APAŠTALAS Paulius, Dievo įkvėptas, išvardijo devynias dorybes, kurias išsiugdyti padeda šventoji dvasia (Gal 5:22, 23). Pasak apaštalo, šie gražūs asmenybės bruožai drauge sudaro „dvasios vaisių“. * Krikščionis, juos ugdydamasis, Biblijos žodžiais tariant, apsivelka naująjį žmogų (Kol 3:10). Kaip kad medis neša vaisių, jei yra gerai prižiūrimas, taip ir asmuo sunokina gražių savybių, jei leidžia šventajai dvasiai veikti savo gyvenime (Ps 1:1–3).

Pirmoji dorybė, Pauliaus priskirta prie dvasios vaisiaus, yra meilė. Kiek ji svarbi? Paulius rašė: „Jeigu [...] neturėčiau meilės, būčiau niekas“ (1 Kor 13:2). Taigi kas yra meilė? Kaip galime ją ugdytis ir kasdien rodyti?

Žodžiais apibūdinti, kas yra meilė, nelengva. Vis dėlto Biblijoje sakoma, kaip ji pasireiškia. Pavyzdžiui, meilė yra „kantri ir maloninga“. Ji „džiaugiasi tiesa“, taip pat „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria“. Meilei būdingas stiprus prisirišimas, šilti jausmai ir nuoširdus rūpinimasis kitais. O jos stoka pasireiškia pavydu, puikybe, nederamu elgesiu, savanaudiškumu ir nenoru atleisti. Tokių ydų juk bodimės. Trokštame puoselėti meilę, kuri „neieško savo naudos“ (1 Kor 13:4–8).

Biblijoje sakoma: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). Jehova iš tiesų yra meilės įsikūnijimas. Visa, ką jis daro, liudija apie jo meilę. Labiausiai jo meilė žmonijai matoma iš to, kad jis siuntė žemėn Jėzų, idant šis kentėtų ir atiduotų už mus savo gyvybę. Apaštalas Jonas rašė: „Mumyse Dievo meilė buvo parodyta tuo, kad Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad per jį gautume gyvenimą. Štai kas yra meilė: ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis mylėjo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4:9, 10). Dėl Dievo parodytos meilės mes galime gauti nuodėmių atleidimą, viltį ir gyvenimą.

Jėzus irgi myli žmoniją. Tai jis parodė noriai vykdydamas Dievo valią. Biblijoje rašoma: „[Jėzus] sako: ‘Štai atėjau vykdyti tavo valios.’ [...] Dėl tos valios esame pašventinti Jėzaus Kristaus kūno paaukojimu kartą visiems laikams“ (Hbr 10:9, 10). Didesnės meilės žmogus nė negalėtų parodyti. Jėzus sakė: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris už draugus savo sielą guldo“ (Jn 15:13). Ar mes, netobuli  žmonės, galime rodyti tokią kaip Jehovos ir Jėzaus meilę? Taip, galime. Pakalbėkime kaip.

Paulius mus ragina: „Imkite pavyzdį iš Dievo, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus jus mylėjo ir atidavė už jus save“ (Ef 5:1, 2). Gyventi meile reiškia visada jos turėti apsčiai. Ir žodžių čia nepakanka, meilę privalo lydėti darbai. Jonas rašė: „Vaikeliai, ne žodžiu ar liežuviu mylėkime, o darbu ir tiesa“ (1 Jn 3:18). Meilės Dievui ir artimui vedami, su visais dalysimės „gerąja naujiena apie karalystę“ (Mt 24:14; Lk 10:27). Be to, apie mūsų meilę bylos kantrus, malonus ir atlaidus elgesys su kitais. Stengiamės laikytis šio Biblijos patarimo: „Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3:13).

Tikros meilės nederėtų painioti su nuolaidžiavimu ar pataikavimu. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Kad nuramintų verkiantį vaiką, tėvai gali imti aplink jį šokinėti ir bandyti patenkinti kiekvieną jo užgaidą. Tačiau tikros meilės vedami tėvai neims vaikui nuolaidžiauti, reikalui esant liks tvirti. Taip elgiasi ir Dievas: nors jį valdo meilė, Biblijoje pasakyta, kad „ką Jehova myli, tą auklėja“ (Hbr 12:6). Ir mes, jeigu nuoširdžiai kitą asmenį mylime, esant būtinybei jį įspėsime, pataisysime (Pat 3:11, 12). Tik atminkime, kad patys esame netobuli, linkę klysti ir kartais pasielgiame nemeilingai. Visiems mums yra kur pasitempti ir rodyti dar daugiau meilės. Apžvelkime tris būdus, kaip galėtume tai daryti.

Pirma, prašykime Dievą šventosios dvasios. Juk tai ji augina mumyse meilę. Jėzus žadėjo, kad Jehova „duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Galime būti tikri: jeigu jos melsime ir, kaip sakoma Biblijoje, su ja eisime, mūsų meilė bus vis akivaizdesnė (Gal 5:16). Pavyzdžiui, jei esi krikščionių bendruomenės vyresnysis, gali prašyti šventosios dvasios, kad nepritrūktum meilės, kai duodi kitam Biblija grįstą patarimą. Arba jeigu turi vaikų, melsk Dievą, kad jo dvasia padėtų drausminti juos ne su pykčiu, o su meile.

Antra, pamąstykime, kaip meilę rodė Jėzus, net kai buvo provokuojamas (1 Pt 2:21, 23). Atminti jo pavyzdį ypač svarbu tada, kai kas nors mus įžeidžia arba pasielgia su mumis neteisingai. Prieš imantis ką nors sakyti ar daryti, verta pagalvoti: „Kaip mano vietoje elgtųsi Jėzus?“ Tuo įsitikino sesė vardu Li. Ji pasakoja: „Kartą viena bendradarbė išsiuntė kitiems kolegoms elektroninį laišką, kuriame išpeikė mane ir mano darbą. Aš labai užsigavau. Bet tada pagalvojau, kaip, sekdama Jėzaus pavyzdžiu, turėčiau reaguoti. Apmąsčiusi, kaip šiuo atveju elgtųsi Jėzus, nutariau viską pamiršti ir nedaryti iš to problemos. Vėliau sužinojau, jog tą bendradarbę kurį laiką vargino sunki liga ir slėgė didelė įtampa. Supratau, kad savo laišku ji, ko gero, visai nenorėjo manęs įskaudinti. Stengiausi atminti, kad Jėzus rodė meilę net provokuojamas, ir tai padėjo man pačiai nepristigti bendradarbei meilės.“ Išties, jei sekame Jėzumi, viską darysime su meile.

Trečia, ugdykimės pasiaukojamą dvasią. Meilė, skatinanti dėl kitų aukotis, yra skiriamasis tikrųjų krikščionių bruožas (Jn 13:34, 35). Šiuo atžvilgiu Šventasis Raštas ragina mus būti tokio nusistatymo kaip Jėzus. Palikdamas savo dangiškąją buveinę, jis dėl mūsų gerovės „apiplėšė save“, net mirė už mus (Fil 2:5–8). Jei seksime  Jėzaus pavyzdžiu ir rodysime pasiaukojamą meilę, savo mintimis ir jausmais vis labiau su juo supanašėsime ir įprasime pirmiausia žiūrėti ne savo, o kitų naudos. Ką dar gera sulauksime ugdydamiesi meilę?

Rodydami meilę džiaugiamės daugeliu gerų dalykų. Štai pora iš jų.

• DAUGIATAUTĖ BROLIJA. Kadangi tarp mūsų klesti meilė, gerai žinome, jog, nuvykę į bet kurį žemės kampelį ir nuėję į sueigą, būsime savo brolių ir sesių šiltai sutikti. Kaip smagu, kad esame brolijos mylimi! (1 Pt 5:9) Tokią meilę galima rasti tik Dievo organizacijoje.

• TAIKA. Būdami „iš meilės [...] vieni kitiems pakantūs“, džiaugiamės „taikos saitu“ (Ef 4:2, 3). Gerai matome, kokia taika vyrauja mūsų sueigose, suvažiavimuose, kongresuose. Be abejonės, visi sutiktume, kad šių dienų susiskaldžiusiame pasaulyje tokia taikinga dvasia yra išskirtinė (Ps 119:165; Iz 54:13, Brb). Siekdami taikos su kitais parodome, kaip juos mylime, ir tai labai patinka mūsų dangiškajam Tėvui (Ps 133:1–3; Mt 5:9).

Paulius rašė: „Meilė ugdo“ (1 Kor 8:1). Kaip ugdo? Apaštalas tai paaiškina Pirmojo laiško korintiečiams 13-ame skyriuje, kur galime rasti vadinamąjį himną meilei. Viena, kaip meilė ugdo, tai skatina mus žiūrėti, kas geriau kitam (1 Kor 10:24; 13:5). Taip pat ji yra dėmesinga, rūpestinga, kantri, maloninga, todėl ugdo šiltus santykius šeimoje ir vienybę bendruomenėje (Kol 3:14).

Meilę galime jausti daug kam, tačiau pati vertingiausia ir labiausiai ugdanti yra mūsų meilė Dievui. Ji suburia visokios kilmės, rasės ir kalbų žmones į vieną broliją, su džiaugsmu tarnaujančią Jehovai petys į petį (Sof 3:9). Tad rodykime šią brangią, Dievo dvasios nokinamą dorybę kasdien.