Vienintelė priemonė neapykantai įveikti

„Neapykantą gimdo baimė... Nekenčiame to, ko bijomės; už neapykantos slepiasi baimė“ (S. KONOLIS, LITERATŪROS KRITIKAS IR REDAKTORIUS).

DAUGELIS sociologų mano, jog neapykanta yra giliai įsišaknijusi žmogaus sąmonėje. Pasak vieno politologo, „didelė dalis neapykantos galbūt yra net įprogramuota“ ir slypi pačioje žmogaus prigimtyje.

Nenuostabu, kodėl mūsų prigimties tyrinėtojai prieina tokias išvadas. Juk jie tyrinėja žmones, gimusius, pasak įkvėpto Biblijos rašytojo, „kaltėje“, „nuodėmėje“ (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]). Prieš keletą tūkstantmečių net pats Kūrėjas taip įvertino netobulus žmones: jis „matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pradžios 6:5).

Nusistatymas, diskriminacija ir juos lydinti neapykanta yra žmogaus paveldėto netobulumo bei savanaudiškumo pasekmės (Pakartoto Įstatymo 32:5, Brb). Pakeisti tokius širdies polinkius, deja, nepajėgi jokia žmonių institucija, jokia vyriausybė, kad ir kokios politikos griebtųsi. Dž. Makgiri, vieno laikraščio užsienio korespondentė, rašė: „Jokiomis policinėmis priemonėmis neįmanoma pašalinti neapykantos, dėl kurios liejasi kraujas Bosnijoje, Somalyje, Liberijoje, Kašmyre, Kaukaze.“

Prieš pradėdami ieškoti išeities iš šios blogybės, turime gerai suprasti, kodėl žmones graužia neapykanta.

Neapykantą sukelia baimė

Neapykanta nevienoda. Jos įvairovę taikliai apibūdino rašytojas A. Salivanas: „Neapykanta yra baimės arba paniekos, galios arba bejėgiškumo, keršto arba pavydo apraiška... Yra engėjo ir yra aukos neapykanta.  Vienų neapykanta palengva auga, kitų blėsta, vieni ja svaidosi, kiti slepia viduje.“

Mūsų laikais neapykanta, be abejo, daugiausia įsižiebia dėl socialinių bei ekonominių sąlygų. Nepalankus nusistatymas bei neapykantos protrūkiai dažnai būna ten, kur turtingesni gyventojai sudaro mažumą. Neapykanta įsiliepsnoja ir tada, jei kokio nors visuomenės sluoksnio pragyvenimas gali smukti dėl užsieniečių antplūdžio.

Kai kuriems galbūt atrodo, kad dėl atvykėlių, sutinkančių dirbti už mažesnį atlyginimą, kils konkurencija darbo rinkoje arba nuvertės turtas (nenagrinėsime, ar šie nuogąstavimai pagrįsti). Ekonominio nuostolio, visuomenės lygio arba gyvensenos nuosmukio baimė labai padeda įsižiebti nepalankumui ir neapykantai.

Ką pirmiausia reikia daryti norint atsikratyti neapykantos? Keisti požiūrį.

Kaip pakeisti požiūrį

„Žmogus gali pasikeisti tik skatinamas noro“, — tvirtina Makgiri. O kaip pakeisti žmonių norus? Patirtis rodo, kad neapykantai išgyvendinti stipriausią, paveikiausią ir ilgaamžiškiausią įtaką turi Dievo Žodis, Biblija. Tai todėl, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12).

Aišku, nusistatymas ir neapykanta neišnyksta savaime, išsyk, tačiau juos galima išrauti. Jėzus Kristus, didysis širdies ir sąžinės žadintojas, galėjo paskatinti kitus  pasikeisti. Milijonai žmonių pakluso jo išmintingam patarimui: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mato 5:44).

Savo mokymų skatinamas, Jėzus priėmė į pačių patikimiausių draugų būrį Matą, buvusį mokesčių rinkėją — žydų visuomenės nekenčiamą, paniekintą vyrą (Mato 9:9; 11:19). Be to, Jėzus atvėrė tyro garbinimo kelią, kuriuo galiausiai ėmė žengti tūkstančiai kadaise vengtinų nekenčiamų pagonių (Galatams 3:28). Žmonės iš visų tuomet žinomų kraštų pasidarė Jėzaus Kristaus sekėjai (Apaštalų darbų 10:34, 35). Jie pagarsėjo savo nepranokstama meile (Jono 13:35). Kuomet neapykantos kupini vyrai mėtė akmenis į mirti pasmerktą Jėzaus mokinį Steponą, šis ištarė tokius paskutinius žodžius: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Steponas troško geriausio tiems, kurie jo neapkentė (Apaštalų darbų 6:8-14; 7:54-60).

Šiuolaikiniai krikščionys irgi klauso Jėzaus patarimo daryti gera ne tik bendratikiams, bet ir savo neapkentėjams (Galatams 6:10). Žinodami, kokia didelė galia įžiebia neapykantą, jie iš visų jėgų stengiasi atsikratyti šio tūžmingo bruožo ir vietoj jo ugdosi meilę. Vienas senovės išminčius pasakė, kad „neapykanta sukelia vaidus, o meilė uždengia visas kaltes“ (Patarlių 10:12).

Apaštalas Jonas tvirtino: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jono 3:15). Tuo tiki Jehovos liudytojai, todėl jie, kilę iš visokių etninių, kultūrinių, religinių bei politinių sluoksnių, dabar susibūrė į vieningą, tikrai brolišką pasaulinę bendriją, kurioje nėra neapykantos. (Žiūrėk rėmelius.)

Neapykantos nebebus!

Jūs galbūt pasakysite: ‛Puiku, kad yra tokių žmonių, tačiau tai nepadės pašalinti neapykantos visoje žemėje.’ Suprantama, neturėti savo širdyje neapykantos nereiškia, jog niekuomet nepatirsite kitų neapykantos. Todėl turime laukti, kada Dievas tikrai išspręs šią globalinę problemą.

 Dievo valia veikiai žemėje neapykantos neliks nė žymės. Tai įvyks valdant dangiškajai vyriausybei, kurios Jėzus mokė melsti: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10).

Kai šioje maldoje skambantis prašymas bus visiškai išpildytas, daugiau nebebus sąlygų nei aplinkybių neapykantai įsižiebti. Vietoj propagandos, neišmanymo, nusistatymo klestės švietimas, tiesa ir teisumas. Tuomet išties Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [žmonių] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:1-4).

Bet yra dar geresnė žinia! Nepaneigiami įrodymai liudija, jog gyvename „paskutinėmis dienomis“, todėl galime neabejoti greit pamatysią, kaip bedieviškos savybės — neapykantos nebeliks žemėje (2 Timotiejui 3:1-5; Mato 24:3-14). Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje viešpataus tikroji brolybės dvasia, nes žmonėms bus grąžinta tobulybė (Luko 23:43; 2 Petro 3:13).

Tačiau jums nereikia laukti, kol stos tikrosios brolybės metas. Juk iš minėtų pavyzdžių akivaizdu, kad krikščionių meilė jau dabar valdo milijonus širdžių, kurios priešingu atveju galbūt degtų neapykanta. Kviečiame ir jus į šią meilingą broliją!

[Rėmelis 5 puslapyje]

„Ką būtų daręs Jėzus?“

1998-ųjų birželį viename Teksaso (JAV) kaime trys baltieji užpuolė juodaodį Dž. Birdą, nusitempė į nuošalią negyvenamą vietą, sumušė, surišo kojas ir, pririšę prie sunkvežimio, vilko penkis kilometrus, kol auka atsitrenkė į betono vamzdį. Tas nusikaltimas buvo pavadintas kraupiausiu paskutiniojo dešimtmečio neapykantos aktu.

Trys Dž. Birdo seserys yra Jehovos liudytojos. Ką jos jaučia piktadariams, įvykdžiusiems tokį baisų nusikaltimą? Tai aišku iš bendro šeimos pareiškimo: „Sunku apsakyti netekties bei skausmo būseną dėl kankinto ir nulinčiuoto artimojo. Kokios mintys sukasi galvoje po šito žiauraus susidorojimo? Nėra noro keršyti, piktai priekaištauti ar skleisti nepakantumą nusikaltėliams. Mes klausiame savęs: ‛Ką būtų daręs Jėzus? Kaip jis būtų reagavęs?’ Atsakymas visiškai aiškus: jis būtų kvietęs gyventi taika ir viltimi.“

Neleisti širdyje įsižiebti neapykantai joms padėjo tokios Rašto eilutės kaip Romiečiams 12:17-19. Apaštalas Paulius rašė: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta... Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.“

Seserys priduria: „Prisimename vieną praktišką mintį iš mūsų leidinių apie tai, kad esama tokios baisios neteisybės, tokių žiaurių nusikaltimų, kuomet būtų pernelyg sunku ištarti ‛atleidžiu’ ir ramiai nueiti. Tokiais atvejais atleisti yra ne kas kita kaip atsikratyti sveikatą ardančios pagiežos.“ Kaip išraiškingai šis požiūris liudija Biblijos galią, neleidžiančią užsimegzti stiprios neapykantos daigui!

[Rėmelis 6 puslapyje]

Priešiškumas virto draugyste

Pastaraisiais metais Graikiją užplūdo tūkstančiai darbo ieškančių imigrantų. Tačiau jį rasti vis sunkiau, nes blogėja ekonominė padėtis. Žmonėms varžantis dėl darbo vietų, išaugo priešiškumas tarp įvairių etninių grupių. Pavyzdžiui, daugelyje Graikijos vietovių paprastai kyla aštri konkurencija tarp atvykėlių albanų ir bulgarų.

Kiato mieste, esančiame šiaurės rytų Peloponese, bulgarų šeima ir vienas albanas ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais; taip jie susipažino artimiau. Biblijos principų taikymas išdildė priešiškumą, tvyrantį tarp daugelio šių dviejų etninių grupių žmonių, ir padėjo užsimegzti tikrai broliškai draugystei. Bulgaras Ivanas netgi padėjo albanui Luliui susirasti butą netoli savo namų. Abi šeimos dažnai dalijasi maistu bei daiktais. Dabar tiedu vyrai yra krikštyti Jehovos liudytojai ir padeda vienas kitam skelbti gerąją naujieną. Kaimynai, be abejo, iškart pastebėjo jų krikščionišką draugystę.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Valdant Dievo Karalystei, neapykantos žemėje neliks nė žymės