Šlovinimo aukos, malonios Jehovai

‛Aukokite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką’ (ROMIEČIAMS 12:1).

1. Kas Biblijoje sakoma apie sąlyginę Mozės įstatyme nurodytų aukų vertę?

„KADANGI Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo“ (Hebrajams 10:1). Šiais įsimenančiais žodžiais apaštalas Paulius patikina, kad visos Mozės įstatymu nurodytos aukos neturėjo įtakos žmogaus išgelbėjimui (Kolosiečiams 2:16, 17).

2. Kodėl verta žinoti išsamią Biblijos informaciją apie Įstatymo nurodytas aukas?

² Ar tai reiškia, kad Penkiaknygės informacija apie aukas niekuo nevertinga krikščionims šiandien? Neseniai metus su trupučiu Jehovos liudytojų Teokratinės tarnybos mokyklos dalyviai skaitė pirmąsias penkias Biblijos knygas. Kai kurie uoliai stengėsi išnagrinėti ir suprasti visas smulkmenas. Ar tokios jų pastangos buvo bevaisės? Tikrai ne, nes „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Kyla klausimas, ko galime ‛pasimokyti’ ir kokios „paguodos“ gauti iš Įstatymo skyrių apie aukojimą?

 Mums pamokyti ir paguosti

3. Koks yra pagrindinis mūsų poreikis?

³ Nors mums nebereikia aukoti, kaip buvo nurodyta Įstatyme, tačiau labai reikia to, ką izraelitai galėjo aukomis bent kiek laimėti, — nuodėmių atleidimo ir Dievo palankumo. Kadangi mes neatnašaujame anuometinių aukų, kaip galime susilaukti tokių palaimų? Paminėjęs ribotą gyvulių aukų naudą, Paulius sako: „Ateidamas į pasaulį, [Jėzus] byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios aukos ir aukojimai už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Hebrajams 10:5-7)

4. Kaip Paulius pritaiko Psalmyno 40:7-9 eilutes Jėzui Kristui?

⁴ Remdamasis žodžiais iš Psalmyno 40:7-9 [40:6-8, Brb], Paulius pabrėžia, kad Jėzus atėjo ne išsaugoti „aukų ir atnašų“, „deginamųjų aukų ir aukojimų už nuodėmę“ — viso to, kas tada, kai Paulius rašė laišką, Dievui jau nebuvo priimtina. Jėzus atėjo su dangiškojo Tėvo paruoštu kūnu, lygiaverčiu tam, kurį turėjo Dievo sukurtasis Adomas (Pradžios 2:7; Luko 1:35; 1 Korintiečiams 15:22, 45). Tobulam Dievo Sūnui Jėzui atiteko Pradžios 3:15 (Brb) išpranašautos moters „sėklos“ užduotis: ‛sutrinti Šėtonui galvą’, nors jam pačiam turėjo būti ‛įgelta į kulnį’. Taip Jėzus tapo Jehovos siųstu žmonijos išgelbėtoju, kurio tikintieji laukė nuo Abelio laikų.

5, 6. Kokia yra pranašesnė krikščionių priemonė artintis prie Dievo?

⁵ Apie šią ypatingą Jėzaus užduotį Paulius pasakė: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [Dievas] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“  (2 Korintiečiams 5:21). Žodžius „pavertė nuodėme“ galima taip pat išversti ‛pavertė auka už nuodėmes’. Apaštalas Jonas sako: „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2:2). Tad jei izraelitų aukos buvo laikina pagalba artintis prie Dievo, krikščionys galėjo tai daryti naudodamiesi pranašesne priemone — Jėzaus Kristaus auka (Jono 14:6; 1 Petro 3:18). Jei įrodome tikį Dievo duota išperkamąja auka ir paklūstame jam, mums irgi gali būti atleistos nuodėmės ir dovanotas Dievo palankumas bei palaimos (Jono 3:17, 18). Argi tai ne paguoda? Tačiau kaip galime įrodyti tikį išperkamąja auka?

⁶ Paaiškinęs, kad krikščionys turi daug pranašesnę priemonę artintis prie Dievo, apaštalas Paulius Laiško hebrajams 10:22-25 eilutėse nurodo, kaip trejopai galime parodyti savo tikėjimą bei dėkingumą už meilingą Dievo dovaną. Nors Pauliaus patarimas daugiausia skirtas tiems, kuriems buvo nutiestas kelias „įeiti į šventovę“, — tai yra dangiškąją viltį turintiems pateptiesiems krikščionims, — į įkvėptus jo žodžius reikia įsiklausyti kiekvienam, norinčiam pasinaudoti Jėzaus išperkamąja auka (Hebrajams 10:19).

Aukok tyras, nesuterštas aukas

7. a) Remiantis žodžiais iš Hebrajams 10:22, kas įvyksta per aukojimą? b) Ko reikėdavo, kad auka būtų priimtina Dievui?

⁷ Paulius pirmiausia skatina krikščionis taip: „Ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!“ (Hebrajams 10:22) Čia jis, be abejo, kalba apie Įstatyme nurodyto tiesioginio atnašavimo nuostatą ir tie žodžiai visiškai dera mums, nes auka priimtina, jei duodama iš teisingų paskatų ir yra tyra, nesuteršta. Aukojimui skirtas gyvulys iš bandos turėdavo būti „sveikas“, be ydos. Paukštis aukai būdavo purplelis arba jaunas balandis. Tik laikantis šių nuostatų, aukotojo atnašos ‛[galėjo būti] priimtos jo labui kaip permaldavimas už jį’ (Kunigų 1:2-4, 10, 14; 22:19-25; Brb). Javų aukos turėjo būti be sugedimą simbolizuojančio raugo ir be medaus — matyt, rūgimą sukeliančio vaisių sirupo. Į gyvulių ar javų aukas, atnašaujamas ant aukuro, būdavo beriama druska — priemonė nuo sugedimo (Kunigų 2:11-13).

8. a) Ko buvo reikalaujama iš auką atnašaujančio žmogaus? b) Kaip galime būti tikri, kad mūsų garbinimas Jehovai priimtinas?

⁸ Kas galėdavo atnašauti? Įstatymas leido eiti prie Jehovos su auka tik švariam, nesusitepusiam žmogui. Jei aukotojas būdavo kuo nors susiteršęs, pirmiausia turėdavo atnašauti už nuodėmę ar kaltę, kad apsivalytų Jehovos akyse ir jo deginamoji arba bendravimo auka būtų priimtina (Kunigų 5:1-6, 15, 17). O mes ar suvokiame, kaip visada svarbu būti tyriems Jehovos požiūriu? Jei norime, kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui, privalome neatidėliodami ištaisyti kiekvieną jo nuostatų pažeidimą. Skubėkime pas tuos, kuriuos Dievas skyrė mums padėti — „bendrijos vyresniuosius“ bei „permaldavimą už mūsų nuodėmes“ — Jėzų Kristų (Jokūbo 5:14, Jr; 1 Jono 2:1, 2).

9. Kuo skyrėsi aukos Jehovai ir netikriems dievams?

⁹ Aukos Jehovai privalėjo būti be jokios ydos: tuo jos iš esmės skyrėsi nuo atnašų netikriems dievams, aukojamų aplink Izraelį gyvenančių tautų. Apie šią Mozės  įstatyme nurodytų aukų skiriamąją ypatybę viename žinyne sakoma: „Akivaizdu, jog nėra jokių sąsajų su burtininkavimu, nei religinės ekstazės, nei žalojimosi, nei šventosios prostitucijos; gašlūs nežaboti vaisingumo ritualai buvo visiškai uždrausti; nebuvo aukojami žmonės nei atnašos už mirusius.“ Visa tai liudija viena: Jehova yra šventas, nepakantus nuodėmei ir jokiam sugedimui (Habakuko 1:13). Jam skirtas garbinimas ir aukos turi būti tyri — be fizinės, moralinės bei dvasinės ydos (Kunigų 19:2; 1 Petro 1:14-16).

10. Kaip, pasak Pauliaus patarimo iš Romiečiams 12:1, 2, turime ištirti save?

¹⁰ Kad mūsų tarnyba būtų priimtina Jehovai, privalome kruopščiai ištirti, kokie esame visomis aplinkybėmis. Nemanykime, kad jei lankome krikščionių sueigas ir dalyvaujame lauko tarnyboje, nesvarbu, koks yra mūsų asmeninis gyvenimas. Neapsirikime: aktyvi krikščioniška veikla neatleidžia mūsų nuo pareigos taikyti Dievo įstatymus visose kitose srityse (Romiečiams 2:21, 22). Jei kuo nors, kas Dievo požiūriu netyra, suteršiame savo mąstyseną ar elgesį, nesitikėkime jo palaimų bei palankumo. Nepamirškime Pauliaus raginimo: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:1, 2).

Aukok šlovinimo aukas iš širdies

11. Ką reiškia Hebrajams 10:23 paminėti žodžiai „viešas skelbimas“?

¹¹ Toliau laiške hebrajams Paulius skatina atkreipti dėmesį į esminį tikrojo garbinimo aspektą: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą [„viešą skelbimą“, NW ], nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Hebrajams 10:23). „Viešą skelbimą“, arba „išpažinimą“, Paulius dar vadina „šlovinimo auka“ (Hebrajams 13:15). Tai primena mums auką, atnašautą tokių vyrų kaip Abelis, Nojus ir Abraomas.

12, 13. Ką izraelitas pripažindavo aukodamas deginamąją auką ir kaip mes galime rodyti tokią pat dvasią?

¹² Izraelitas aukodavo deginamąją auką ‛Viešpačiui laisva valia’ (Kunigų 1:3, Brb). Tokia auka jis savanoriškai viešai parodydavo, arba išpažindavo, dosnias Jehovos  palaimas bei meilingą gerumą savo tautai. Minėjome, jog, skirtingai nuo kitų atnašavimų, deginamoji auka būdavo visa sudeginama ant aukuro — deramas visiško atsidavimo bei pasiaukojimo simbolis. Todėl mes irgi įrodome savo tikėjimą išperkamąja auka bei dėkingumą už ją noriai, iš širdies atnašaudami Jehovai ‛šlovinimo auką, tai yra lūpų vaisių’.

¹³ Krikščionys neaukoja gyvulių ir derliaus atnašų, tačiau yra įpareigoti skelbti gerąją Karalystės naujieną ir ruošti Jėzaus Kristaus mokinius (Mato 24:14; 28:19, 20). Ar stengiesi išnaudoti galimybes viešai skelbti gerąją naujieną apie Karalystę, kad dar daugiau žmonių sužinotų, ką nuostabaus Dievas yra prirengęs klusniai žmonijai? Ar noriai aukoji laiką bei jėgas mokyti susidomėjusius žmones ir padėti jiems tapti Jėzaus Kristaus mokiniais? Mūsų uoli tarnyba it malonus deginamosios aukos kvapas labai patinka Dievui (1 Korintiečiams 15:58).

Džiaukis draugyste su Dievu ir žmonėmis

14. Kaip Paulius žodžiais iš Hebrajams 10:24, 25 perteikia mintį apie bendravimo auką?

¹⁴ Galop Paulius atkreipia dėmesį į mūsų, kaip Dievo garbintojų, santykius su bendratikiais. „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10:24, 25). Žodžiais ‛skatinti mylėti ir daryti gerus darbus’, ‛nepraleisti savųjų susirinkimų’, ‛raginti vieniems kitus’ mums primenama, ką bendravimo auka reiškė Dievo tautai Izraeliui.

15. Kuo krikščionių sueigos panašios į bendravimo auką?

¹⁵ Terminas „bendravimo auka“ kartais verčiamas „taikos auka“. Hebrajiškas žodis „taika“ čia pavartotas daugiskaita ir galbūt reiškia, kad tokiomis aukomis palaikoma taika su Dievu bei su bendratikiais. Apie bendravimo auką vienas biblistas sako: „Tai išties buvo džiugios bičiulystės su Sandoros Dievu metas, kai jis, nuolatinis izraelitų šeimininkas, maloningai sutikdavo būti jų Svečiu per aukojimo vaišes.“ Tai mums primena Jėzaus pažadą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“  (Mato 18:20). Kiekviena krikščionių sueiga džiugina mus įkvepiančiu bendravimu, skatinančiu pamokymu ir mintimi, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra drauge. Tad krikščionių sueigos yra džiugus tikėjimą stiprinantis metas.

16. Kuo ypač džiugina krikščionių sueigos, palyginus su bendravimo aukos atnašavimu?

¹⁶ Per bendravimo auką visi taukai — vidurių, inkstų, kepenų, paslėpsnių bei riebi avino uodega — būdavo sudeginami kaip auka Jehovai, paverčiama dūmais ant aukuro (Kunigų 3:3-16). Taukai buvo laikomi maistingiausia, geriausia dalimi ir ši auka simbolizuodavo, kad vertingiausia dalis atiduodama Jehovai. Krikščionių sueigos džiugios ne tik pamokymais, bet ir Jehovos šlovinimu. Jį šloviname savo kukliu, bet geriausiu indėliu — nuoširdžiai giedodami, įdėmiai klausydamiesi ir komentuodami, kai tik galime. Psalmininkas ragino: „Girkite Jah, žmonės!“ „Giedokite Viešpačiui naują giesmę, jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje“ (Psalmyno 149:1; NW).

Mūsų laukia dosnios Jehovos palaimos

17, 18. a) Kokias didžiules aukas atnašavo Saliamonas per Jeruzalės šventyklos inauguraciją? b) Kokių palaimų susilaukė tauta iš to inauguracinio aukojimo?

¹⁷ Per Jeruzalės šventyklos inauguraciją 1026 m. p. m. e. septintą mėnesį karalius Saliamonas „aukojo [„didžiules“, NW] aukas Viešpaties akivaizdoje“: „deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendravimo aukų riebiąsias dalis“. Iš viso tądien buvo paaukota 22000 galvijų ir 120000 avių (1 Karalių 8:62-65).

¹⁸ Ar gali įsivaizduoti, kiek reikėjo išlaidų, triūso tokiam gausiam aukojimui? Tačiau palaimos, kurių susilaukė Izraelis, tikriausiai toli pranoko jo aukas. Šventei baigiantis, Saliamonas „paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį Viešpats buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui“ (1 Karalių 8:66). Išties, pasak paties Saliamono, „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša“ (Patarlių 10:22, Brb).

19. Ką turime daryti, kad susilauktume neįkainojamų palaimų iš Jehovos dabar ir amžinai?

¹⁹ Šiandien anuometinių „būsimųjų gėrybių šešėlį“ yra pakeitęs „pats dalykų vaizdas“ (Hebrajams 10:1). Jėzus Kristus, dabartinis Vyriausiasis Kunigas, jau yra įžengęs į patį dangų ir pateikęs savojo kraujo vertę kaip išpirką už visus, įrodančius tikėjimą jo auka (Hebrajams 9:10, 11, 24-26). Remdamiesi ta neįkainojama auka bei nuoširdžiai atnašaudami Dievui tyrą, nesuterštą šlovinimo auką, mes irgi galime žengti pirmyn „džiaugdamiesi ir linksma širdimi“ bei laukti dosnių palaimų iš Jehovos (Malachijo 3:10).

Kaip tu atsakytumei?

• Kokių pamokymų bei paguodos semiamės iš Įstatyme esančios informacijos apie aukas?

• Ko pirmiausia reikalaujama, kad auka būtų priimtina, ir ką tai reiškia mums?

• Kokią auką, prilygstančią deginamajai, mes galime atnašauti?

• Kuo panašios krikščionių sueigos į bendravimo aukas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Jehova pateikė Jėzaus išperkamąją auką žmonijai išgelbėti

[Iliustracija 20 puslapyje]

Kad mūsų tarnavimas būtų priimtinas Jehovai, turime niekuo nesusiteršti

[Iliustracija 21 puslapyje]

Lauko tarnybos metu viešai išpažįstame Jehovos gerumą