apie tai, kas pakeltų joms dvasią (Rom 1:11, 12). Jėzus žinojo, kad vienystė kai kuriems bus išbandymas, vis dėlto davė suprasti, kad ilgalaikė laimė priklauso ne nuo to, ar žmogus susituokęs ir turi vaikų (Lk 11:27, 28). Jis sakė, kad iš tikro laimingi yra tie, kuriems gyvenime svarbiausia yra tarnauti Jehovai (Mt 19:12). Bendruomenių vyresnieji turėtų ugdytis tokį pat požiūrį.

9. Kaip vyresnieji rūpinasi bendratikėmis?

⁹ Vyresniesiems derėtų rūpintis bendratikėmis kaip savo seserimis ir mamomis (1 Tim 5:1, 2). Būtų gerai, kad prieš sueigų programą ir jai pasibaigus jie skirtų laiko su jomis pabendrauti. „Vienas vyresnysis atkreipė dėmesį į tai, kad esu labai užimta, ir pasidomėjo, kokia mano dienotvarkė, – sako minėtoji Kristina. – Esu jam labai dėkinga už tokį nuoširdų rūpinimąsi.“ Jeigu vyresnieji skiria laiko pasidomėti, kaip jų bendratikėms sekasi, jos jausis vertinamos. * Kiek daug duoda pokalbiai su vyresniaisiais, rodo minėtos Anetės žodžiai.  „Turiu progą geriau juos pažinti ir pati apie save papasakoti. Tada, kai prislegia kokia bėda, būna drąsiau kreiptis į juos pagalbos.“

10. Kas pakelia mūsų sesėms dvasią?

¹⁰ Kai kas nors įvertina mūsų pastangas ir padėkoja, mes visi – tiek vyrai, tiek moterys – labai džiaugiamės. O jeigu gebėjimai ir darbas lieka nepastebėti, nusimename. Pioniere tarnaujanti netekėjusi sesė vardu Abigailė kai kada jaučiasi užmiršta: „Kitiems esu tik to ir to sesuo arba to ir to dukra. Kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau nematoma.“ O dar vienos netekėjusios sesės vardu Pem patirtis kitokia. Ji nemažai metų tarnavo misioniere, bet paskui grįžo namo rūpintis tėvais. Nors eina aštuntą dešimtį, Pem tebetarnauja pioniere. Ji sako: „Kai girdžiu, kad kiti vertina mano pastangas, jaučiuosi pakylėta.“

11. Kas rodo, kad Jėzus vertino jį rėmusių moterų pagalbą?

¹¹ Kai Jėzus tarnavo žemėje, kai kurios dievobaimingos moterys visokeriopai jį rėmė (Lk 8:1–3). Jėzus joms už pagalbą buvo labai dėkingas. Tos moterys turėjo garbę Dievo Sūnų ne tik paremti, bet ir sužinoti iš jo daug svarbių dalykų, susijusių su Dievo valia. Jėzus, pavyzdžiui, joms atskleidė, kad turės mirti ir bus prikeltas (Lk 24:5–8). Tas moteris, kaip ir apaštalus, jis ruošė būsimiems išmėginimams (Mk 9:30–32; 10:32–34). Įsidėmėtina dar kai kas: apaštalai išbandymo valandą Jėzų paliko ir pabėgo (tai įvyko vakarą, kai jį suėmė), o moterys su juo buvo net pačiu sunkiausiu jam metu – mirties valandą (Mt 26:56; Mk 15:40, 41).

12. Kokių užduočių Jėzus patikėjo moterims?

¹² Jėzus patikėjo moterims svarbių užduočių. Būtent moterys pirmos pamatė jį prisikėlusį ir gavo iš jo nurodymą pranešti apie tai apaštalams (Mt 28:5, 9, 10). Prisiminkime ir tai, kas įvyko per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines. Tą dieną Jėzaus mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, ir tarp jų, tikėtina, buvo moterų. Jei taip, dvasia tikriausiai įgalino jas kalbėti svetimomis kalbomis ir pasakoti kitiems „apie didingus Dievo darbus“ (Apd 1:14; 2:2–4, 11).

13. Už kokius gerus darbus mūsų sesės vertos pagyrimo ir kaip galėtume jas palaikyti?

¹³ Už pasiaukojamą tarnystę mūsų sesės vertos nuoširdaus pagyrimo. Jos prisideda, pavyzdžiui, prie Karalystės salių, filialų statybos ir priežiūros darbų, skelbia gerąją naujieną drauge su kitakalbių grupėmis, darbuojasi Betelyje. Be to, prisideda prie pagalbos nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, prie mūsų leidinių vertimo darbo, tarnauja pionierėmis ir misionierėmis. Kaip ir broliai, sesės mokosi pionierių tarnybos, evangelizuotojų tobulinimosi kursuose ir Gileado mokykloje. Tos, kurios ištekėjusios, visokeriopai palaiko savo vyrus, kad šie pajėgtų gerai atlikti užduotis bendruomenėje ir už jos ribų. Jehova tuos brolius davė dovanų, ir be žmonų paramos nešti savo atsakomybės naštą jiems būtų sunkiau (Ef 4:8). Pagalvok, kaip galėtum mūsų seses palaikyti, kad jos ir toliau džiugiai tarnautų Dievui?

14. Ką daro vyresnieji, turėdami omenyje žodžius, užrašytus Psalmyno 68:11?

 ¹⁴ Vyresnieji žino, kad „didis pulkas“ mūsų uolių sesių yra gabios gerosios naujienos skelbėjos ir kad tą darbą jos dirba labai noriai. (Perskaityk Psalmyno 68:11.) Taigi, vyresnieji stengiasi iš jų mokytis. Štai minėtai Abigailei labai malonu, kai broliai pasiteirauja, kaip ji tarnyboje pradeda pokalbį. „Tada suprantu, kad Jehova patikėjo man svarbų darbą bendruomenėje“, – sako ji. Vyresnieji taip pat mato, kad dvasiškai brandžios krikščionės geba padėti jaunesnėms sesėms kovoti su įvairiais sunkumais (Tit 2:3–5). Be jokios abejonės, mūsų sesės yra tikros šaunuolės!

15. Kokiomis aplinkybėmis kai kurioms mūsų sesėms gali reikėti pagalbos?

¹⁵ Kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mūsų bendratikėms prireikia pagalbos (Iz 1:17). Galbūt našlei ar išsiskyrusiai sesei sunku pačiai sutvarkyti reikalus, kuriuos anksčiau tvarkydavo sutuoktinis. Arba gal pagyvenusiai sesei reikia pasikalbėti su gydytoju ir būtų lengviau, jei koks brolis ar sesė ją palydėtų. O gal pionierę, kuri skiria laiko prisidėti prie įvairių teokratinių projektų, kas nors kritikuoja, kad į tarnybą eina mažiau nei kiti pionieriai, ir jai reikia užtarimo. Kaip konkrečiai visoms toms sesėms galėtume padėti? Dar kartą prisiminkime Jėzų.

16. Kaip, remiantis Morkaus 14:3–9, Jėzus užtarė Mariją?

¹⁶ Jėzus savo dvasines seseris gindavo nuo nepagrįstos kritikos. Antai jis užtarė Mariją, kai Morta jai priekaištavo (Lk 10:38–42). Mariją jis užstojo ir tada, kai kiti ją supeikė už, jų manymu, neprotingą poelgį. (Perskaityk Morkaus 14:3–9.) Jėzus matė jos gerus motyvus ir pagyrė. „Ji padarė man kilnų darbą [...]. Ji padarė, ką galėjo“, – pasakė jis. Jėzus netgi išpranašavo, kad apie Marijos gerą darbą žmonės pasakos visur, kur tik bus skelbiama geroji naujiena. Kaip malonu jai buvo girdėti, kad nesavanaudišką jos poelgį Jėzaus mokiniai minės garsindami visoje žemėje žinią apie Karalystę. Be abejo, Jėzaus žodžiai labai pakėlė jai dvasią.

17. Kokiomis aplinkybėmis gali prireikti sesę užtarti? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁷ O ar tu prireikus užstoji savo bendratikes? Įsivaizduok tokią situaciją. Keli bendratikiai atkreipia dėmesį, kad viena sesė, kurios vyras nėra Jehovos liudytojas, gana dažnai į sueigą ateina pavėlavusi ir iškart po programos išskuba namo. Be to, retai kada su savimi atsiveda vaikus. Bendratikiams atrodo, kad sesei reikėtų tvirčiau laikytis savo pozicijos, todėl ima ją „protinti“. O kokia yra tikroji sesės padėtis? Ji daro viską, ką gali savo aplinkybėmis. Sesė turi derintis prie vyro, taip pat supranta, kad priimti sprendimus dėl vaikų negali viena. Ką atsižvelgdamas į jos aplinkybes galėtum daryti? Jei sesę nuoširdžiai pagirsi ir kalbėdamas su kitais gražiai apie ją atsiliepsi, nepagrįstos kalbos, tikėtina, liausis.

18. Kaip dar galime padėti savo tikėjimo sesėms?

¹⁸ Jei savo seses mylime ir jas vertiname, suteiksime joms ir praktinę pagalbą (1 Jn 3:18). Sergančią mamą slauganti  Anetė sako: „Kai kurie broliai ir sesės ateina pas mane ir pabūna su mama, kad galėčiau pasidaryti kitus darbus, arba atneša maisto. Matau, kad bendruomenei rūpiu.“ Džordana irgi sulaukė pagalbos. Vienas brolis ją pamokė, kaip prižiūrėti automobilį. Sesė sako: „Džiaugiuosi, kad broliai ir sesės rūpinasi mano saugumu.“

19. Kaip dar vyresnieji gali padėti bendruomenės sesėms?

¹⁹ Sesių reikmių stengiasi nepamiršti ir bendruomenių vyresnieji. Tie broliai žino, kad Jehovos yra įpareigoti jomis rūpintis (Jok 1:27). Todėl iš Jėzaus mokosi supratingumo – nekuria taisyklių ir, kai derama, yra linkę daryti išimtis (Mt 15:22–28). Jei vyresnieji imasi iniciatyvos sesėms padėti, jos jaučiasi vertinamos ir branginamos. Štai kai Kija ruošėsi persikraustyti į kitą butą, tarnybos grupės prižiūrėtojas, apie tai sužinojęs, tuoj pat suorganizavo pagalbą. „Įtampa iškart atlėgo, – sako ji. – Išgirdusi iš vyresniųjų padrąsinančių žodžių ir sulaukusi praktinės pagalbos supratau, kad bendruomenei esu svarbi ir kad neliksiu viena su savo rūpesčiais.“

20, 21. Iš ko bus akivaizdu, kad savo seses mylime ir vertiname?

²⁰ Apsidairę savo bendruomenėje pamatysime, kiek daug dvasingų ir darbščių sesių turime. Visos jos tikrai nusipelno mūsų palaikymo. Kaip ir Jėzus, skirkime joms laiko ir dėmesio. Pagirkime už ištikimą tarnystę ir prireikus užtarkime geru žodžiu.

²¹ Laiško romiečiams pabaigoje apaštalas Paulius vardais paminėjo devynias bendratikes (Rom 16:1, 3, 6, 12, 13, 15). Tos krikščionės, be abejo, džiaugėsi išgirdusios iš jo sveikinimus ir pagyrimo žodžius. Tad palaikykime ir mes savo seses. Tada bendruomenėje jos jausis tarsi šeimoje – mylimos ir vertinamos.