Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar tiesa — tavo savastis?

Ar tiesa — tavo savastis?

Ar tiesa — tavo savastis?

„Pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (ROMIEČIAMS 12:2).

1, 2. Kodėl šiandien nelengva būti tikru krikščionimi?

BŪTI tikru krikščionimi šiomis paskutinėmis dienomis — „kritiškais laikais, kai sunku gyventi“ — nėra paprasta (2 Timotiejui 3:1, NW). Juk sekant Jėzumi tenka įveikti pasaulį (1 Jono 5:4). Štai ką Jėzus pasakė apie krikščioniškąjį kelią: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ Be to, jis kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Mato 7:13, 14; Luko 9:23).

2 Krikščionies, suradusio siaurą kelią, laukia kitas sunkumas — neišklysti iš jo. Kodėl tai galima pavadinti sunkumu? Todėl, kad dėl savo pasiaukojimo bei krikšto tapome Šėtono klastų taikiniu (Efeziečiams 6:11). Naudodamasis mūsų silpnybėmis, jis stengiasi sugriauti mūsų dvasingumą. Juk Šėtonas norėjo palaužti Jėzų, tad argi jis nepuldinės ir mūsų? (Mato 4:1-11)

Šėtono klastos

3. Kaip Šėtonas pasėjo Ievos prote dvejones?

3 Viena iš Šėtono gudrybių yra pasėti prote abejones. Jis ieško silpnos mūsų dvasinės ginkluotės vietos. Tokią taktiką Šėtonas taikė jau iš pat pradžių, pokalbyje su Ieva klausdamas: „Ar tikrai Dievas sakė: ‛Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pradžios 3:1) Kitaip tariant, jis kalbėjo: ‛Ar tikrai Dievas galėtų tai drausti? Argi jis slėptų nuo jūsų tokį gerą dalyką? Juk Dievas puikiai žino, kad, kai tik nuo jo valgysite, atsivers jums akys ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta!’ Šėtonas pabėrė dvejonių sėklą ir laukė, kol ji sužels (Pradžios 3:5).

4. Kokios abejonės gali apimti kai kuriuos krikščionis?

4 Kaip šiandien Šėtonas naudoja tokią taktiką? Jei neskaitome Biblijos, nestudijuojame asmeniškai, nesimeldžiame, apleidžiame krikščioniškąją tarnybą bei sueigas, mus gali paveikti kitų pareikštos abejonės, pavyzdžiui: „Iš kur žinome, kad tai ta pati tiesa, kurios mokė Jėzus?“, „Ar tikrai gyvename paskutinėmis dienomis? Juk prasidėjo XXI amžius?“, „Ar jau esame prie pat Armagedono slenksčio, o gal jis dar toli?“ Kaip atsikratyti tokių abejonių?

5, 6. Ką turime daryti, jei apninka dvejonės?

5 Jokūbas davė praktišką patarimą: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties — toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“ (Jokūbo 1:5-8).

6 Tad ką turime daryti? Reikia nepaliaujamai ‛prašyti Dievą’ tikėjimo, supratimo, paramos ir nuodugniai ištirti iškilusius klausimus ar dvejones. Taip pat galime kreiptis pagalbos į tuos, kurie tvirti tikėjimu ir niekad neabejoja, kad Jehova suteiks reikiamą pagalbą. Jokūbas dar pridūrė: „Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.“ Kai artinsimės prie Dievo studijuodami ir melsdamiesi, mūsų dvejonės išsisklaidys (Jokūbo 4:7, 8).

7, 8. Kokie yra kai kurie pagrindiniai kriterijai, padedantys atpažinti tą Dievo garbinimą, kurio mokė Jėzus, ir kas juos atitinka?

7 Pavyzdžiui, gali kilti klausimas: kuo tikri, kad garbiname Dievą taip, kaip mokė Jėzus? Kokie kriterijai padėtų rasti atsakymą? Biblijoje pabrėžiama, kad tikrieji krikščionys privalo nuoširdžiai mylėti vieni kitus (Jono 13:34, 35). Dievo vardas, Jehova, jiems turi būti šventas (Izaijo 12:4, 5; Mato 6:9). Jie taip pat privalo skelbti tą vardą (Išėjimo 3:15, NW; Jono 17:26).

8 Kitas tikrojo garbinimo skiriamasis ženklas yra pagarba Dievo Žodžiui, Biblijai. Tai unikali knyga, atskleidžianti Dievo asmenybę bei jo tikslus (Jono 17:17; 2 Timotiejui 3:16, 17). Be to, tikrieji krikščionys skelbia Dievo Karalystę kaip vienintelę amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltį (Morkaus 13:10; Apreiškimo 21:1-4). Jie laikosi skyrium nuo šio sugedusio pasaulio politikos ir nemėgdžioja nedoros gyvensenos (Jono 15:19; Jokūbo 1:27; 4:4). Kas nūdien atitinka šiuos kriterijus? Faktai liudija, jog vienintelė žmonių grupė — Jehovos liudytojai.

Ką daryti, jei dvejonės neišsisklaido?

9, 10. Ką galime daryti norėdami įveikti kankinančias dvejones?

9 Ką daryti paklydus dvejonių migloje? Išmintingasis karalius Saliamonas pataria: „Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą“ (Patarlių 2:1-5, Brb, kursyvas mūsų).

10 Ar tai ne stulbinanti mintis? Kuo stropiau gilindamiesi į Dievo išmintį, ‛rasime Dievo pažinimą’. Mums prieinamas pats visatos Viešpats, jei tik norime klausyti jo patarimų ir juos branginti. Todėl artinkimės prie Jehovos atsidėję maldai ir asmeninėms studijoms. Jo Žodyje slypintys lobiai išsklaido visas dvejones ir padeda regėti tiesos šviesą.

11. Kaip Eliziejaus tarnas sudvejojo?

11 Puikus pavyzdys, kaip malda padėjo išsigandusiam, dvejonių apimtam Dievo tarnui, aprašytas 2 Karalių 6:11-18. Eliziejaus tarnui trūko dvasinio įžvalgumo: jis nesuvokė, jog Sirijos kariuomenės apsuptam Dievo pranašui į pagalbą atsiųstos dangiškosios pajėgos. Siaubo apimtas tarnas sušuko: „Ak, šeimininke, ką darysime?“ Ką atsakė Eliziejus? „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ Tačiau kaip pranašo tarnas galėjo įsitikinti? Juk dangiškųjų pajėgų jis nematė.

12. a) Kaip buvo išsklaidytos Eliziejaus tarno dvejonės? b) Kaip galėtume atsikratyti kokios nors iškilusios abejonės?

12 „Eliziejus meldėsi, tardamas: ‛O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!’ Viešpats atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų.“ Tuo atveju Jehova leido tarnui pamatyti Eliziejų saugančią dangiškąją kariuomenę. Tačiau šiandien mes negalime tikėtis tokios Dievo paramos. Juk anuomet nebuvo visos Biblijos, kad ją tyrinėdamas pranašo tarnas būtų galėjęs sustiprėti tikėjimu. O mes turime Bibliją ir skirdami jai pakankamai laiko taip pat galime stiprinti savo tikėjimą. Pavyzdžiui, galime apmąstyti keletą tokių Rašto scenų, kuriose vaizduojamas Jehova savo dangiškuose rūmuose. Tada neabejosime, o būsime tikri, kad Jehova turi dangiškąją organizaciją, remiančią jo tarnus pasaulinėje nūdienos mokymo veikloje (Izaijo 6:1-4; Ezechielio 1:4-28; Danieliaus 7:9, 10; Apreiškimo 4:1-11; 14:6, 7).

Saugokis Šėtono klastų!

13. Kuo Šėtonas mėgina atitraukti mus nuo tiesos?

13 Kokios yra kai kurios Šėtono priemonės mūsų dvasingumui palaužti bei atitraukti nuo tiesos? Viena, visoks amoralumas. Sekso manijos apimtame nūdienos pasaulyje vadinamasis romanas (taip įvardijama neištikimybė) ar vienos nakties meilė (atsitiktiniai lytiniai santykiai) pasidarė įprastas dalykas, nes ši karta vaikosi malonumų bet kokia kaina. Tokia gyvensena propaguojama filmuose, TV, vaizdajuostėse. Žiniasklaida, ypač internetas, prikimšti pornografijos. Smalsuoliams visur prirengta pagundų (1 Tesalonikiečiams 4:3-5; Jokūbo 1:13-15).

14. Kodėl kai kurie krikščionys tampa Šėtono klastų aukomis?

14 Kai kurie krikščionys pasiduoda smalsumui ir suteršia savo širdį bei protą žiūrėdami įvairiarūšę (net vadinamąją sunkiąją) pornografiją. Jie leidžiasi įviliojami į Šėtono pinkles. Dažniausiai tai baigiasi dvasiniu žlugimu. Tokie žmonės nenori būti ‛blogybe kūdikiai’ ir netampa ‛išmanymu subrendę’ (1 Korintiečiams 14:20, Brb). Kasmet tūkstančiai jų skaudžiai nukenčia pamynę Dievo Žodžio principus bei normas. Jie neapsirūpina ‛visais Dievo ginklais’ ir nesinešioja jų nuolat (Efeziečiams 6:10-13; Kolosiečiams 3:5-10; 1 Timotiejui 1:18, 19).

Branginkime, ką turime

15. Kodėl kai kuriems krikščionims gali būti sunku branginti savo dvasinį paveldą?

15 „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“, — sakė Jėzus (Jono 8:32). Daugeliui liudytojų reikėjo išsivaduoti iš ankstesnės savo gyvensenos, religijos, todėl jie ypač dėkingi už tiesos dovanotą laisvę. O kai kurie jaunuoliai, išauklėti tėvų liudytojų, galbūt nesugeba vertinti savo dvasinio palikimo. Jie niekada nepriklausė klaidingai religijai ar šiam pasauliui, geidžiančiam malonumų ir įklimpusiam į narkotikus, amoralumą. Todėl jie gali neįžvelgti akivaizdaus skirtumo tarp mūsų dvasinio rojaus ir Šėtono nedoro pasaulio. Norėdami lyžtelėti, ko neragavę, kai kurie net linkę neatstumti pasaulio nuodų! (1 Jono 2:15-17; Apreiškimo 18:1-5)

16. a) Apie ką mums derėtų susimąstyti? b) Ko mes mokomi ir kam skatinami?

16 Ar tikrai mums verta apsvilti nagus, kad pajustume, kas yra skausmas bei kančia? Ar negalėtume pasimokyti iš kitų žmonių blogų pavyzdžių? Ar reikėtų pulti į šio pasaulio „purvyną“ įsitikinti, jog jame nėra nieko vertinga? (2 Petro 2:20-22) Pirmojo amžiaus krikščionims, anksčiau priklausiusiems Šėtono pasauliui, Petras priminė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis.“ Mums tikrai nereikia pasinerti į pasaulio „palaidumo verpetą“, kad suprastume, kiek gali sugesti žmogus (1 Petro 4:3, 4). Priešingai, mes mokomi aukštų Jehovos moralinių normų savo Karalystės salėse — Biblijos mokymo centruose. Drauge esame skatinami pasitelkti proto galią įsitikinti, jog radome tiesą, ir taip paversti ją savastimi (Jozuės 1:8; Romiečiams 12:1, 2; 2 Timotiejui 3:14-17).

Mūsų pavadinimas — ne etiketė

17. Kaip galime būti veiksmingi Jehovos liudytojai?

17 Jei tiesa gyvena mumyse, stengsimės dalytis ja su kitais kiekviena tinkama proga. Tai nereiškia, jog bruksime ją abejingiems žmonėms (Mato 7:6). Tačiau mes nesidrovėsime pasisakyti esą Jehovos liudytojai. Jei žmogus bent kiek susidomi ir ko nors nuoširdžiai paklausia arba neatstumia biblinių leidinių, noriai pasidalysime su juo savo viltimi. Todėl patartina turėti literatūros visur, kur bebūtume: namuose, mokykloje, parduotuvėje, poilsiavietėje (1 Petro 3:15).

18. Kuo mums naudinga neslėpti, jog esame krikščionys?

18 Nenuslėpdami esą krikščionys, labiau apsisaugome nuo klastingų Šėtono antpuolių. Švenčiant gimtadienius, Kalėdas ar rengiant darbovietėje loteriją, bendradarbiai dažniausiai sako: „Neįkalbinėkit jos. Ji yra Jehovos liudytoja.“ Dėl to prie mūsų žmonės vengia nepadorių juokų. Taigi neslėpti savo krikščioniškos pozicijos yra mums labai naudinga; tai pabrėžė ir apaštalas Paulius: „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti!“ (1 Petro 3:13, 14)

19. Iš kur žinome, kad paskutinės dienos jau eina į pabaigą?

19 Be to, nešiodamiesi tiesą savyje, esame tikri gyveną paskutinėmis šios sistemos dienomis. Žinosime, jog daugelis Biblijos pranašysčių galutinai išsipildo mūsų laikais. * Pauliaus perspėjimo, kad „paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“, teisingumą patvirtina daugybė baisių praėjusio amžiaus įvykių (2 Timotiejui 3:1-5; Morkaus 13:3-37). Neseniai viename laikraštyje apie XX amžių buvo išspausdintas straipsnis „Jį minės kaip barbarišką šimtmetį“. Straipsnyje rašoma: „Žudikiškiausio amžiaus antrojoje pusėje daugiausia kraujo buvo pralieta 1999-aisiais.“

20. Ką dabar metas daryti?

20 Dabar ne laikas dvejoti. Apie Jehovos palaimą akivaizdžiai byloja neregėto masto Biblijos mokymas žemėje kaip liudijimas visoms tautoms (Mato 24:14). Nešiokis tiesą savyje ir dalykis ja su kitais. Nuo to priklauso tavo amžinasis gyvenimas. Jei sudėsi rankas, neteksi Jehovos palaimų (Luko 9:62). Juk dabar kaip tik metas ‛būti tvirtiems ir nepajudinamiems, vis uoliau dirbti Viešpaties darbą ir žinoti, kad mūsų triūsas ne veltui Viešpatyje’ (1 Korintiečiams 15:58).

[Išnaša]

^ pstr. 19 Skaityk Sargybos bokšto 2000 m. sausio 15 d. numerį, p. 12—14. To straipsnio 13—18 pastraipose apžvelgiami šeši įtikinami įrodymai, jog nuo 1914 metų gyvename paskutinėmis dienomis.

Ar prisimeni?

• Kaip galime išsklaidyti abejones?

• Ko pasimokome iš Eliziejaus tarno pavyzdžio?

• Kokių moralę žlugdančių pagundų turime nuolat budriai sergėtis?

• Kodėl privalome neslėpti esą Jehovos liudytojai?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Reguliarus Biblijos studijavimas bei malda padeda mums išsklaidyti abejones

[Iliustracija 11 puslapyje]

Eliziejaus tarno dvejonės išnyko pamačius regėjimą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Aukštų Jehovos moralės normų mes mokomi Karalystės salėse, tokiose kaip ši, pastatyta Benine