Į Ramiojo vandenyno salas — dirbti!

 BRISBANO ir Sidnėjaus (Australija) tarptautinių oro uostų keleivių salėse vyravo neįprastas pagyvėjimas. Keturiasdešimt šešių žmonių grupė rengėsi skristi į saulėtąją Samoa, kur prie jų turėjo prisidėti dar 39 keliauninkai iš Naujosios Zelandijos, Havajų bei Jungtinių Valstijų. Jie, skirtingai nei kiti keliautojai, į nuostabias Ramiojo vandenyno salas vežėsi daugiausia įrankius: plaktukus, pjūklus bei grąžtus. Jų tikslas irgi buvo visai kitoks.

Jie skrido savo lėšomis porai savaičių talkininkauti statybose, kurioms vadovauja Australijos Jehovos liudytojų filialo Regioninis statybos komitetas. Tokių savanoriškomis aukomis remiamų darbų programoje numatyta Karalystės bei Asamblėjų salių, misionierių namų, filialų ir vertimo biurų statyba Ramiojo vandenyno salose, kur sparčiai gausėja Jehovos liudytojų susirinkimų. Susipažinkime su kai kuriais talkininkais, anksčiau stačiusiais Karalystės sales savo šalyse.

Stogdengys Maksas gyvena Naujajame Pietų Velse (Australija), Kauros mieste. Jis vedęs, augina penkis vaikus. Arnoldas su žmona bei dviem sūnumis gyvena Havajuose ir yra pionierius (visalaikis evangelistas). Maksas ir Arnoldas tarnauja vyresniaisiais savo susirinkimuose. Tokie vyrai, sudarantys daugumą savanorių minėtose statybose, pasisiūlo padėti ne todėl, kad turi pernelyg daug laiko. Šie broliai žino, kaip trūksta darbo rankų, ir šeimos skatinami talkininkauja kiek pajėgia.

Įvairiataučių pagalba ten, kur jos ypač reikia

Vieni iš tų, kuriems labai reikėjo šių įgudusių darbininkų, buvo Tuvalu gyventojai. Ši 10500 žmonių tautelė gyvena devyniuose Ramiojo vandenyno koralų atoluose netoli pusiaujo, į šiaurės rytus nuo Samoa. Tų salų, arba atolų, vidutinis plotas yra apie 2,5 kvadratinio kilometro. Čia jau 1994 metais 61 Jehovos liudytojui labai reikėjo naujos Karalystės salės ir didesnio vertimo biuro.

Šiose Ramiojo vandenyno atogrąžose pastatai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad  atlaikytų dažnai siaučiančias stiprias audras bei ciklonus. Tačiau salose nėra didelio kokybiškų statybinių medžiagų pasirinkimo. Ką daryti? Viską — stogo plokštes, santvaras, baldus, užuolaidas, unitazus, dušo purkštukus, net varžtus bei vinis — prisiėjo gabenti konteineriais iš Australijos.

Prieš atvežant medžiagas nedidelė brigada iš anksto paruošdavo statybvietę ir paklodavo pamatus. Paskui atvykę tarptautinių statybų darbininkai imdavo statyti, dažyti, rinkti baldus.

Nelauktai šia veikla Tuvalu pasipiktino vienas vietinis dvasininkas, per radiją paskelbęs, kad liudytojai stato „Babelio bokštą“! Ar taip buvo iš tikrųjų? „Kai Biblijoje minimo Babelio bokšto statytojai pamatė nebegalį suprasti vienas kito, nes Dievas sumaišė jų kalbą, liovėsi statę ir jų projektas liko neužbaigtas, — sako statybininkas savanoris Greimis (Pradžios 11:1-9). — O Jehovos Dievo statybose taip nėra: nepaisant kalbų bei kultūrų įvairovės, projektai visada įgyvendinami.“ Ne išimtis ir ši statyba, užbaigta vos per porą savaičių. Į pastato atidarymą susirinko 163 žmonės, tarp kurių buvo ir ministro pirmininko žmona.

Dagas, statybų prižiūrėtojas, pasidalijo savo įspūdžiais: „Džiugu buvo darbuotis su įvairių šalių savanoriais. Mūsų įgūdžiai, terminologija, net matavimo vienetai skiriasi, tačiau dėl to neiškilo jokių sunkumų.“ Šis brolis, turintis patirties daugelyje tokių statybų, pridūrė: „Dar labiau įsitikinau, kad, Jehovai padedant, bet kuriame žemės kampelyje, net pačiame nuošaliausiame, gali iškilti mūsų pastatas, kad ir kaip sunku būtų statyti. Mes tikrai turime daug talentingų brolių, tačiau visa ši veikla plėtojama Jehovos dvasia.“

Dievo dvasios skatinamos, tų salų liudytojų šeimos rūpinosi statybininkų maitinimu bei apgyvendinimu, nors kai kurioms iš jų tai gan didelė auka. Statybininkai buvo labai dėkingi už tokį svetingumą. Kenas iš Melburno (Australija) darbavosi tokioje Prancūzijos Polinezijos statybvietėje. Jis pasakoja: „Atvykome kaip tarnai, o buvome priimti kaip karaliai.“ Vietiniai liudytojai padėdavo statyti kur tik galėdavo. Saliamono Salose moterys rankomis maišė betoną. Šimtas vyrų ir moterų užkopė aukštai į lietaus permerktus kalnus ir atitempė daugiau kaip 40 tonų miško medžiagos. Jaunimas irgi padėdavo. Talkininkas iš Naujosios Zelandijos pasakoja: „Vienas jaunas salos brolis vilkdavo po du tris cemento maišus iš karto. Jis taip pat ištisą  dieną semdavo žvyrą tiek per karštį, tiek per lietų.“

Vietiniams liudytojams buvo naudinga darbuotis drauge su svečiais. Samoa Sargybos bokšto biuro pranešime sakoma: „Salos broliai įgijo darbo įgūdžių statyti Karalystės sales ir remontuoti bei rekonstruoti jas praūžus ciklonams. Tai jiems gali padėti užsidirbti pragyvenimui, nes čia daugumai sunku verstis.“

Statybos — puiki proga liudyti

Kolinas buvo Honiaroje ir matė statomą Saliamono Salų Asamblėjų salę. Ten jam viskas taip patiko, jog jis sėdo ir maišyta anglų kalba parašė laišką į vietinį Sargybos bokšto bendrijos biurą: „Visi yra vienos dvasios, niekas nesuirzęs; jie gyvena kaip puiki šeima.“ Sugrįžęs į savo kaimą Arulidžo, esantį už 40 kilometrų, jis su šeimyniškiais tuoj pat pradėjo statyti savo Karalystės salę. Paskui jie dar sykį parašė į biurą: „Mūsų Karalystės salė baigta, joje yra net scena, tad ar jau galėtų vykti kai kurios sueigos?“ Viskas buvo skubiai suorganizuota ir dabar ten daugiau nei 60 žmonių reguliariai lanko sueigas.

Pamatęs šias Tuvalu statybas, vienas Europos Sąjungos patarėjas mūsų darbuotojui pasakė: „Man kaip ir daugeliui tai tiesiog stebuklas!“ Viena komutatoriaus darbuotoja paklausė talkininkės iš svetur: „Kaip jūs galite būti tokie džiaugsmingi? Juk čia taip karšta!“ Jie niekada nebuvo matę krikščionių, taip naudingai pasiaukojamai besidarbuojančių.

Jie aukojasi be apgailestavimų

„Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“, — sakoma Biblijoje, 2 Korintiečiams 9:6. Talkininkai, jų šeimos bei susirinkimai toliau dosniai padeda Ramiojo vandenyno salų bendratikiams. „Susirinkimo krikščionys paaukojo man sumą, viršijančią trečdalį kelionės lėktuvu išlaidų, — pasakoja Rosas, vyresnysis iš Kinkumberio, esančio netoli Sidnėjaus, — o drauge keliavęs svainis davė dar 500 dolerių.“ Kitas talkininkas susimokėjo už kelionę pardavęs savo automobilį, o dar kitas — žemės sklypo dalį. Kevinui trūko 900 dolerių, tad jis nutarė parduoti 16 savo dvimečių balandžių ir per pažįstamą susirado pirkėją, pasiūliusį kaip tik tokią sumą!

„Ar vertėjo paaukoti apie 6000 dolerių, kuriuos sudarė kelionės išlaidos bei prarastas uždarbis?“ — paklausėme Denio ir Šerilės. „Žinoma, vertėjo, net jeigu būtų tekę paaukoti dvigubai daugiau“, — atsakė jiedu. Alenas iš Nelsono (Naujoji Zelandija) pridūrė: „Kelionė į Tuvalu kainavo man tiek, kad būtų užtekę nuskristi į Europą ir dar būtų likę pinigų. Tačiau ar tuomet būčiau susilaukęs palaimų, suradęs tiek daug įvairios kilmės draugų arba padaręs gera ne sau, o kitam? Ne! Net jei ir kažką paaukojau savo broliams saloje, iš jų gavau daug daugiau.“

Šeimos taip pat prisidėjo prie statybos sėkmės. Kai kurios žmonos lydėjo savo vyrus ir net darbavosi statybų aikštelėse, kitoms gi teko rūpintis mokyklinio amžiaus vaikais arba šeimos verslu. „Žmona, noriai sutikusi viena prižiūrėti vaikus bei namus, — sako Klėjus, — aukojosi daugiau negu aš.“ Šiems žodžiams, be abejo, nuoširdžiai pritartų visi vyrai, kurių žmonos liko laukti namuose.

Baigę darbus Tuvalu, savanoriai pastatė Karalystės bei Asamblėjų sales, misionierių namus, vertimo biurus Fidžyje, Tongoje, Papua ir Naujojoje Gvinėjoje, Naujojoje Kaledonijoje bei kitose vietose. Daug tokių statybų, tarp jų ir Pietryčių Azijoje, dar projektuojamos. Ar pakaks darbininkų?

Atrodo, tokios problemos nebus. „Visi tarptautinių statybų dalyviai prašė nepamiršti jų, kai tik prasidės darbai naujoje vietoje, — rašo Havajų filialo broliai. — Vos grįžę namo, jie jau taupo kitai kelionei.“ Ar gali nepasisekti įgyvendinti naujų užmojų, jei sykiu su Jehovos palaimomis žmonės taip nesavanaudiškai aukojasi?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Medžiagos statybai

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Darbininkų brigada statybvietėje

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Statyboms pasibaigus džiaugiamės tuo, kas įgyvendinta Dievo dvasia