GYVENIMO ISTORIJA
Sekdamas kitų pavyzdžiu patyriau daug gera
JAUNYSTĖJE skelbti gerąją naujieną bijojau. Vėliau man buvo patikėta teokratinių užduočių, kurių atlikti, maniau, nesugebėsiu. Vis dėlto sekdamas kitų pavyzdžiu savo baimes įveikiau ir per 58-erius visalaikės tarnybos metus patyriau daug gera. Norėčiau apie tai papasakoti daugiau.
Gimiau Kvebeke – Kanados mieste, įsikūrusiame Kvebeko provincijoje, kur dauguma kalba prancūziškai. Augau apgaubtas tėvų, Luiso ir Zelijos, meilės. Tėtis buvo drovaus būdo, labai mėgo skaityti. Man patiko rašyti, svajojau kada nors tapti žurnalistu.
Kai buvau 12-os, pas mus apsilankė Jehovos liudytojai – tėčio bendradarbis Rodolfas Susi drauge su bičiuliu. Apie šią religiją mažai ką žinojau, tiesą sakant, nelabai ir domėjausi. Tačiau įspūdį man ir tėvams padarė tai, kad liudytojai į klausimus atsakė logiškai ir juos pagrindė Biblija. Visi priėmėme pasiūlymą šią knygą studijuoti.
Tuo metu lankiau katalikišką mokyklą. Žiniomis, įgytomis per Biblijos studijas, pasidalydavau su bendraklasiais. Galiausiai apie tai sužinojo mus mokę kunigai. Vienas iš jų klasės akivaizdoje pavadino mane maištininku. Bent būtų paskaitęs kokią eilutę iš Biblijos ir įrodęs, kad sakiau netiesą! Nors situacija buvo įtempta, man tai išėjo į gera. Pamačiau, kad religiniai mokymai, kuriuos diegė mokykloje, skiriasi nuo to, kas rašoma Biblijoje. Padariau išvadą, kad man ten ne vieta, ir gavęs tėvų sutikimą perėjau mokytis kitur.
ĮVEIKIAU SAVO BAIMES
Aš ir toliau studijavau Bibliją, tačiau pažangos beveik nedariau – bijojau eiti į tarnybą po namus. Katalikų bažnyčia tada turėjo didžiulę įtaką ir visaip kliudė mums dirbti evangelizacijos darbą. Su ja glaudžiai bendradarbiavo Kvebeko ministras
pirmininkas Morisas Diuplesi. Jausdami turintys jo užnugarį, žmonės liudytojus dažnai užkabinėdavo ir netgi užpuldavo. Anuomet gerosios naujienos skelbėjams reikėjo didelės drąsos.Visas baimes įveikti padėjo Džonas Rei – daug patirties turintis romaus būdo ir draugiškas brolis. Jis buvo baigęs Gileado mokyklą kartu su devintąja laida. Iš brolio Džono tiesių pamokymų retai kada išgirsdavau, bet daug ko išmokau iš jo pavyzdžio. Kadangi Džonas nelabai mokėjo prancūziškai, dažnai eidavau su juo į tarnybą ir jam padėdavau. Bendrystė su juo įkvėpė man drąsos ir galiausiai apsisprendžiau tapti Jehovos tarnu. 1951 metų gegužės 26 dieną, praėjus dešimčiai metų po pirmo susitikimo su Jehovos liudytojais, pasikrikštijau.
Mūsų nedidelėje Kvebeko miesto bendruomenėje beveik visi broliai ir sesės tarnavo pionieriais. Imtis šios tarnybos jie uždegė ir mane. Anuomet gerąją naujieną po namus skelbėme naudodamiesi tik Biblija, todėl reikėjo gerai ją išmanyti. Stengiausi įsidėmėti kuo daugiau eilučių, kad mokėčiau pagrįsti savo įsitikinimus. Deja, daugelis nenorėjo skaityti Biblijos vertimo, nepatvirtinto Katalikų bažnyčios.
1952-aisiais vedžiau Simoną Patri, dvasingą sesę iš savo bendruomenės. Persikėlėme gyventi į Monrealį ir praėjus beveik metams po vestuvių susilaukėme dukrelės Lizos. Susituokęs pionieriaus tarnybą nutraukiau, tačiau norėjau, kad mano šeima aktyviai dalyvautų bendruomenės veikloje. Siekdami to, su Simona stengėmės gyventi paprastai.
Praėjo dešimt metų, ir aš vėl ėmiau rimtai galvoti apie tai, kaip tarnyboje galėčiau nuveikti daugiau. 1962-aisiais buvau pakviestas į mėnesį trunkančius Karalystės tarnybos kursus Kanados Betelyje. Gyvenau viename kambaryje su broliu Kamiliu Ualetu. Nors turėjo šeimą, jis nemažai laiko skyrė evangelizacijos darbui. Kamilio siekis buvo visalaikė tarnyba. Toks brolio uolumas padarė man didelį įspūdį – ypač dėl to, kad tais laikais Kvebeke tik vienas kitas vaiką auginantis brolis ar sesė
tarnavo pionieriais. Kamilis ragino mane iš naujo įvertinti savo aplinkybes. Praėjo keli mėnesiai, ir aš supratau, kad vėl galėčiau imtis visalaikės tarnybos. Nors kai kuriems tai neatrodė protinga, aš nesudvejojau. Buvau tikras, kad Jehova pastangas daugiau jam tarnauti laimins, todėl vėl tapau pionieriumi.GRĮŽTAME Į KVEBEKĄ TARNAUTI SPECIALIAISIAIS PIONIERIAIS
1964-aisiais mus su Simona paskyrė tarnauti specialiaisiais pionieriais gimtajame Kvebeko mieste. Čia išbuvome keletą metų. Skelbti gerąją naujieną tada jau galėjome laisviau. Vis dėlto kai kurie ir toliau kliudė mūsų veiklai.
Vieną šeštadienio popietę darbavomės netoli Kvebeko miesto įsikūrusiame Sent Mari miestelyje. Buvau suimtas, nuvežtas į nuovadą ir įmestas į kalėjimą už tai, kad į tarnybą po namus ėjome neturėdami leidimo. Po kurio laiko mane atvedė pas teisėją Bejaržoną, grėsmingos išvaizdos vyrą. Jis paklausė, kas man atstovaus teisme. Kai pasakiau, kad Glenas Hau * – gerai žinomas teisininkas, irgi Jehovos liudytojas, – teisėjas nervingai šūktelėjo: „O ne! Tik ne jis!“ Glenas Hau teismuose liudytojams buvo padėjęs pasiekti ne vieną pergalę. Netrukus gavau pranešimą, kad visi kaltinimai man panaikinti.
Kadangi žmonės buvo prieš mus nusistatę, negalėjome išsinuomoti tinkamos vietos sueigoms. Teradome seną nešildomą garažą. Kad atšiauriu žiemos laikotarpiu bent kiek sušiltume, naudojomės krosnele, kūrenama alyva. Dažnai į sueigą ateidavome anksčiau, prieš kelias valandas, ir sustoję aplink tą krosnelę dalydavomės įspūdžiais iš tarnybos.
Džiaugiuosi matydamas, kiek daug metams bėgant nuveikta evangelizacijos darbe. Septintajame dešimtmetyje Kvebeko miesto, Šiaurės Pakrantės teritorijoje ir Gaspė pusiasalyje tebuvo vos kelios nedidelės bendruomenės. O šiandien tuose regionuose Jehovai tarnauja daugybė brolių ir sesių. Savo sueigas jie rengia gražiose Karalystės salėse.
KELIAUJAMASIS DARBAS
1970 metais buvau paskirtas dirbti rajono priežiūros, o 1973-iaisiais – srities priežiūros darbą. Per tą laikotarpį daug ko išmokau iš patyrusių keliaujančiųjų prižiūrėtojų Lorjė Somiuro * ir Deivido Spleino *. Po kiekvieno suvažiavimo su Deividu aptardavome, kaip galėtume patobulinti savo mokymo įgūdžius. Prisimenu, sykį Deividas pasakė: „Lėonsai, man patiko tavo baigiamoji kalba. Viskas buvo gerai, bet iš tos vienos kalbos man būtų išėjusios trys.“ Į savo kalbas pridėdavau per daug informacijos, taigi turėjau mokytis kalbėti glausčiau.
Mano, kaip srities prižiūrėtojo, pareiga buvo stiprinti ir drąsinti rajono prižiūrėtojus. Tačiau turėjau kai ko išmokti. Kai lankydavau Kvebeko teokratinius rajonus, daugelis tenykščių skelbėjų kviesdavo mane į tarnybą, nes gerai mane pažinojo. Darbuotis su jais buvo smagu. Deja, laiko rajono prižiūrėtojui likdavo nedaug. Kartą vienas iš jų man priminė: „Džiaugiuosi, kad skiri tiek dėmesio bendratikiams, bet nepamiršk šią savaitę ir manęs. Man irgi reikia padrąsinimo.“ Gavęs tokį geranorišką pamokymą supratau, kad visur reikia pusiausvyros.
1976-aisiais ištiko didelė nelaimė – mano brangioji Simona sunkiai susirgo ir mirė. Ji labai mylėjo Jehovą ir aukojosi dėl kitų. Netekau nuostabaus draugo. Pasinėriau į tarnybą ir taip pajėgiau ištverti netektį. Dėkoju Jehovai, kad tuo sunkiu metu jis manimi rūpinosi ir visaip palaikė. Vėliau vedžiau uolią anglakalbę pionierę Karoliną Eliot. Ji buvo persikėlusi į Kvebeką dėl to, kad čia trūko skelbėjų. Karolina yra draugiška ir dėmesinga visiems, ypač tiems, kurie drovūs ar jaučiasi vieniši. Keliaujamajame darbe ji buvo man puiki pagalbininkė.
YPATINGI METAI
1978-ųjų sausį buvo surengti pirmieji pionierių tarnybos kursai Kvebeke ir mane paprašė juose dėstyti. Labai jaudinausi, nes mokymo programa buvo nauja ir man, ir mokiniams. Laimei, tarp tų mokinių buvo daug patyrusių visalaikių evangelizuotojų. Nors pats buvau dėstytojas, iš jų nemažai ko išmokau.
Tais pačiais metais Monrealio olimpiniame stadione liudytojai surengė tarptautinį kongresą „Pergalingas tikėjimas“. Dalyvių
skaičius viršijo 80 000. Didesnio Jehovos liudytojų kongreso Kvebeke iki šiol nebuvo surengta. Man teko dirbti žiniasklaidos informavimo skyriuje. Turėjau galimybę pasikalbėti su nemažai žurnalistų ir džiaugiausi, kad apie renginį jie rašė gana teigiamai. Spaudoje pasirodė šimtai straipsnių, o radijas ir televizija įvairiems interviu skyrė daugiau kaip 20 valandų. Geroji naujiena buvo paliudyta išties plačiai.KELIAMĖS Į KITOKIĄ TERITORIJĄ
1996-aisiais mano gyvenime įvyko didelė permaina. Nuo pat krikšto tarnavau Kvebeke prancūzakalbių teritorijoje, bet štai netikėtai gavau paskyrimą lankyti Toronto anglakalbių rajonus ir bendruomenes. Nerimavau, ar sugebėsiu su ta užduotimi susidoroti. Vien mintis, kad savo netaisyklinga anglų kalba turėsiu sakyti viešąsias kalbas, kėlė baimę. Supratau, kad turėsiu dažniau melstis ir labiau pasitikėti Jehova.
Nors pradžia buvo sunki, galiu pasakyti, kad dveji tarnybos metai Toronte buvo nuostabūs. Per laiką mano anglų kalba pagerėjo ir dėl to labiausiai esu dėkingas Karolinai. Palaikymo sulaukiau ir iš bendratikių. Netrukome susirasti daug draugų.
Nors prieš rajono suvažiavimus turėdavau daug darbų, penktadienio vakarais maždaug valandai išeidavau į tarnybą po namus. Kai kuriems atrodydavo keista, kodėl tai darau, – juk prieš akis įtemptas savaitgalis. Tačiau prasmingi pokalbiai tarnyboje suteikdavo man jėgų. Tarnyba iki pat šiol man yra didelė atgaiva.
1998 metais buvome paskirti tarnauti specialiaisiais pionieriais į Monrealį. Ne vienus metus čia organizavau tarnybą viešose vietose. Taip pat nemažai kontaktavau su žiniasklaidos atstovais – buvau atsakingas už tai, kad žmonės apie Jehovos liudytojus gautų neiškreiptą informaciją ir galėtų susidaryti teisingą nuomonę. Mudviem su Karolina patinka kalbinti svetimšalius, kurie neseniai persikėlė gyventi į Kanadą. Nemažai jų išreiškia norą daugiau sužinoti apie Bibliją.
Jehovai tarnauju jau 68-erius metus ir esu laimingas. Per tą laiką pamėgau tarnybą ir padėjau daugeliui suprasti Biblijos mokymus. Tai didžiausias atlygis nuo Jehovos. Mano dukra Liza su vyru užaugino vaikus ir pradėjo tarnauti pionieriais. Džiaugiuosi matydamas, kad Liza iki šiol tebėra uoli skelbėja. Esu itin dėkingas bendratikiams, kurie rodydami gerą pavyzdį ir duodami vertingų pamokymų padėjo man augti dvasiškai ir darbuotis įvairiose tarnybos srityse. Supratau, kad atlikti visa, kas pavesta, įmanoma tik kliaujantis Jehova ir jo galinga šventąja dvasia (Ps 51:11). Vis dėkoju Jehovai už suteiktą didžiulę garbę šlovinti jo vardą (Ps 54:6).
^ pstr. 16 Brolio Gleno Hau gyvenimo istorija („Kova yra ne jūsų, bet Dievo“) buvo publikuota 2000 m. balandžio 22 d. Atsibuskite! numeryje.
^ pstr. 20 Brolio Lorjė Somiuro gyvenimo istorija („I Found Something Worth Fighting For“) buvo publikuota 1976 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokšto numeryje anglų kalba.
^ pstr. 20 Dabar Deividas Spleinas tarnauja Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje.