Ko pasimokome iš pirmosios žmonių poros patirties

DIEVAS apžvelgė Žemę, kurią buvo paruošęs gyventi žmonėms, ir matė, kad visa buvo padaryta gerai. Iš tiesų užbaigęs šį darbą jis paskelbė, kad tai „labai gera“ (Pradžios 1:12, 18, 21, 25, 31). Tačiau prieš padarydamas šią išvadą, Dievas kalbėjo apie kažką „negera“. Žinoma, jis viską sukūrė tobulai, tik jo kūryba dar buvo neužbaigta. „Negera žmogui būti vienam.“ „Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją“, — tarė Jehova (Pradžios 2:18; Brb).

Jehovos numatymu žmonija turėjo būti sveika, laiminga bei viskuo aprūpinta ir džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemės rojuje. Visos žmonijos tėvas buvo Adomas, o jo žmona Ieva tapo „visų gyvųjų motina“ (Pradžios 3:20). Nors dabar žemėje yra milijardai jų  palikuonių, žmonija labai toli nuo tobulybės.

Adomo ir Ievos istorija gerai žinoma. Bet ar ji mums duoda praktinės naudos? Ko galime pasimokyti iš pirmosios žmonių poros patirties?

„Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“

Duodamas vardus gyvūnams, Adomas matė, kad jie turi poras, o jis ne. Todėl išvydęs žavią būtybę, Jehovos sukurtą iš jo šonkaulio, apsidžiaugė. Suvokdamas, kad ji yra savita jo paties dalis, Adomas sušuko: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta“ (Pradžios 2:18-23).

Vyrui reikėjo „padėjėjos“. Dabar jis turėjo kaip tik tinkamą porą. Ieva tobulai papildė Adomą — galėjo padėti prižiūrėti jų gražius namus bei gyvūnus, gimdyti vaikus, skatinti protinę veiklą ir būti ištikima drauge (Pradžios 1:26-30; Brb).

Jehova tai porai suteikė viską, ko tik ji pagrįstai galėjo trokšti. Atvesdamas Ievą pas vyrą ir taip įteisindamas jų sąjungą, Dievas įkūrė santuokos ir šeimos institucijas, kurios turėjo būti žmonių visuomenės pagrindas. Pradžios knygoje sakoma: „Vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ Palaiminęs pirmąją sutuoktinių porą ir liepęs jai daugintis, Jehova aiškiai nurodė, kad šeimoje gimusiais vaikais turės rūpintis abu tėvai (Pradžios 1:28; 2:24).

„Pagal Dievo paveikslą“

Adomas buvo tobulas Dievo sūnus, sukurtas pagal Jo „paveikslą ir panašumą“. Bet „Dievas yra dvasia“, tad panašumas negali būti fizinis (Pradžios 1:26; Jono 4:24). Jis susijęs su savybėmis, kuriomis žmogus išsiskiria iš gyvūnų. Nuo pat pradžių Dievas įdiegė žmogui meilę, išmintį, jėgą ir teisingumą, apdovanojo jį laisva valia bei dvasingumu. Įgimtas dorovės jausmas, arba sąžinė, įgalino jį atskirti gera nuo bloga. O intelekto sugebėjimų dėka žmogus galėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, kaupti žinias apie Kūrėją ir puoselėti draugystę su juo. Taigi Adomas turėjo visa, ko reikia žemiškiems Dievo darbams prižiūrėti.

Ieva nusižengia

Adomas, žinoma, tuoj pat pasakė Ievai apie Jehovos draudimą: jiems leidžiama valgyti nuo visų sodo medžių, išskyrus vieną — medį pažinimo gero ir blogo. Jo vaisių jie neturėjo valgyti, nes paragavę nuo jo tą pačią dieną būtų mirę (Pradžios 2:16, 17; Brb).

Netrukus dėl uždrausto vaisiaus iškilo ginčas. Pasinaudojusi gyvate Ievą užkalbino viena nematoma dvasia. Apsimetusi naivia, gyvatė paklausė: „Ar tikrai Dievas sakė: ‛Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Ieva atsakė, kad jiems leistina valgyti nuo visų medžių, išskyrus vieną. Tačiau gyvatė paneigė Dievo žodžius tardama: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Moters požiūris į uždraustą vaisių pasikeitė. „Tas medis geras maistui, ... jis žavus akims.“ Visiškai suklaidinta Ieva peržengė Dievo įstatymą (Pradžios 3:1-6; 1 Timotiejui 2:14).

Ar Ievos nusižengimas buvo neišvengiamas? Jokiu būdu! Įsivaizduok save jos vietoje. Gyvatė visiškai iškreipia tai, ką Dievas pasakė Adomui. Kaip jaustumeis, jeigu pašalinis žmogus imtų kaltinti nesąžiningumu tavo mylimą asmenį, kuriuo tu pasitiki? Ieva turėjo pasipiktinti ir net  nesiklausyti. Pagaliau kaip kažkokia gyvatė išdrįso abejoti Dievo teisingumu ir jos vyro žodžiu? Iš pagarbos autoriteto principui Ieva, prieš nuspręsdama, turėjo klausti patarimo. Išgirdę informaciją, priešingą Dievo nurodymams, mes turime elgtis taip pat. Tačiau Ieva patikėjo Gundytojo žodžiais ir panoro pati spręsti, kas gera ir bloga. Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo patrauklesnė ši mintis jai atrodė. Užuot išmetusi ją iš galvos arba pasitarusi su savo galva — vyru, puoselėdama netinkamą troškimą ji padarė didžiausią klaidą (1 Korintiečiams 11:3; Jokūbo 1:14, 15).

Adomas paklauso žmonos balso

Netrukus Ieva paskatino ir Adomą nusidėti. Kaip reikėtų paaiškinti jo bejėgį sutikimą? (Pradžios 3:6, 17) Adomui iškilo klausimas dėl ištikimybės. Ar jis paklus savo Kūrėjui, davusiam jam viską, taip pat ir mylimą žmoną Ievą? Ar Adomas dabar laikysis Dievo vadovavimo, o gal prisidės prie žmonos? Adomas gerai žinojo, kad jos svajonės pasiekti kažką gera valgant uždraustą vaisių buvo iliuzija. Apaštalas Paulius įkvėptas rašė: „Adomas nebuvo apgautas, bet moteris apgauta įpuolė į nusikaltimą“ (1 Timotiejui 2:14, Jr). Taigi Adomas sąmoningai nusprendė nepaklusti Jehovai. Baimė atsiskirti nuo žmonos, matyt, buvo didesnė nei jo tikėjimas Dievo galia ištaisyti padėtį.

Adomas pasielgė pražūtingai. Jis tarsi nužudė visus savo būsimus palikuonis, nes jie gimė pasmerkti nuodėmei ir mirčiai (Romiečiams 5:12). Kokia didelė savanaudiško nepaklusnumo kaina!

 Nuodėmės pasekmės

Greičiausia nuodėmės pasekmė buvo gėda. Užuot džiaugsmingai bėgusi kalbėti su Jehova, pora pasislėpė (Pradžios 3:8). Jų draugystė su Dievu nutrūko. Paklausti, ką padarė, jiedu neparodė atgailos, nors abu žinojo sulaužę Dievo įstatymą. Valgydami uždraustą vaisių, jie paniekino Dievo gerumą.

Dėl to Dievas pasakė padauginsiąs Ievai skausmus per gimdymą, ji geis savo vyro, o jis valdys ją. Mėgindama pasiekti nepriklausomybę, ji susilaukė priešingų rezultatų. Adomas dabar vargdamas maitinsis iš žemės: netekęs lengvo gyvenimo Edene turės sunkiai dirbti, kol sugrįš į dulkes, iš kurių buvo padarytas (Pradžios 3:16-19).

Galiausiai Adomas su Ieva buvo išvaryti iš Edeno sodo. Jehova pasakė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai!“ „Sakinys yra nebaigtas, — pažymi mokslininkas Gordonas Venhamas, — tad mums paliekama užbaigti Dievo mintį — galimas daiktas, pridedant žodžius ‛išvarykime jį iš sodo’.“ Paprastai Biblijos rašytojas pateikia užbaigtą Dievo mintį. Bet čia, pasak Venhamo, „praleista pabaiga išreiškia Dievo veiksmų tempą. Dar jam nespėjus ištarti paskutinių žodžių, jiedu buvo išsiųsti iš sodo“ (Pradžios 3:22, 23). Tada Jehovos ir pirmosios žmonių poros bendravimas, matyt, nutrūko.

Adomo ir Ievos tą dieną (per 24 valandas) neištiko fizinė mirtis, bet jie mirė dvasine prasme. Negrįžtamai atskirti nuo gyvybės Šaltinio, jie silpo, kol galiausiai turėjo mirti. Pagalvok, kaip baisu tikriausiai jiems buvo pirmąkart išvysti mirtį, kai antrąjį jų sūnų Abelį nužudė jų pirmagimis Kainas! (Pradžios 4:1-16)

Daugiau mes beveik nieko nežinome apie pirmąją žmonių porą. Trečias jų sūnus, Setas, gimė, kai Adomui buvo 130 metų. Adomas mirė po 800 metų, sulaukęs 930-ies; jam buvo gimę „sūnų bei dukterų“ (Pradžios 4:25; 5:3-5).

Pamoka mums

Pasakojimas apie pirmąją sutuoktinių porą ne tik atskleidžia šiuolaikinės visuomenės blogėjančios padėties priežastį, bet ir duoda esminę pamoką. Bet kokia mintis būti nepriklausomam nuo Jehovos yra visiškai neprotinga. Tikrai išmintingi žmonės tiki Jehova bei jo Žodžiu, o ne savo tariamu savarankišku pažinimu. Jehova nustato, kas gera ir bloga. Taigi elgtis gerai, iš esmės, reiškia paklusti jam, o blogai — pažeisti jo įstatymus ir nepaisyti jo principų.

Dievas siūlo žmonijai viską, ko tik ji gali trokšti: amžinąjį gyvenimą, laisvę, pasitenkinimą, laimę, sveikatą, taiką, klestėjimą ir daug naujų dalykų. Tačiau kad visu tuo galėtume džiaugtis, turime pripažinti visišką savo priklausomybę nuo dangiškojo Tėvo Jehovos (Mokytojo 3:10-13; Izaijo 55:6-13).

[Rėmelis/iliustracija 26 puslapyje]

Ar Adomas ir Ieva — tik mitas?

Tikėjimas pirmykščiu rojumi, prarastu dėl nuodėmės, buvo paplitęs tarp senovės babiloniečių, asirų, egiptiečių ir kitų tautų. Daugelio pranešimų bendra ypatybė — gyvybės medis, kurio vaisius valgant garantuojamas amžinasis gyvenimas. Taip žmonija prisimena, kad Edene įvyko kažkas tragiška.

Šiandien daugelis žmonių Biblijos pranešimą apie Adomą ir Ievą laiko mitu. Tačiau dauguma mokslininkų pripažįsta, kad žmonija yra viena šeima, turinti bendrą kilmę. Daugelio teologų nuomone, neįmanoma paneigti, kad bendro protėvio padarytos pirmosios nuodėmės pasekmės atsiliepė visai žmonijai. Įsitikinimas, jog žmonės kilo iš daugiau negu vieno šaltinio, verstų manyti, kad pirmąją nuodėmę padarė keletas protėvių. Dėl tokio požiūrio jiems tektų neigti, kad Kristus, „paskutinis Adomas“, išpirko žmoniją. Bet Jėzui ir jo mokiniams neiškilo tokia dilema. Jie pripažino, kad Pradžios knygos pranešimas yra teisingas (1 Korintiečiams 15:22, 45; Pradžios 1:27; 2:24; Mato 19:4, 5; Romiečiams 5:12-19).