Mūsų leidiniuose ne sykį buvo daroma tokia išvada. Atrodė, kad tai derinasi su Hebrajams 12:16, kur sakoma, kad Ezavas nevertino „šventų dalykų“ ir savo broliui Jokūbui už vieną valgį atidavė „pirmagimio teises“. Manėme, kad įsigijęs pirmagimio teises Jokūbas gavo ir galimybę tapti Mesijo protėviu (Mt 1:2, 16; Lk 3:23, 34).

Vis dėlto daugiau patyrinėję Biblijos pasakojimus galime teigti, jog vyras, kad galėtų įeiti į Mesijo kilmės liniją, neprivalėjo būti pirmagimis. Štai keli pavyzdžiai.

Jokūbo, arba Izraelio, pirmagimis buvo Lėjos sūnus Rubenas. Pirmasis sūnus, kurį vėliau pagimdė jo mylimoji žmona Rachelė, buvo Juozapas. Kai Rubenas pasielgė nedorai, pirmagimystės teisė atiteko Juozapui (Pr 29:31–35; 30:22–25; 35:22–26; 49:22–26; 1 Met 5:1, 2). Vis dėlto Mesijas kilo ne iš Rubeno ar Juozapo, o iš ketvirto Lėjos sūnaus Judo (Pr 49:10).

Luko 3:32 paminėti penki vėliau gyvenę vyrai, kurie įėjo į Mesijo kilmės liniją. Kiekvienas iš jų, regis, buvo pirmagimis.  Pavyzdžiui, Boazui pirmas gimė Jobedas, šiam – Jesė (Rūt 4:17, 20–22; 1 Met 2:10–12).

O štai Jesės sūnus Dovydas nebuvo pirmagimis. Jis gimė paskutinis iš aštuonių sūnų. Vis dėlto jam teko garbė tapti Mesijo protėviu (1 Sam 16:10, 11; 17:12; Mt 1:5, 6). Toliau Mesijo kilmės liniją tęsė Saliamonas, nors ir nebuvo Dovydo pirmagimis (2 Sam 3:2–5).

Aišku, nereikėtų eiti prie išvados, kad pirmagimio statusas nieko nereiškė. Vyriausias sūnus šeimoje turėjo garbingą padėtį ir, tėvui mirus, dažniausiai imdavosi šeimynos galvos pareigų. Be to, jam tekdavo dvigubai didesnė paveldo dalis nei bet kuriam kitam sūnui (Pr 43:33; Įst 21:17; Joz 17:1).

Tačiau pirmagimystės teisė galėjo būti perleista kitam. Pavyzdžiui, kai Abraomas išsiuntė iš namų Izmaelį, pirmagimio teisė atiteko Izaokui (Pr 21:14–21; 22:2). Ir, kaip jau minėjome, pirmagimystė iš Rubeno panašiai perėjo Juozapui.

Dabar grįžkime prie Hebrajams 12:16. Ten rašoma: „[Žiūrėkite], kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, – kaip Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises.“ Kokia šių žodžių esmė?

Apaštalas Paulius čia neaptarinėjo Mesijo kilmės. Ankstesnėse laiško eilutėse jis ragino krikščionis tiesinti takus po savo kojomis ir saugotis amoralaus elgesio, kad „neprarastų Dievo malonės“ (Hbr 12:12–16). Nedorai elgdamiesi krikščionys būtų parodę, jog kaip ir Ezavas „nevertina šventų dalykų“.

Ezavas gyveno patriarchaliniais laikais. Būdamas pirmagimis, jis gal net būtų galėjęs visos šeimos vardu atnašauti Jehovai aukas (Pr 8:20, 21; 12:7, 8; Job 1:4, 5). Tačiau, pasidavęs kūniškam mąstymui, garbingas pirmagimio privilegijas jis išmainė į dubenį viralo. Galbūt Ezavas norėjo išvengti Abraomo palikuonims išpranašautų vargų (Pr 15:13). Kad jis nevertina šventų dalykų, pasimatė ir tada, kai sau į žmonas paėmė dvi Jehovai netarnaujančias moteris. Šitaip jis apkartino tėvams gyvenimą (Pr 26:34, 35). Visiškai priešingai pasielgė Ezavo brolis Jokūbas – sau žmona jis pasirinko tikrojo Dievo garbintoją (Pr 28:6, 7; 29:10–12, 18).

Taigi kokią išvadą galime padaryti? Kartais į Mesijo kilmės liniją įeidavo pirmagimiai. Tačiau tokia garbė tekdavo ne vien jiems. Žydams tai tikrai nebuvo paslaptis. Pavyzdžiui, jie žinojo, kad Kristus turėjo kilti iš Dovydo, paskutinio Jesės sūnaus (Mt 22:42).