SINOPTIKAS analizuoja meteorologinio radaro siunčiamus duomenis ir mato, kad į tankiai apgyventą vietovę atūžia audra. Susirūpinęs žmonių saugumu, jis visaip stengiasi juos perspėti, kol nevėlu.

Jehova irgi perspėja žemės gyventojus apie „audrą“ – daug pavojingesnę už baisiausią gamtos stichiją, apie kokią esame girdėję. Kaip Dievas perspėja? Kodėl galime neabejoti, kad jis duoda užtektinai laiko į perspėjimą sureaguoti? Pirmiausia aptarkime, dėl ko Jehova perspėdavo žmones senovėje ir kaip tą darydavo.

Bibliniais laikais Jehova ne kartą yra perspėjęs apie „audrą“ – bausmę, kurią ruošėsi siųsti nedorėliams (Pat 10:25; Jer 30:23). Apie artėjančią nelaimę jis pranešdavo gerokai iš anksto. Dievas paragindavo žmones taisytis, tikėdamasis, kad jie susimąstys ir imsis atitinkamų veiksmų (2 Kar 17:12–15; Neh 9:29, 30). Teisminius nuosprendžius jis neretai paskelbdavo per savo ištikimus tarnus (Am 3:7).

Vienas tokių ištikimųjų buvo Nojus. Savo amžininkams, nedoriems ir smurtingiems žmonėms, jis daug metų drąsiai skelbė, kad Dievas ketina užlieti žemę tvanu (Pr 6:9–13, 17). Taip pat skelbė, ką jie turi daryti, kad išsigelbėtų. Nojus darbavosi taip uoliai, kad buvo pramintas „teisumo skelbėju“ (2 Pt 2:5).

Kad ir kaip Nojus stengėsi, žmonės neturėjo tikėjimo ir žinią nuo Dievo ignoravo. Galiausiai, kaip rašoma Biblijoje, „užėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mt 24:39; Hbr 11:7). Atsidūrę mirties akivaizdoje, nė vienas iš jų negalėjo sakyti, kad Dievas jų neperspėjo.

Kartais Jehova perspėdavo prieš pat bausmės vykdymą. Tačiau ir tokiais atvejais žmonėms pakakdavo laiko atitinkamai sureaguoti. Panašiai buvo tada, kai Dievas siuntė Egiptui dešimt bausmių. Štai per Mozę ir Aaroną jis perspėjo faraoną ir jo tarnus apie septintą bausmę – kad ketina užleisti ant krašto smarkią krušą. Kruša turėjo prasidėti rytojaus dieną. Tad ar užteko jiems laiko susirasti saugią vietą ir pasislėpti? Biblijoje rašoma: „Kai kurie faraono tarnai, išsigandę tokių Jehovos žodžių, savo tarnus ir gyvulius skubiai parvedė po stogu, tačiau kiti žmonės Jehovos įspėjimo nepaisė ir paliko savo tarnus ir gyvulius laukuose“ (Iš 9:18–21). Kaip matome, Jehova davė žmonėms pakankamai laiko, kad į perspėjimą sureaguotų ir nepatirtų tokios baisios žalos, kokią patyrė kiti.

Faraonas su savo tarnais perspėjimą išgirdo ir prieš Dievui siunčiant dešimtą bausmę. Vis dėlto ir tąkart Jehovos žodžių jie nepaisė (Iš 4:22, 23). Tik įsivaizduokime, koks sielvartas juos apėmė, kai suprato, kad jų pirmagimiai nebegyvi! (Iš 11:4–10; 12:29) Ar jie turėjo laiko imtis veiksmų, kad bausmės išvengtų? Taip. Apie būsimą nelaimę Mozė skubiai perspėjo ir izraelitus, be to, davė nurodymų,  kaip apsaugoti savo šeimas (Iš 12:21–28). Ar daug žmonių į tuos žodžius įsiklausė? Apytikriais paskaičiavimais, Dievo bausmės išvengė ir iš Egipto išėjo mažiausiai trys milijonai žmonių – izraelitų ir kitataučių (Iš 12:38, išnaša).

Kaip rodo šie pavyzdžiai, Dievas visada duoda pakankamai laiko į perspėjimus sureaguoti (Įst 32:4). Kodėl jis taip daro? Pasak apaštalo Petro, Jehova „nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Iš tiesų žmogus Dievui labai rūpi, todėl jis kiekvienam suteikia galimybę atgailauti, pasitaisyti ir taip išvengti būsimos jo bausmės (Iz 48:17, 18; Rom 2:4).

Ir šiandien visame pasaulyje skelbiama žinia, į kurią itin svarbu įsiklausyti. Būdamas žemėje Jėzus perspėjo apie būsimą „didelį suspaudimą“ – laikotarpį, kuris baigsis nedoro pasaulio pražūtimi (Mt 24:21). Jis detaliai nupasakojo, ką tuomet teks patirti jo sekėjams ir kokias pranašystes jie matys pildantis. Kitaip tariant, Jėzus išpranašavo, kokie įvykiai pasaulyje dėsis mūsų dienomis (Mt 24:3–12; Lk 21:10–13).

Šioms Jėzaus pranašystėms pildantis, Jehova ragina visus paklusti jo valdžiai. Jis nori, kad jo tarnai būtų laimingi jau dabar, ir žada jiems nuostabų gyvenimą naujajame pasaulyje (2 Pt 3:13). Kad žmonės jo pažadais patikėtų, Jehova praneša labai svarbią žinią – „gerąją naujieną apie Karalystę“. Pasak Jėzaus, ji bus paskelbta visoje žemėje, „paliudyta visoms tautoms“ (Mt 24:14). Jehova subūrė savo tarnus šiam darbui, ir geroji naujiena dabar garsinama maždaug 240 šalių ir valdų. Jis nori, kad kuo daugiau žmonių į jo perspėjimą įsiklausytų ir išvengtų artėjančios „audros“ – bausmės, kurią jis įvykdys pasauliui (Sof 1:14, 15; 2:2, 3).

Taigi, kaip matome, svarbiausia ne tai, ar Jehova duoda užtektinai laiko sureaguoti į jo perspėjimą, – jis visada jo duoda pakankamai, – svarbiausia, ar žmonės apskritai kreipia dėmesį į Dievo perspėjimą. Tad ir toliau visomis išgalėmis skelbkime Dievo perspėjimą, kad šio pasaulio pabaigą galėtų pergyventi kuo daugiau žmonių.