Reikia turėti omenyje keletą dalykų. Krikščionys privalo būti sąžiningi. Jie turi paklusti savo šalies įstatymams, jeigu jie nesikerta su Jehovos įsakais (Mt 22:21; Rom 13:1, 2; Hbr 13:18). Be to, jie nori rodyti pagarbą vietiniams papročiams, neįžeisti niekieno jausmų ir mylėti savo artimą kaip save patį (Mt 22:39; Rom 12:17, 18; 1 Tes 4:11, 12). Kiekvienoje šalyje aplinkybės skiriasi, todėl krikščionys, paisydami minėtų principų, dėl dovanų ir pinigų valstybės tarnautojams galbūt apsispręs skirtingai.

Daugelyje šalių viešojo sektoriaus teikiamos paslaugos yra nemokamos. Šio sektoriaus darbuotojus išlaiko valstybė ir jie nei prašo, nei tikisi gauti ką nors papildomai prie savo algos. Kai kur įstatymai netgi draudžia viešųjų įstaigų darbuotojams priimti iš klientų ką nors vertinga už paslaugą, kurią jie privalo atlikti. Tokia dovana būtų palaikyta kyšiu, net jeigu ji ir neturėtų įtakos darbuotojo veiksmams ar paslaugos kokybei. Ten, kur galioja tokie įstatymai, krikščionims nė nekyla klausimo, ar derėtų darbuotojams duoti dovanų ar pinigų. Tai būtų tiesiog netinkama.

Tačiau šalyse, kur tokie įstatymai neegzistuoja arba kur jų nėra taip griežtai laikomasi, valstybės tarnautojai į savo pareigas galbūt žiūri kiek kitaip. Kai kur jie naudojasi savo padėtimi, siekdami pasipelnyti iš žmonių, kuriems turėtų tarnauti. Jei negauna pinigų ar kokios dovanos, savo pareigų nė neatlieka. Žmonės turi duoti pinigų, kad galėtų įregistruoti santuoką, susimokėti pajamų mokestį, gauti statybos leidimą ir taip toliau. Kai pinigų nesulaukia, tie tarnautojai gali sudaryti visokių kliūčių, kad žmogui būtų labai sunku, gal net neįmanoma gauti tai, ką jam garantuoja  įstatymai. Štai pranešama, kad vienoje šalyje ugniagesiai ima gesinti gaisrą tik jei prieš tai gauna nemenką pinigų sumą.

Ten, kur tokios situacijos dažnos, daugelis mano, kad neįmanoma gauti kokios paslaugos, jei tarnautojui iš pradžių nesumoki. Tokiomis aplinkybėmis krikščionis gali samprotauti, jog tie pinigai yra tiesiog priemoka, kurią privalu sumokėti, kad tau būtų suteikta tam tikra paslauga. Vis dėlto aplinkoje, kur klesti korupcija, krikščionis privalo saugotis, kad neišleistų iš akių ribos tarp to, kas Dievo požiūriu teisinga ir kas ne. Viena yra duoti pinigų valstybės tarnautojui už paslaugą, kurią jis gali ir privalo atlikti, visai kas kita – prašyti nelegalios paslaugos. Kai kurie, pasidavę nesąžiningumui, ima papirkinėti pareigūnus, siekdami neteisėtai ką nors gauti. Arba duoda pinigų policininkui ar kokiam inspektoriui, norėdami išvengti pelnytos baudos. Žinoma, skatinti kitą elgtis prieš įstatymą, siūlant jam pinigų, yra nedora. Tas, kuris tokia „dovana“ susivilioja, irgi iškraipo teisingumą (Iš 23:8; Įst 16:19; Pat 17:23).

Vadovaudamiesi Biblijos išlavinta sąžine, dauguma brandžių krikščionių nutaria išvis neduoti valstybės tarnautojams pinigų ar kokių dovanų, net kai yra to prašomi. Jų nuomone, duodami jie prisidėtų prie korupcijos.

Brandūs krikščionys supranta, kad duoti kam nors pinigų, siekiant gauti nelegalią paslaugą, būtų tolygu kyšininkavimui. Tačiau atsižvelgdami į vietines aplinkybes ir nenorėdami užgauti kieno nors jausmų, kai kurie krikščionys nutaria, jog nėra nieko bloga duoti viešosios įstaigos darbuotojui nedidelę dovaną, kad jie būtų laiku ir tinkamai aptarnauti. Kartais mūsų bendratikiai, gavę nemokamą gydymą ligoninėje, iš dėkingumo ką nors padovanoja gydytojams ir slaugytojams. Jie nusprendžia tai daryti verčiau po gydymo nei prieš, kad niekam nekiltų minties, jog jie siekia medikus papirkti ar nori ypatingo dėmesio.

Šiame straipsnelyje būtų neįmanoma aptarti visų galimų situacijų įvairiose šalyse. Kad ir kokios būtų aplinkybės, apsispręsdami, kaip elgsis, krikščionys turi išlaikyti švarią sąžinę (Rom 14:1–6). Jiems privalu vengti neteisėtų veiksmų (Rom 13:1–7). Būtina saugotis, kad neužtrauktų nešlovės Jehovos vardui ir netaptų suklupimo akmeniu kitiems (Mt 6:9; 1 Kor 10:32). Jų elgesys taip pat turi byloti apie nuoširdžią meilę artimui (Mk 12:31).

Evangelijos pagal Luką 15-ame skyriuje randame įsimintiną Jėzaus pasakojimą apie žmogų, turintį šimtą avių. Pasigedęs vienos, jis palieka devyniasdešimt devynias ir ieško pražuvėlės, kol randa. Jėzus tęsia: „Ją suradęs džiaugiasi, užsikelia ant pečių, o grįžęs namo susikviečia draugus, kaimynus ir sako jiems: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau savo pražuvusią avį!’“ Pabaigoje Jėzus priduria: „Sakau jums: taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia“ (Lk 15:4–7).

Iš konteksto aišku, jog visa tai Jėzus kalbėjo Raštų žinovams ir fariziejams norėdamas pataisyti jų mąstyseną, mat šie kritikavo jį už bendravimą su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais (Lk 15:1–3). Jėzus pabrėžė, kaip danguje džiaugiamasi, kai nusidėjėlis atgailauja. Pagalvokime: jei danguje liejasi tokios džiugios emocijos, argi ir mes neturėtume džiūgauti, kad suklydęs žmogus atgailavo, pasitaisė ir ištiesino takus po savo kojomis? (Hbr 12:13)

Kai kas nors grąžinamas į bendruomenę, mes tikrai galime džiaugtis. Aišku, tas žmogus turės ir toliau nepristigti ryžto likti Jehovai ištikimas. Bet kad vėl galėtų būti Dievo kaimenėje, jis parodė atgailą ir tokias jo pastangas mes vertiname. Todėl kai išgirstame vyresniųjų pranešimą apie kieno nors sugrąžinimą į bendruomenę, visiškai tinka savo džiaugsmą oriai išreikšti plojimais.

Jėzaus laikais kai kurie Jeruzalės gyventojai tikėjo, kad kai vanduo Betzatos maudykloje sujudėdavo, įgaudavo gydomųjų galių (Jn 5:1–7). Todėl prie maudyklos nestigdavo žmonių, trokštančių pasveikti.

Jeruzalėje buvo rasta judėjų ritualinio apsiplovimo maudykla, kuri, manoma, ir yra minėtoji Betzata. Kad vandens lygis maudykloje liktų pastovus, ji būdavo papildoma iš gretimo rezervuaro, priklausančio tam pačiam kompleksui. Tyrinėtojai nustatė, kad abi talpyklas skyrė damba. Atidarius šliuzą, iš rezervuaro į ritualinės maudyklos dugną per prataką imdavo plūsti srovė. Vandens paviršius Betzatoje nuo tos srovės tada ir sujudėdavo.

Pažymėtina, kad žinovų labai vertinamuose graikiškuose rankraščiuose, pavyzdžiui, ketvirtojo amžiaus Sinajaus kodekse, Jono 5-o skyriaus 4-os eilutės, kur sakoma, kad vandenį sujudindavo angelas, nėra. Iš Biblijos sužinome, kad Betzatoje buvo išgydytas vyras, sirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Tačiau šį stebuklą padarė Jėzus, ir ligonis pagijo tučtuojau, nė nepalietęs vandens.