„Ištvermė teatlieka savo darbą iki galo“
„Ištvermė teatlieka savo darbą iki galo, kad būtumėte iki galo subrendę, visais atžvilgiais nepriekaištingi, nieko nestokojantys“ (JOK 1:4).
1, 2. a) Ko pasimokome iš Gideono ir 300 jo vyrų? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kodėl, pasak Luko 21:19, ištvermė yra būtina?
KOVA buvo sunki. Teisėjo Gideono vedami izraelitai vijosi midjaniečių ir jų sąjungininkų kariuomenę kokius 30 kilometrų. Vyrai nemiegojo visą naktį. Paskui, kaip rašoma Biblijoje, „Gideonas pasiekė Jordaną ir perėjo jį. Jis ir trys šimtai vyrų su juo buvo išvargę.“ Bet džiaugtis pergale jiems dar per anksti – buvo likę apie 15 000 priešo karių. Ilgai kentę midjaniečių priespaudą, Izraelio kovotojai žinojo negalį sustoti, todėl „vis dar vijosi“ savo engėjus, kol galutinai juos įveikė (Ts 7:22; 8:4, 10, 28).
2 Mes irgi grumiamės sunkioje kovoje. Priešininkų pusėje – Šėtonas, jo kontroliuojamas pasaulis ir mūsų pačių ydos. Tokios grumtynės kai kuriems iš mūsų tęsiasi jau ištisus dešimtmečius. Jehovos padedami laimėjome ne vieną mūšį. Vis dėlto galutinės pergalės dar nepasiekėme. Kovodami su minėtais priešais ir laukdami šios santvarkos galo, kartais jaučiamės pavargę. Jėzus įspėjo, jog paskutinėmis dienomis patirsime nelengvų išbandymų, žiaurių persekiojimų. Bet sykiu Luko 21:19.) O kaip ištvermę apibūdinti? Kas padės mums ištverti? Ko pasimokome iš tų, kurie parodė ištvermę? Ir kaip suprasti žodžius „ištvermė teatlieka savo darbą iki galo“? (Jok 1:4)
priminė, kad pergalę laimės tie, kurie ištvers iki pat pabaigos. (PerskaitykKAIP APIBŪDINTI IŠTVERMĘ?
3. Kaip apibūdintume ištvermę?
3 Biblijoje ištvermės sąvoka reiškia daugiau nei vien gebėjimą atlaikyti įvairius mėginimus bei negandas. Tai ir mokėjimas per išbandymus valingai kontroliuoti savo mintis ir jausmus. Ištvermingas žmogus rodo drąsą, kantrybę, savitvardą. Viename žinyne aiškinama, kad ištvermė įgalina visa pakelti „ne tiesiog taikstantis su aplinkybėmis, bet degant viltimi [...]. Tai savybė, padedanti laikytis ant kojų stovint prieš vėją. Tai toks bruožas, dėl kurio sunkiausias išmėginimas gali virsti šlove, nes per skausmus žmogus mato tikslą.“
4. Kodėl galime sakyti, kad ištverti mus skatina meilė?
4 Ištverti krikščionį skatina meilė. (Perskaityk 1 Korintiečiams 13:4, 7.) Meilė Jehovai įkvepia atlaikyti visa, kas, jam leidus, mūsų gyvenime nutinka (Lk 22:41, 42). Meilė tikėjimo draugams padeda nukęsti jų trūkumus (1 Pt 4:8). O meilė sutuoktiniui padeda stiprinti vedybinį ryšį ir pakelti „kūno vargus“, kurių neišvengia net laimingiausios poros (1 Kor 7:28).
KAS PADĖS TAU IŠTVERTI?
5. Kodėl Jehova gali suteikti geriausią pagalbą, kai sunku?
5 Prašyk Jehovą stiprybės. Jehova yra „ištvermės ir paguodos Dievas“ (Rom 15:5). Jis vienintelis iki galo supranta tai, ką mums tenka patirti. Negana to, jis žino ir mūsų prigimtį, emocinę sandarą. Todėl gali suteikti pačią geriausią pagalbą, kai sunku. „Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, – sakoma Biblijoje, – jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti“ (Ps 145:19). O kaip Dievas atsako į mūsų maldavimus padėti ištverti?
6. Kokią išeitį, pasak Biblijos, Jehova gali duoti, kai prislegia sunkumai?
6 Perskaityk 1 Korintiečiams 10:13. Kai prašome Jehovą padėti įveikti sunkumus, jis visada duoda išeitį. Ar tai reiškia, kad Dievas problemą tiesiog pašalina? Kartais būna ir taip. Bet dažniausiai jis duoda jėgų, kad pajėgtume atsilaikyti. Pasak Biblijos, Jehova mus stiprina, idant viską kantriai ištvertume su džiaugsmu (Kol 1:11). Kadangi puikiai žino mūsų fizinius, protinius ir emocinius ribotumus, jis niekada neleis susidaryti tokioms aplinkybėms, kad nepajėgtume likti jam ištikimi.
7. Kodėl, kad ištvertume iki galo, turime maitintis dvasiniu penu?
7 Stiprink savo tikėjimą maitindamasis dvasiniu maistu. Kopdamas į Everestą, aukščiausią kalną pasaulyje, alpinistas per dieną išeikvoja apie 6000 kalorijų. Įprastomis sąlygomis dienos kalorijų norma yra daug mažesnė. Taigi kad ištvertų kopimą ir pasiektų kalno viršūnę, alpinistas turi valgyti kuo daugiau ir kuo kaloringesnį maistą. Panašiai ir mes: jei norime krikščionio kelyje nepailsti ir pasiekti savo tikslą, turime reguliariai ir kuo sočiau maitintis dvasiniu penu. Kad skirtume laiko Biblijos skaitymui, studijavimui, bendruomenės sueigoms, reikia savidrausmės. Tokie užsiėmimai stiprina mūsų tikėjimą, nes sotinamės maistu, „išliekančiu amžinam gyvenimui“ (Jn 6:27).
8, 9. a) Ką per išmėginimus turime atminti, žinodami žodžius iš Jobo 2:4, 5? b) Kokią sceną gali įsivaizduoti, kai patiri išbandymą?
Job 2:4, 5). Ar Šėtonas pasikeitė nuo to laiko, kai sviedė tokį priekaištą? Anaiptol. Po daugelio šimtmečių, jau išmestas iš dangaus, jis vis dar buvo vadinamas „mūsų brolių kaltintoju, kuris kaltina juos dieną naktį mūsų Dievo akivaizdoje“ (Apr 12:10). Šėtonas nepamiršo, kad klausimas, liečiantis žmonių ištikimybę Kūrėjui, tebėra aktualus. Piktajam būtų smagu, jei mes per išmėginimus suglebtume ir nebepalaikytume Jehovos pusės.
8 Atmink, kaip svarbu išsaugoti savo ištikimybę Jehovai. Neretai išmėginimai sukelia daug skausmo ir kančių. Vis dėlto, kad ir kaip sunku būtų, svarbu atminti, jog šitaip išbandoma mūsų ištikimybė Jehovai. Tai, kaip elgiamės per išmėginimus, byloja, ar laikome Jehovą visatos Viešpačiu. Dievo priešas Šėtonas maištauja prieš jo aukščiausią valdžią ir jį užgaulioja tvirtindamas, kad žmonės tarnauja Kūrėjui tik iš savanaudiškų paskatų. Piktasis yra pasakęs: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę.“ Turėdamas omenyje Dievo tarną Jobą, jis tęsė: „Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“ (9 Kai patiri išbandymą, pamėgink įsivaizduoti tokią sceną. Tavo kairėje stovi Šėtonas ir jo demonai, dešinėje – Jehova, jo paskirtas Karalius Jėzus Kristus, prikelti pateptieji ir miriadai angelų. Šėtonas su demonais bado į tave pirštu ir tvirtina, kad, neatlaikęs įtampos ir sunkumų, palūši. O Jehova ir visi, kas jo pusėje, palaiko tave pritarimo šūksniais, jiems džiugu matyti, kad tu diena iš dienos rodai ištvermę ir ištikimybę. Tada išgirsti, kaip Jehova tau taria: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi“ (Pat 27:11).
10. Kaip mes, prislėgti sunkumų, galėtume sekti Jėzaus pavyzdžiu?
10 Mąstyk apie tai, ką dėl savo ištvermės laimėsi. Tarkim, išsiruošei į kelionę. Važiuoji per ilgą tunelį. Tunelio viduryje sustoji – tamsu nors į akį durk. Vis dėlto esi tikras, kad jei važiuosi tolyn, galiausiai vėl išvysi šviesą. Kartais, kai prislegia gyvenimo rūpesčiai, galime pasijusti kaip tame tamsiame tunelyje. Vienu metu labai nelengva buvo ir Jėzui. Jam teko iškęsti kandžius žodžius, visokį pažeminimą, net mirti skausminga mirtimi ant kančių stulpo. Tai, be abejo, buvo juodžiausia jo gyvenimo žemėje diena. Biblijoje pasakyta, kad jis ištvėrė „dėl jam skirto džiaugsmo“ (Hbr 12:2, 3). Jėzus mąstė apie tai, ką savo ištverme laimės. Jį ypač džiugino tai, kad galės prisidėti prie Dievo vardo pašlovinimo ir jo teisės visa valdyti apgynimo. Jėzus žinojo, kad jo kančios yra laikinos, o būsimas apdovanojimas danguje – amžinas. Išmėginimai, kuriuos šiandien patiriame, gali labai gniuždyti, sukelti daug širdgėlos. Bet atminkime, kad jie tėra laikina kliūtis kelyje į amžiną gyvenimą.
„TIE, KURIE IŠTVĖRĖ“
11. Kodėl verta apmąstyti pavyzdį „tų, kurie ištvėrė“?
11 Kai susiduriame su išbandymais, atminkime, kad sunku ne vien mums. Apaštalas Petras, norėdamas paskatinti krikščionis iškęsti visus Šėtono sukeliamus mėginimus, rašė: „Bet jūs priešinkitės jam, likdami tvirti tikėjimu, žinodami, kad jūsų brolijai pasaulyje tenka ištverti tokius pat kentėjimus“ (1 Pt 5:9). Biblijoje skaitydami apie „tuos, kurie ištvėrė“, mokomės, kaip patys galime likti nepajudinami, įgauname pasitikėjimo, kad ištverti pavyks ir mums. Taip pat prisimename, kad už ištikimybę Dievas atlygins (Jok 5:11). Dabar aptarkime keletą pavyzdžių. [1]
12. Ko pasimokome iš kerubų, stovėjusių prie įėjimo į Edeno sodą?
12 Kerubai, stovėję prie įėjimo į Edeno sodą. Šie dvasiniai Dievo kūriniai buvo pirmieji pasirodę žmonėms. Jų pavyzdys gali paskatinti ir mus nepristigti ištvermės, kai gauname nelengvą užduotį. Biblijoje pasakyta, kad Jehova „pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“ [2] (Pr 3:24). Dievas, žinoma, nesukūrė kerubų specialiai šiai užduočiai. Juk pagal Jehovos sumanymą nei nuodėmės, nei sukilimo prieš jo valdžią išvis neturėjo būti. Tačiau Biblijoje niekur neparašyta, kad šie aukšto rango angelai būtų reiškę nepasitenkinimą pavestu darbu, jautęsi esą verti garbingesnės tarnybos. Stovėti prie įėjimo į Edeno sodą jiems nepabodo, savo posto jie nepaliko. Kerubai klusniai vykdė skirtą užduotį tol, kol to reikėjo, galbūt net 1600 metų, iki užėjo tvanas.
13. Kas padėjo Jobui ištverti sunkius mėginimus?
13 Patriarchas Jobas. Jeigu aštriais žodžiais tave įskaudino draugas ar šeimos narys, jei tave kamuoja sunki liga ar sielvartauji dėl artimo žmogaus netekties, paguodos gali semtis iš Jobo istorijos (Job 1:18, 19; 2:7, 9; 19:1–3). Nors ir nežinojo, kodėl jį prislėgė tiek bėdų, Jobas nepasidavė nevilčiai. Kaip jis atsilaikė? Viena, jis mylėjo Jehovą ir bijojo jį nuliūdinti (Job 1:1). Jobas norėjo elgtis teisiai Dievo akyse ne tik tada, kai viskas klojasi gerai, bet ir vargo dienomis. Dievo paskatintas, jis apmąstė, kokių įstabių darbų Kūrėjas yra padaręs per savo šventąją dvasią. Tada Jobas dar labiau įsitikino, kad Jehova nutrauks jo kančias pačiu laiku (Job 42:1, 2). Taip ir įvyko. „Viešpats pakreipė Jobo dalią, [...] davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs. [...] Pertekęs metų Jobas mirė žiloje senatvėje“ (Job 42:10, 17).
14. Kokį poveikį, pasak 2 Korintiečiams 1:6, kitiems turėjo Pauliaus ištvermė?
14 Apaštalas Paulius. Gal dėl to, kad esi Jehovos garbintojas, susiduri su aršiu priešiškumu, net esi persekiojamas? O gal tarnauji bendruomenės vyresniuoju ar rajono prižiūrėtoju ir tave slegia atsakomybės 2 Kor 11:23–29). Tačiau jis nepasidavė ir savo pavyzdžiu stiprino kitus. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:6.) Atmink: jei per išbandymus nepristigsi ištvermės, tu irgi gali paskatinti savo brolius laikytis ištvermingai.
našta? Apmąstyk Pauliaus gyvenimą. Jį dažnai puldinėjo priešininkai, be to, kasdien neapleisdavo nerimas dėl bendruomenių (AR LEISI IŠTVERMEI ATLIKTI SAVO DARBĄ IKI GALO?
15, 16. a) Kokį darbą ištvermė turi atlikti? b) Prašom pateikti pavyzdžių, kaip galime leisti ištvermei atlikti savo darbą iki galo.
15 Jokūbas, Dievo įkvėptas, rašė: „Ištvermė teatlieka savo darbą iki galo.“ Kokį darbą ji turi atlikti? Jokūbas tęsė: „Kad būtumėte iki galo subrendę, visais atžvilgiais nepriekaištingi, nieko nestokojantys“ (Jok 1:4). Išbandymai neretai atskleidžia mūsų silpnybes, parodo, kur dar turėtume pasitaisyti. Kai tuos išbandymus ištveriame, tauriname savo krikščionišką asmenybę. Pavyzdžiui, įgyjame daugiau kantrybės, tampame dėkingesni, atjautesni.
16 Kadangi ištvermė gali atlikti svarbų darbą – padaryti mus geresniais krikščionimis, – būtų netinkama stengtis nutraukti išbandymus paminant Biblijos principus. Štai jeigu kovoji su netyromis mintimis, jokiu būdu nepasiduok pagundai. Verčiau melsk Jehovą, kad padėtų tokių minčių atsikratyti. Šitaip ugdysiesi savitvardą. Galbūt kuris nors šeimos narys yra labai priešiškas tavo tikėjimui? Nepasiduok spaudimui. Būk pasiryžęs ir toliau visa siela tarnauti Jehovai. Tavo pasitikėjimas Dievu dar labiau sustiprės. Prisimink, kad jei ištversi iki galo, Jehova tave dosniai palaimins (Rom 5:3–5; Jok 1:12).
17, 18. a) Kodėl svarbu ištverti iki galo? Prašom pailiustruoti pavyzdžiu. b) Kuo galime neabejoti artėjant pabaigai?
17 Laikytis ištvermingai privalu ne kurį laiką, o iki pat galo. Įsivaizduok, kad gelbėjiesi iš skęstančio laivo ir plauki į sausumą. Jei iki kranto likus vos keliems metrams suglebtum, tavęs lauktų tokia pat baigtis kaip ir tų, kurie iškart nugrimzdo į dugną. Taigi turime būti pasiryžę ištverti iki pat tol, kol įžengsime į naująjį pasaulį. Juk nuo to priklauso mūsų gyvybė. Būkime tokios nuostatos kaip apaštalas Paulius. Rašydamas savo bendratikiams jis dusyk pakartojo: „Mes [...] nepasiduodame“ (2 Kor 4:1, 16).
18 Neabejokime, kad Jehova padės mums ištverti iki galo. Pritariame Pauliaus žodžiams, užrašytiems Romiečiams 8:37–39: „Mes laimime užtikrintą pergalę per tą, kuris mus pamilo. Aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei esamybės, nei būsimybės, nei galybės, nei aukštybė, nei gilybė, nei joks kitas kūrinys negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“ Tiesa, kartais jausimės pailsę. Bet būkime pasiryžę likti tvirti iki pabaigos. Tada ir mums tiks žodžiai, pasakyti apie Gideoną ir jo vyrus: „[Jie] buvo išvargę ir alkani, bet vis dar vijosi“ (Ts 8:4).
^ [1] (11 pastraipa) Ryžto ištverti iki galo mums įkvėps ir šiuolaikinių Dievo tarnų pavyzdys. Štai 1992-ųjų, 1999-ųjų ir 2008-ųjų „Metraščiuose“ rasime tikėjimą stiprinančių pasakojimų apie mūsų brolius Etiopijoje, Malavyje ir Rusijoje.
^ [2] (12 pastraipa) Biblijoje nepasakyta, kiek kerubų buvo paskirti į šią tarnybą.