Skaitytojų klausimai

Koks Jehovos liudytojų požiūris į medicinos procedūras, kuriose naudojamas paties paciento kraujas, turint omenyje Biblijos nurodymus dėl deramos kraujo paskirties?

Užuot priėmęs sprendimą, pagrįstą tiktai savo nuomone arba kai kuriais medikų patarimais, kiekvienas krikščionis turi rimtai apsvarstyti, kas sakoma Biblijoje. Tai — jo ir Jehovos reikalas.

Jehova, kuriam mes privalome būti dėkingi už savo gyvybę, pareiškė, jog kraujas neturi būti vartojamas maistui (Pradžios 9:3, 4). Senovės Izraeliui duotu Įstatymu Dievas apribojo kraujo paskirtį, nes kraujas — tai gyvybė. Jis nurodė, kad kūno „gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę.“ O kaip tada, jei gyvūnas būtų žudomas maistui? Dievas pasakė, kad reikia „išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę“ * (Kunigų 17:11, 13). Jehova šį įsakymą pakartojo daug kartų (Pakartoto Įstatymo 12:16, 24; 15:23). Biblijos vertime į žydų kalbą Soncino Chumash pažymima: „Kraujo negalima laikyti. Jis yra netinkamas vartoti, tad turi būti išlietas ant žemės.“ Joks izraelitas nesisavino, nelaikė ir nevartojo kraujo kito gyvio, kurio gyvybė priklausė Dievui.

Mesijui mirus, įpareigojimas laikytis Mozės įstatymo neteko galios. Tačiau Dievo požiūris į kraujo šventumą nepasikeitė. Vadovaujami Dievo šventosios dvasios apaštalai nurodė krikščionims ‛susilaikyti nuo kraujo’. Paklusti tam įstatymui buvo tiek pat svarbu kaip vengti ištvirkavimo bei stabmeldystės (Apaštalų darbų 15:28, 29; 21:25). Kai XX amžiuje pasidarė įprasta duoti bei perpilti kraują, Jehovos liudytojai suprato, jog tai prieštarauja Dievo Žodžiui. *

Kartais gydytojas gali pasiūlyti pacientui kelias savaites prieš operaciją duoti savo kraujo (priešoperacinis autologinio kraujo paėmimas), kad prireikus jį būtų galima perpilti atgal į organizmą. Tačiau toks kraujo paėmimas, laikymas bei perpylimas tiesiogiai prieštarauja tam, kas pasakyta Kunigų bei Pakartoto Įstatymo knygose. Kraujas neturi būti saugomas; jis turi būti išlietas — tarsi sugrąžintas Dievui. Tiesa, Mozės  įstatymas nebegalioja, tačiau Jehovos liudytojai gerbia jame išdėstytus Dievo principus ir yra pasiryžę ‛susilaikyti nuo kraujo’. Taigi mes neduodame ir nelaikome perpylimui savo kraujo, kuris turėtų būti ‛išlietas’, nes tokie veiksmai prieštarauja Dievo įstatymui.

Kitos procedūros arba tyrimai, susiję su paties asmens krauju, taip aiškiai neprieštarauja Dievo suformuluotiems principams. Pavyzdžiui, daugelis krikščionių sutinka, kad šiek tiek jų kraujo būtų paimta tyrimams, kuriuos atlikus mėginys išpilamas. Gydytojai gali rekomenduoti ir kitas dar sudėtingesnes procedūras su paties paciento krauju.

Pavyzdžiui, atliekant kai kurias chirurgines procedūras dalis paciento kraujo leidžiama išorine grandine, o likęs kūne kraujas hemodiliucijos būdu atskiedžiamas. Vėliau išorine grandine tekantis kraujas grąžinamas į organizmą. Taip kraujo sudėtis normalizuojama. Į žaizdą plūstantis kraujas irgi gali būti susiurbiamas bei išfiltruojamas, o raudonieji kraujo kūneliai grąžinami į paciento organizmą. Kartais atliekama procedūra, kuomet kraujas nukreipiamas į aparatą, kuris laikinai atlieka tam tikrų kūno organų funkcijas (pavyzdžiui, širdies, plaučių, inkstų). Paskui kraujas iš aparato grąžinamas į paciento organizmą. Kitais atvejais kraujas nukreipiamas į skirtuvą (centrifugą) pašalinti iš jo žalingas arba pažeistas sudėtines dalis. Arba taip atskiriami kai kurie kraujo komponentai ir naudojami gydant, tarkim, žaizdas. Be to, yra tyrimų, kurių metu tam tikras kraujo kiekis paimamas, kad būtų paženklinamas arba sumaišomas su vaistais ir tuoj po to grąžinamas į paciento organizmą.

Detalės įvairuoja ir, žinoma, bus atrasta naujų procedūrų, gydymo bei tyrimo būdų. Analizuoti kiekvieną iš jų bei priimti sprendimą nėra mūsų pareiga. Krikščionis pats turi nuspręsti, kas darytina su jo krauju chirurginės procedūros, medicininio tyrimo ar gydymo metu. Iš gydytojo arba kito specialisto jis turėtų iš anksto sužinoti, kas gali būti daroma su jo krauju atliekant procedūrą. Tada krikščionis turi apsispręsti pagal savo sąžinę. (Žiūrėk rėmelį.)

Krikščionys privalo turėti omenyje savo pasiaukojimą Dievui bei įsipareigojimą ‛mylėti jį visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’ (Luko 10:27). Jehovos liudytojai, kitaip nei dauguma šiame pasaulyje, labai brangina savo gerus santykius su Dievu. Gyvybės Davėjas ragina visus mus pasitikėti Jėzaus pralietu krauju. Parašyta: „[Jėzuje Kristuje] turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Efeziečiams 1:6, 7).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 31 puslapyje]

PAKLAUSKIME SAVĘS

Jei dalis kraujo iš organizmo bus paimta ir jo tėkmė kuriam laikui nutrūks, ar sąžinė man leis jį vis dar laikyti savo organizmo dalimi ir nereikalauti, kad jis būtų ‛išlietas ant žemės’?

Ar Rašto išlavinta mano sąžinė bus nerami, jei atliekant kokią nors diagnozavimo ar gydymo procedūrą dalis mano kraujo bus paimta, modifikuota ir vėl grąžinta į organizmą arba naudojama išoriškai?