Ką jie atrado Jezreelyje?

AMŽIAIS senovės miesto Jezreelio vieta buvo apleista. Kadaise Biblijos istorijoje tai buvo žymus miestas. Dabar, netekęs savo ankstesnės šlovės ir apdengtas žemės sluoksniais, jis greičiau panašus į kalvą. Paskutiniaisiais metais archeologai ėmėsi tyrinėti Jezreelio liekanas. Kaip šios iškasenos patvirtina Biblijos pranešimus?

Biblinių laikų Jezreelis

Išsidėstęs rytinėje Jezreelio slėnio dalyje, Jezreelio miestas buvo vienoje iš derlingiausių senovės Izraelio vietų. Jei kirsite slėnį tiesiai į šiaurę, prieisite Morės kalvą, kur midjaniečiai, besiruošdami pulti teisėją Gideoną ir jo kariuomenę, buvo įsirengę stovyklą. Šiek tiek ryčiau, Gilbojos kalno papėdėje, yra Harodo šaltinis. Būtent čia Jehova sumažino Gideono kariuomenę nuo tūkstančių iki 300 vyrų; taip jis parodė sugebėjimą išgelbėti savo tautą be galingų karinių pajėgų (Teisėjų 7:1-25; Zacharijo 4:6). Ant Gilbojos kalno dideliame mūšyje filistinai nugalėjo Saulių, pirmąjį Izraelio karalių. Tuomet Jonatanas bei kiti du Sauliaus sūnūs žuvo, o Saulius nusižudė pats (1 Samuelio 31:1-5).

Biblijos pranešimai apie senovės Jezreelį atskleidžia ryškius to miesto kontrastus: Izraelio valdovų piktnaudžiavimą valdžia bei atskalūnybę ir Jehovos tarnų ištikimybę bei uolumą. Būtent Jezreelyje karalius Ahabas — šiaurinės dešimties Izraelio giminių karalystės valdovas antroje dešimtojo amžiaus p. m. e. pusėje — įkūrė savo karališkąją rezidenciją, nors oficialiai sostine buvo laikoma Samarija (1 Karalių 21:1). Iš Jezreelio svetimtautė karaliaus Ahabo žmona Jezabelė grasino Jehovos pranašui Elijui. Ji nekentė Elijo, kad šis drąsiai įvykdė mirties bausmę Baalo pranašams, prieš tai ant Karmelio kalno parodęs, kas yra tikrasis Dievas (1 Karalių 18:36—19:2).

Po to Jezreelyje įvyko nusikaltimas. Buvo nužudytas Jezreelietis Nabotas. Karalius Ahabas geidė sau Naboto vynuogyno. Kai karalius reikalavo atiduoti tą žemę, Nabotas lojaliai atsakė: „Saugok Dieve! Viešpats draudžia man duoti tau protėvių paveldą.“ Šis tvirtas atsakymas labai nepatiko Ahabui. Matydama niūrią karaliaus nuotaiką, karalienė Jezabelė surengė teismą su šmeižikais liudytojais ir šie apkaltino Nabotą, neva jis burnojęs prieš Dievą. Nekaltasis Nabotas buvo nuteistas mirti ir užmuštas akmenimis, o karalius pasiglemžė jo vynuogyną (1 Karalių 21:1-16).

 Po šio baisaus poelgio Elijas išpranašavo: „Šunys ės Jezabelę Jezrėelio lauke.“ Toliau pranašas paskelbė: „Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės... Iš tikrųjų, niekad nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora Viešpaties akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas.“ Tačiau Ahabas nusižemino, kai Elijas pranešė Jehovos nuosprendį. Tada Jehova paskelbė nevykdysiąs tos bausmės Ahabui gyvam esant (1 Karalių 21:23-28 [21:23-29, Brb]). Biblijos pranešime sakoma, kad Elijo įpėdinio, Eliziejaus, dienomis Jehuvas buvo pateptas Izraelio karaliumi. Atvykęs į Jezreelį, Jehuvas įsakė išmesti Jezabelę pro jos rūmų langą, ir ji buvo sutrypta arklių. Žmogėdros šunys paliko tik jos kaukolę, pėdas ir plaštakas (2 Karalių 9:30-36 [9:30-37, Brb]). Paskutinis Biblijoje aprašytas atsitikimas Jezreelyje įvyko po 70 Ahabo sūnų išžudymo. Jehuvas sudėjo jų galvas į dvi dideles krūvas prie Jezreelio miesto vartų, po to nužudė kitus vadovus ir kunigus, rėmusius atskalūnišką Ahabo valdymą (2 Karalių 10:6-11).

Ką rado archeologai?

1990 metais Jezreelio vietovėje prasidėjo bendro kasinėjimų projekto darbai. Juose dalyvavo Tel Avivo universiteto Archeologijos institutas (atstovas Deividas Usiškinas) ir Jeruzalės Britaniškoji archeologijos mokykla (atstovas Džonas Vudhedas). Septynis sezonus (kiekvienas sezonas truko šešias savaites) nuo 1990 iki 1996 metų toje vietoje dirbo nuo 80 iki 100 savanorių darbininkų.

Šiuolaikinės archeologijos tikslas yra ištirti tai, kas akivaizdžiai matoma kasinėjimų vietoje, nesilaikant išankstinės nuomonės ar kokios nors teorijos. Todėl archeologams, tyrinėjantiems Biblijos laikų vietoves, Rašto žodžiai nėra lemiami. Reikia atkreipti dėmesį į visus kitus šaltinius bei pačius radinius ir gerai apsvarstyti. Tačiau, anot Džono Vudhedo, išskyrus kelis Biblijos skyrius, senovės rašytinių šaltinių apie Jezreelį nėra. Taigi Biblijos pranešimai ir chronologija turi būti tyrinėjimų dalis. Ką atskleidė archeologų triūsas?

Kai buvo atkasti įtvirtinimai ir moliniai indai, tuojau tapo aišku, kad jie yra iš vadinamojo geležies amžiaus, kitaip tariant, kaip tik iš biblinio Jezreelio gyvavimo laikotarpio. Tačiau vykstant kasinėjimo darbams, buvo keletas staigmenų. Pirmoji — vietovės dydis ir dideli įtvirtinimai. Archeologai tikėjosi, kad įtvirtinimai bus panašūs į rastuosius senovės Samarijoje, Izraelio karalystės sostinėje. Tačiau tęsiant kasinėjimo darbus, tapo aišku, jog Jezreelis buvo kur  kas didesnis miestas. Jo įtvirtinimų sienos maždaug 300 ir 150 metrų ilgio; tai reiškia, kad jo plotas buvo daugiau nei tris kartus didesnis už bet kurio kito atrasto anų laikų Izraelio miesto. Jezreelį supo sausas 11 metrų gylio griovys, iškastas palei įtvirtinimų sieną. Anot profesoriaus Usiškino, šis griovys — nebūdingas bibliniams laikams. „Mes nieko panašaus Izraelyje neradome iki pat kryžiuočių laikmečio“, — sako jis.

Kitas nelauktas dalykas — jokių didelių pastatų miesto centre. Daugybė plytos spalvos grunto, sugabento statant miestą, buvo panaudota sukurti lygią, aptvertą pakylą. „Antroje išankstinėje ataskaitoje“ (Second Preliminary Report) apie Tel Jezreelio kasinėjimus pranešama, kad ši žymi pakyla gali būti įrodymas, jog Jezreelis buvo ne tik karališkoji rezidencija. Ataskaitoje sakoma: „Mes neatmetame galimybės, kad Jezreelis buvo karališkosios Izraelio armijos centrinė karinė bazė Omridų karalių [Omrio ir jo palikuonių] laikais... Ten buvo laikomi karališki kovos vežimai, stovėjo kavalerija, taip pat vyko pratybos.“ Kadangi pakyla buvo didelė, be to, aptverta, Vudhedas mano, jog tai galėjo būti kažkas panašaus į pratybų aikštę demonstruoti didžiausiai to meto karo vežimų galiai Viduriniuosiuose Rytuose.

Archeologus ypač sudomino atkasti miesto vartai. Iš visko sprendžiant, juose buvo įrengtos bent keturios sarginės. Deja, bėgant šimtmečiams iš statinio buvo išimta daug akmenų, todėl neįmanoma daryti galutinių išvadų. Vudhedo nuomone, vartai galėjo turėti šešias sargines, panašiai kaip atrastieji Megide, Hacore ir Gezere. *

Archeologiniai atradimai leidžia manyti, kad miestas gyvavo pernelyg trumpai, mat tiek kariniu, tiek geografiniu požiūriu jis buvo įsikūręs idealioje vietoje. Vudhedas pabrėžia, jog Jezreelis — gynybinis miestas — teprabuvo kelis dešimtmečius. Kiti svarbūs bibliniai miestai, pavyzdžiui, Megidas, Hacoras ir sostinė Samarija, priešingai, įvairiais laikotarpiais buvo vis atstatinėjami, plečiami ir gausiau apgyvendinami. Kodėl šis puikiai įsikūręs miestas gyvavo tiek trumpai? Anot Vudhedo, Ahabas ir jo dinastija vos nesukėlė ekonominio žlugimo, nes iššvaistė tautos turtus. Tai liudijo Jezreelis — pernelyg didelis ir galingas miestas. Jehuvui įvedus naują režimą, gyventojai, matyt, norėjo pamiršti Ahabo valdymo laikmetį ir todėl paliko miestą.

Visi radiniai visiškai patvirtina, kad geležies amžiuje Jezreelis buvo pagrindinis Izraelio centras. Jo dydis ir įtvirtinimai tokie, kaip aprašyta Rašte, kur miestas apibūdinamas kaip žymi karaliaus Ahabo ir jo žmonos Jezabelės rezidencija. O apie ribotą Jezreelio gyventojų skaičių tuo laikotarpiu irgi nurodoma Biblijoje. Miestas Ahabo karaliavimo metu greitai išaugo ir tada, Jehovos vadovavimu, matyt, staigiai žlugo, kai Jehuvas „išžudė visus, išlikusius Jezrėelyje iš Ahabo namų, — visus jo didikus, jo artimus bičiulius ir kunigus, — nepalikdamas nė vieno gyvo“ (2 Karalių 10:11).

 Jezreelio chronologija

„Archeologijoje labai sunku nustatyti kriterijų, pagal kurį galima būtų datuoti“, — pripažįsta Džonas Vudhedas. Septynerių metų kasinėjimų rezultatus archeologai lygina su tuo, kas buvo aptikta kitose vietovėse. Jie vis analizuoja ir svarsto. Kodėl? Nuo to karto, kai septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Izraelio archeologas Jigaelis Jadinas kasinėjo Megide, tarp archeologų buvo paplitusi nuomonė, kad jo atrasti įtvirtinimai ir miesto vartai yra išlikę dar nuo karaliaus Saliamono laikų. Dabar Jezreelyje atkasti įtvirtinimai, keramikos dirbiniai ir vartai verčia kai ką suabejoti tokiomis išvadomis.

Pavyzdžiui, Jezreelyje rastieji keramikos dirbiniai tokie pat kaip tie, kurie buvo aptikti Megide ir kuriuos Jadinas priskyrė Saliamono karaliavimo laikotarpiui. Abejų vartų konstrukcija ir dydis yra panašūs, o gal net visai vienodi. Vudhedas sako: „Sprendžiant iš visų įrodymų, Jezreelio įkūrimą reikia priskirti Saliamono periodui arba minėtąsias iškasenas [iš Megido ir Hacoro vietovių] — vėlesniam, Ahabo valdymo, laikotarpiui.“ Kadangi Biblijoje Jezreelis akivaizdžiai siejamas su Ahabo karaliavimu, Vudhedas sako, jog labiau tikėtina, kad atkastieji klodai yra būtent iš to laikmečio. Deividas Usiškinas irgi tos nuomonės: „Biblijoje sakoma, kad Saliamonas pastatė Megidą, bet joje neminima, jog jis pastatė būtent tuos vartus.“

Ar galima sužinoti Jezreelio istoriją?

Ar šie archeologiniai atradimai ir su jais susijusios diskusijos kelia abejonių Biblijos pranešimais apie Jezreelį ar Saliamoną? Tiesą sakant, archeologų polemika mažai siejasi su Biblija. Archeologai nagrinėja istoriją kitaip, negu ji aprašoma Biblijoje. Skiriasi iškeliami klausimai ir akcentuojami dalykai. Biblijos studijuotoją ir archeologą galima palyginti su keliauninkais, einančiais beveik panašiais maršrutais. Vienas važiuoja gatve, o kitas pėdina pakraščiu. Jų dėmesio centras ir interesai skiriasi. Tačiau vaizdai, kuriuos jie mato, dažnai tik papildo vienas kitą. Lygindami abiejų keliauninkų įspūdžius, daug ką galime geriau suvokti.

Biblijoje aprašyti senovės įvykiai ir žmonės; archeologai stengiasi kuo daugiau apie juos sužinoti, tyrinėdami įvairias liekanas, — o jų vis dar randama žemėje. Tačiau šios iškasenos yra tik atskiros detalės, kurias galima įvairiai traktuoti. Apie tai Amihajus Mazaras savo knygoje Archaeology of the Land of the Bible—10,000−586 B.C.E. komentuoja: „Archeologų darbai lauko sąlygomis... daugiausia yra menas, nors reikalauja ir žinių bei profesinių įgūdžių. Jokie griežti metodai negali užtikrinti sėkmės, o archeologinės grupės vadovo lankstumas ir kūrybiškumas tiesiog būtini. Archeologo būdo bruožai, gabumai ir sveika nuovoka ne mažiau svarbūs dalykai, kaip išsilavinimas bei turimos priemonės.“

Archeologai patvirtino Jezreelį buvus svarbia karaliaus rezidencija bei kariniu centru; jis gyvavo istorijoje neįtikėtinai trumpą laiką, atitinkantį Ahabo karaliavimo metus — taip, kaip pasakojama Biblijoje. Iškelta daug kitų įdomių klausimų, kuriuos archeologai dar ilgai tyrinės. Tačiau Dievo Žodyje, Biblijoje, aiškiai pasakojama visa istorija, ko niekada nesugebės padaryti archeologija.

[Išnaša]

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Archeologiniai Jezreelio kasinėjimai

[Iliustracija 28 puslapyje]

Jezreelyje rastas kanaaniečių stabas