Gyvenimo istorija

Jehova visuomet palaikė mane

PAPASAKOJO FORESTAS LI

Policija ką tik atėmė mūsų gramofonus ir biblinę literatūrą. Antrasis pasaulinis karas priešininkams buvo dingstis įtikinti naująjį Kanados generalgubernatorių paskelbti Jehovos liudytojų veiklą esant nelegalią. Tai atsitiko 1940-ųjų liepos 4-ąją.

NĖ KIEK neišsigandę dėl to, pasiėmėme daugiau literatūros ir toliau skelbėme. Visuomet atsiminsiu, ką tuomet pasakė tėtis: „Mes taip lengvai nepasiduosime. Jehova nurodė mums skelbti.“ Tada man, guviam berniukui, tebuvo dešimt metų. Bet tėčio ryžtas bei uolumas tarnyboje ir šiandien man nuolat primena, kaip mūsų Dievas, Jehova, palaiko savo ištikimuosius.

Kai buvome sulaikyti kitą kartą, policija iš mūsų ne tik atėmė literatūrą, bet ir įkalino tėtį. Mama liko viena su keturiais vaikais. Tai įvyko 1940-ųjų rugsėjį Saskačevane. Netrukus buvau pašalintas iš mokyklos už tai, kad klausydamas Biblijos išlavintos sąžinės nesaliutavau vėliavai ir negiedojau valstybės himno. Bet toliau mokydamasis neakivaizdiniu būdu, turėjau laisvą tvarkaraštį ir daugiau skelbiau.

1948-aisiais pionieriai, visalaikiai Jehovos liudytojų tarnai, buvo kviečiami persikelti tarnauti į rytinę Kanados pakrantę. Aš pasirinkau Halifaksą (Naujoji Škotija) ir Keip Vulfą (Princo Edvardo sala). Kitais metais priėmiau kvietimą dvi savaites padirbėti Jehovos liudytojų filiale Toronte. Tačiau nuvykęs ten pasilikau ir vaisingai darbavausi šešerius metus. Galiausiai sutikau Mirną,  atsidavusią Jehovai seserį, ir 1955-ųjų gruodį mudu susituokėme. Apsigyvenome Miltone (Ontarijas), kur netrukus buvo įkurtas naujas susirinkimas. Mūsų namo rūsys tapo Karalystės sale.

Troškimas išplėsti tarnybą

Metams bėgant vienas po kito mums gimė šeši vaikai. Pirmoji pasaulį išvydo duktė Miriam. Paskui susilaukėme Šarmein, Marko, Anetės, Granto ir galiausiai Gleno. Grįžęs iš darbo dažnai rasdavau mažylius susėdusius ant grindų aplink židinį su Mirna, kuri jiems skaitydavo iš Biblijos, aiškindavo Rašto pasakojimus ir diegdavo jų širdelėse tikrąją meilę Jehovai. Dėl tokio meilingo jos rūpinimosi visi mūsų vaikai įgijo gerą Biblijos pažinimą būdami dar gana maži.

Tėvo uolumas tarnyboje paliko neišdildomą pėdsaką mano prote ir širdyje (Patarlių 22:6). Todėl 1968 metais, kai Jehovos liudytojų šeimos buvo raginamos vykti padėti skelbti į Centrinę ir Pietų Ameriką, mūsų šeima troško atsiliepti. Tuomet mūsų vaikams buvo nuo 5 iki 13 metų; be to, nė vienas iš mūsų nemokėjome nė žodžio ispaniškai. Klausydamas patarimo, aplankiau keletą šalių, kad pažiūrėčiau, kokios ten gyvenimo sąlygos. Paskui visa šeima su malda apsvarstėme savo galimybes ir nusprendėme vykti į Nikaragvą.

Tarnyba Nikaragvoje

1970-ųjų spalį jau buvome naujoje vietoje, o po trijų savaičių susirinkimo programoje man buvo paskirta nedidelė užduotis. Nemokėdamas gerai ispanų kalbos, vos ne vos įstengiau užbaigti ir galiausiai pakviečiau visą susirinkimą rinktis mano namuose šeštadienį pusę dešimtos ryto dėl cerveza. Aš norėjau pasakyti servicio, turėdamas omenyje skelbimo tarnybą, tačiau iš tikrųjų pakviečiau visus alaus. Išmokti kalbą buvo nemažas sunkumas.

Iš pradžių įžangą pasirašydavau ant delno ir pakeliui vis kartodavau. Žodžiai buvo tokie: „Siūlau nemokamai studijuoti Bibliją su šia knyga.“ Vienas vyras, priėmęs knygą, paskui pasakė turėjęs ateiti į sueigą, kad išsiaiškintų, ką mėginau jam pasakyti. Tas vyras tapo Jehovos liudytoju. Akivaizdu, jog būtent Dievas augina tiesos sėklas nuolankiose širdyse, ką pripažino ir apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 3:7).

Ištarnavę dvejus metus sostinėje Managvoje, buvome paprašyti persikelti į pietinę Nikaragvos dalį. Čia darbavomės su Rivaso  susirinkimu bei pavienėmis susidomėjusių asmenų grupėmis aplinkinėse vietovėse. Pedras Penja, ištikimas pagyvenęs liudytojas, lydėdavo mane, kai lankydavome šias grupes. Viena iš jų buvo susibūrusi vulkaninėje Nikaragvos ežero saloje, kur gyveno tik viena Jehovos liudytojų šeima.

Nors ir labai neturtinga, ta šeima iš visų jėgų stengėsi parodyti dėkingumą už mūsų apsilankymą. Tą vakarą mums atvykus jau laukė vakarienė. Pasilikome savaitę, ir daugelis nuoširdžių, Bibliją gerbiančių žmonių mus vaišino. Didžiai džiaugėmės, kai sekmadienį viešosios biblinės kalbos klausėsi 101 žmogus.

Jehova akivaizdžiai palaikė mus, kuomet kitą kartą lankėme vieną susidomėjusiųjų grupę kalnuose, netoli Kosta Rikos sienos. Išvykimo dieną Pedras atėjo manęs pasiimti, bet aš gulėjau kamuojamas maliarijos. „Negaliu keliauti, Pedrai“, — pasakiau jam. Palietęs ranka mano kaktą, jis tarė: „Tu karščiuoji, tačiau turi vykti! Broliai laukia.“ Tuomet jis pasakė tokią nuoširdžią maldą, kokią vargu ar kada buvau girdėjęs.

„Parsinešk sau fresco (vaisių gėrimo), — paliepiau jam. — Aš būsiu pasiruošęs po dešimties minučių.“ Toje vietoje, į kurią nuvykome, gyveno dvi liudytojų šeimos ir jos puikiai mumis pasirūpino. Kitą dieną ėjome su jomis skelbti, nors karščiavau ir jaučiausi silpnas. Tačiau sekmadienį pamatęs sueigoje daugiau kaip šimtą žmonių, tikrai buvau sustiprintas.

Vėl keliame sparnus

1975 metais gimė septintasis mūsų vaikas, Vonas. Po metų dėl finansinių priežasčių turėjome grįžti į Kanadą. Palikti Nikaragvą nebuvo lengva, nes ten tikrai jautėme palaikančią Jehovos galią. Mums išvykstant sueigas lankė per 500 mūsų susirinkimo teritorijoje gyvenančių žmonių.

Anksčiau, kai mudu su dukra Miriam buvome paskirti Nikaragvoje specialiaisiais pionieriais, ji paklausė manęs: „Tėti, jeigu jums kada nors teks grįžti į Kanadą, ar leisite pasilikti man čia?“ Aš niekada nemaniau, jog teks grįžti, tad pasakiau: „Žinoma!“ Todėl, kai išvažiavome, Miriam pasiliko Nikaragvoje tęsti visalaikę tarnybą. Paskui ji ištekėjo už Endriaus Rido. 1984 metais Brukline (Niujorkas) jiedu lankė 77-ąją Gileado, Jehovos liudytojų misionierių mokyklos, klasę. Dabar Miriam su vyru tarnauja Dominikos Respublikoje. Ji patenkino savo troškimą, įskiepytą jai puikių misionierių Nikaragvoje.

Tėvo žodžiai „mes taip lengvai nepasiduosime“ vis buvo gyvi mano širdyje. Tad 1981-aisiais susitaupę pakankamai pinigų grįžti į Centrinę Ameriką, vėl persikėlėme — šįkart į Kosta Riką. Čia tarnaudami buvome pakviesti padėti statyti naujas filialo patalpas. Tačiau 1985 metais mūsų sūnui Grantui prireikė gydytojų pagalbos, todėl grįžome Kanadon. Glenas liko Kosta Rikoje darbuotis filialo statybose, o Anetė ir Šarmein tarnavo specialiosiomis pionierėmis. Mes, kurie išvykome iš Kosta Rikos, niekada nemanėme, kad nebegrįšime atgal.

Užgriūva nelaimė

1993-iųjų rugsėjo 17-oji išaušo šviesi ir saulėta. Mudu su vyriausiu sūnumi Marku  dengėme stogą. Darbavomės petys į petį ir kaip visuomet šnekėjomės dvasinėmis temomis. Vienu momentu kažkaip praradau pusiausvyrą ir nusiritau nuo stogo. Atgavęs sąmonę, išvydau ryškias šviesas ir žmones baltais chalatais. Buvau ligoninėje, skubios traumatologinės pagalbos palatoje.

Atsiminęs, ką sako Biblija, pirmiausia ištariau: „Jokio kraujo, jokio!“ (Apaštalų darbų 15:28, 29) Kaip nuramino Šarmein balsas: „Taip, taip, tėti. Mes visi esame čia.“ Vėliau sužinojau, kad gydytojai matė mano medicininį dokumentą ir klausimų dėl kraujo nekilo. Man lūžo kaklas, todėl buvau visiškai paralyžiuotas, net negalėjau pats kvėpuoti.

Patekus į tokią padėtį kaip niekada anksčiau reikėjo Jehovos paramos. Atlikus tracheotomiją ir įstačius kvėpuojamąjį vamzdelį, oras nebepasiekdavo mano balso stygų. Nebegalėjau kalbėti. Žmonės turėdavo iš lūpų suprasti, ką noriu pasakyti.

Išlaidų vis daugėjo. Kadangi mano žmona ir dauguma vaikų buvo visalaikiai tarnai, susirūpinau, ar nereikės jiems palikti tarnybos, norint padengti visas šias išlaidas. Tačiau Markui pasisekė gauti gerą darbą ir vos per tris mėnesius didelė dalis sumos buvo padengta. Taip niekam nereikėjo nutraukti visalaikės tarnybos, išskyrus mano žmoną ir mane.

Šimtai atvirukų ir laiškų iš šešių skirtingų šalių papuošė mano palatos sienas. Jehova tikrai stiprino mane. Susirinkimas irgi padėjo — kurį laiką per tuos penkis su puse mėnesio, kol gulėjau intensyviosios priežiūros skyriuje, ruošdavo mano šeimai maistą. Kasdien kuris nors krikščionių vyresnysis po pietų skaitydavo man iš Biblijos ir biblinių leidinių, pasakodavo padrąsinančius atsitikimus. Du mano šeimos nariai ruošdavosi su manimi kiekvienai susirinkimo sueigai, taigi niekuomet netrūkau gyvybiškai svarbaus dvasinio maisto.

Nors gulėjau ligoninėje, buvo pasirūpinta, kad galėčiau dalyvauti specialiojoje vienadienėje asamblėjoje. Ligoninės personalas paskyrė dvi darbuotojas — slaugytoją ir kvėpavimo aparatų specialistę rūpintis manimi visą dieną. Koks malonumas buvo vėl būti kartu su krikščionimis broliais ir seserimis! Niekuomet nepamiršiu šimtų  išsirikiavusiųjų, laukiančių eilės pasveikinti mane.

Stengiuosi išlaikyti dvasingumą

Praslinkus maždaug metams po nelaimės, grįžau iš ligoninės, nors iki šiol turiu būti prižiūrimas 24 valandas per parą. Specialiu automobiliu galiu nuvykti į sueigas ir jų beveik nepraleidžiu. Kartais, tiesa, reikia būti ryžtingam. Nuo to laiko, kai grįžau namo, dalyvavau visuose srities kongresuose.

Galiausiai, 1997-ųjų vasarį, atgavau sugebėjimą šiek tiek kalbėti. Kai kurios mano slaugytojos pagarbiai klausosi, kai pasakoju joms apie Biblija pagrįstą viltį. Viena slaugytoja man perskaitė visą knygą „Jehovos liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ bei kitus Sargybos bokšto bendrijos leidinius. Naudodamasis kompiuteriu susirašinėju su žmonėmis — raidžių klavišus spaudžiu lazdele. Nors toks spausdinimas labai išvargina, džiaugiuosi galėdamas dalyvauti tarnyboje.

Aš kenčiu didelius nervinius skausmus. Tačiau kai aiškinu Biblijos tiesas kitiems ar klausausi jų skaitymo, jaučiu palengvėjimą. Kartais skelbiu gatvėje su savo mylinčia žmona, kuri pagelbsti man, kai reikia paaiškinti. Keletą kartų įstengiau tarnauti pagalbiniu pionieriumi. Tarnaudamas krikščionių vyresniuoju, patiriu džiaugsmą, ypač kai broliai prieina prie manęs per sueigas ar aplanko mane namuose ir aš galiu padėti jiems bei juos padrąsinti.

Nuotaiką prarasti galima greitai. Tad jei pasijuntu prislėgtas, tuoj meldžiuosi, kad atgaučiau džiaugsmą. Naktį ir dieną meldžiu Jehovos palaikyti mane. Laiškas ar kieno nors apsilankymas visuomet labai sustiprina. Sargybos bokšto bei Atsibuskite! straipsniai pripildo protą ugdančių minčių. Slaugytojos kartais paskaito man šiuos žurnalus. Po nelaimės septynis kartus perklausiau garso kasetėse įrašytą Bibliją. Taip Jehova įvairiopai mane palaiko (Psalmyno 41:4 [41:3, Brb]).

Dėl pasikeitusių aplinkybių turėjau daug laiko apmąstyti, kaip mūsų Didysis Mokytojas, Jehova, ruošia mus gyvenimui. Jis suteikia mums tikslių žinių apie savo valią ir tikslus, prasmingą tarnybą, patarimų šeimos gyvenimo klausimais bei supratimo, ką daryti ištikus nelaimei. Jehova palaimino mane ištikima, nuostabia žmona. Vaikai irgi visuomet rūpinosi manimi. Labai džiaugiuosi, kad jie visi yra visalaikiai tarnai. 2000-ųjų kovo 11-ąją mūsų sūnus Markas su žmona Alison baigė 108-ąją Gileado mokyklos klasę ir buvo paskirti į Nikaragvą. Mudu su žmona buvome jų išleistuvėse. Galiu tikrai pasakyti, kad ta nelaimė pakeitė mano gyvenimą, bet tik ne širdį (Psalmyno 127:3, 4).

Dėkoju Jehovai už suteiktą išmintį perduoti savo šeimai gautą dvasinį paveldą. Jaučiuosi sustiprintas ir padrąsintas matydamas savo vaikus tarnaujančius mūsų Kūrėjui su tokiu pat nusistatymu kaip mano tėvas, kuris pasakė: „Mes taip lengvai nepasiduosime. Jehova nurodė mums skelbti.“ Išties Jehova palaikė mane ir mano šeimą per visas dienas.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su tėčiu, broliais ir seseria prie mūsų gyvenamo vagonėlio, kuriuo naudojomės tarnaudami pionieriais. Aš stoviu dešinėje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su žmona Mirna

[Iliustracija 26 puslapyje]

Dabartinė mūsų šeimos nuotrauka

[Iliustracija 27 puslapyje]

Tebeliudiju laiškais