Kas yra dvasinis rojus?

GUSTAVAS užaugo viename Brazilijos miestelyje. * Nuo vaikystės jis buvo mokomas, kad geri žmonės po mirties eina į dangų. Jis nė nežinojo, jog Dievo tikslas yra dovanoti ištikimiems žmonėms tobulą gyvenimą žemės rojuje (Apreiškimo 21:3, 4). Be to, jis nežinojo, kad jau dabar galima būti dvasiniame rojuje.

Ar kada nors girdėjai apie dvasinį rojų? Ar žinai, kas tai ir ko reikia norint ten patekti? Kas trokšta būti tikrai laimingas, turi žinoti apie tą rojų.

Dvasinio rojaus vieta

Tvirtinimas, kad net šiandien galima gyventi rojuje, kam nors turbūt atrodo absurdiškas. Nūdienos pasaulis anaiptol ne rojus. Gausybė žmonių vargsta taip, kaip apsakė vienas senovės hebrajų karalius: „Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti“ (Mokytojo 4:1, Brb). Šimtai milijonų kenčia dėl sugedusių politinių, religinių bei ekonominių struktūrų neturėdami jokio palengvėjimo, jokios ‛paguodos’. Kiti sunkiai triūsia, kad pakaktų pinigų sąskaitoms apmokėti, vaikams užauginti bei daugybei kitų išlaidų padengti. Ir jiems reikėtų paguodos, kad nors kiek palengvėtų našta. Niekas iš jų nesijaučia gyvenąs rojuje.

Tad kur yra dvasinis rojus? Žodis „rojus“ graikų ir hebrajų kalbose reiškia parką, arba sodą, ramią atokvėpio vietą. Biblija žada, jog ateis laikas, kai žemė bus rojus, — į sodą panašūs namai, apgyventi iš nuodėmės išvaduotais žmonėmis (Psalmyno 37:10, 11). Tai žinant dvasiniu rojumi dera įvardyti akiai malonią, ramią aplinką, kurioje galima džiaugtis taika su artimu ir su Dievu. Gustavas rado tokį šiuolaikinį rojų, į kurį ateina vis daugiau žmonių.

Dvylikametis Gustavas buvo nusprendęs tapti katalikų kunigu. Tėvams pritarus įstojo į seminariją. Bažnyčia stengėsi patraukti jaunimą muzika, vaidinimais, politika, tad Gustavas irgi įsitraukė į tokią veiklą. Jis žinojo, kad kunigas turi aukotis žmonėms ir negali vesti, tačiau matė, jog kai kurie dvasininkai bei seminaristai gyvena amoraliai. Tokios aplinkos veikiamas, Gustavas ėmė girtuokliauti. Tuo metu jis dar nebuvo radęs dvasinio rojaus.

Kartą Gustavas viename lankstinuke Biblijos tema perskaitė informaciją apie žemės rojų. Tai privertė jį susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Jis pasakoja: „Aš ėmiau dažnai skaityti Bibliją, tačiau nieko nesuvokiau. Net nepastebėjau, jog Dievas turi vardą.“ Jis paliko seminariją ir kreipėsi į Jehovos liudytojus prašydamas padėti suprasti Bibliją. Toliau jis sparčiai žengė į  priekį ir netrukus paaukojo savo gyvenimą Dievui. Gustavas surado dvasinį rojų.

Tauta Dievo vardui

Gustavas sužinojo, kad Dievo vardas, Jehova, turi dominti ne vien biblistus (Išėjimo 6:3, NW). Jį būtina žinoti kiekvienam, pasirinkusiam teisingą garbinimą. Jėzus mokė savo sekėjus melsti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9). Kristaus mokinys Jokūbas apie iš pagonių kilusius krikščionis pasakė: „Dievas... teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“ (Apaštalų darbų 15:14). Pirmajame amžiuje ‛tauta jo vardui’ buvo krikščionių susirinkimas. Ar šiandien yra Dievo vardu besivadinanti tauta? Taip. Gustavas sužinojo, kad tai Jehovos liudytojai.

Jų veikla apima 235 šalis bei teritorijas. Jehovos liudytojais tarnauja daugiau nei šeši milijonai žmonių, o jų sueigas lanko ir maždaug aštuoni milijonai besidominčiųjų. Jie, plačiai žinomi savo skelbimu, įgyvendina Jėzaus pranašystę: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Kodėl gi Gustavas mano radęs dvasinį rojų tarp Jehovos liudytojų? Jis sako: „Palyginęs pasaulio (ypač seminarijos) ir Jehovos liudytojų aplinką, pamačiau didžiausią skirtumą — liudytojų meilę.“

Panašiai apie Jehovos liudytojus kalba ir kiti žmonės. Jauna brazilė Mirjama pasakė: „Neradau laimės niekur, net šeimoje. Pirmą kartą pamačiau, kas yra meilė, būdama tarp Jehovos liudytojų.“ O štai ką pasakoja Kristianas: „Retsykiais domėdavausi spiritizmu, o religija neturėjo man jokios reikšmės. Daugiausia vertinau savo padėtį bei inžinieriaus darbą. Kai žmona pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, ji labai pasikeitė. Be to, man patiko ją lankydavusių krikščionių moterų džiaugsmas bei uolumas.“ Kodėl žmonės taip kalba apie Jehovos liudytojus?

Kas yra dvasinis rojus?

Viena, kuo išsiskiria Jehovos liudytojai, yra tai, kad jie vertina Biblijos žinias. Jie neabejoja, jog Biblija teisinga ir yra Dievo Žodis. Todėl liudytojai nepasitenkina vien pagrindiniais savo religijos mokymais, o nuolat asmeniškai skaito ir studijuoja Bibliją. Kuo ilgiau žmogus yra Jehovos liudytojų gretose, tuo daugiau sužino iš Biblijos apie Dievą bei jo valią.

Šis pažinimas išlaisvina Jehovos liudytojus iš tokių laimę ardančių dalykų kaip prietarai bei žalingos idėjos. Liudytojai įsitikino Jėzaus žodžių tikrumu: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32). Fernandas, kadaise užsiiminėjęs spiritizmu, sako: „Man nepaprastai palengvėjo, kai sužinojau apie amžinąjį gyvenimą, nes buvau slegiamas baimės dėl galimos tėvų ar savo paties mirties.“ Tiesa išlaisvino Fernandą iš dvasių bei vadinamojo anapilio baimės.

Biblijoje žinios apie Dievą bei rojų artimai siejasi. Pranašas Izaijas pasakė: „Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9, Brb).

 Be abejo, vien žinios nesuteikia Izaijo išpranašautos taikos. Žmogus privalo taikyti gyvenime tas žinias. Fernandas pasakė, kad „dvasios vaisių ugdymas yra žmogaus indėlis į dvasinį rojų“. Jis turėjo omenyje tas krikščioniui būtinas geras savybes, kurias apaštalas Paulius pavadino „dvasios vaisiais“. Tai „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Galatams 5:22, 23).

Ar sutinki, jog būdamas tarp žmonių, besistengiančių ugdytis išvardytas savybes, tikrai gali pasijusti it rojuje? Sofonijas išpranašavo būsiant dvasinį rojų tarp tokių žmonių: „Jie blogai nebesielgs ir nebekalbės netiesos. Apgaulingam liežuviui jų burnose nebebus vietos. Tuomet jie ganysis ir ilsėsis, ir nebebus kam jų gąsdinti“ (Sofonijo 3:13).

Svarbiausia — meilė

Tikriausiai atkreipei dėmesį, jog iš dvasios vaisių Paulius pirma paminėjo meilę. Biblijoje apie šią savybę kalbama daugiausia. Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Jehovos liudytojai, aišku, nėra tobuli. Kartais ir tarp jų kaip kadaise tarp Jėzaus apaštalų iškyla nesusipratimų. Tačiau jie tikrai myli vieni kitus ir meldžia šventosios dvasios, padedančios ugdytis šią savybę.

Todėl ir jų brolija yra ypatinga. Jiems nebūdinga gentinė nesantaika ar nacionalinis susiskaldymas. Priešingai, Jehovos liudytojai rizikuodami savo gyvybe gynė vieni kitus ten, kur XX amžiaus pabaigoje vyko etninis valymas ar rasinis genocidas. Nors jie atėjo „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“, džiaugiasi tokia vienybe, kurios neperprasi nepatyręs (Apreiškimo 7:9).

Rojaus aplinka tarp Dievo valios vykdytojų

Dvasiniame rojuje ne vieta godišiams, pasileidėliams, savanaudžiams. Krikščionims liepiama: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:2). Būdami tyri, vengdami amoralumo ir visur paisydami Dievo valios, padedame kurti dvasinį rojų ir jaučiamės laimingi. Tuo įsitikino Karla. Ji pasakoja: „Tėvas mokė darbštumo, kad sugebėčiau verstis savarankiškai. Mokslas universitete padėjo atsistoti ant kojų, tačiau nepadėjo išsaugoti šeimos vienybės ir nesuteikė tos ramybės, kurią galima turėti tik semiantis žinių iš Dievo Žodžio.“

Dvasiniame rojuje, aišku, nestinga gyvenimo vargų. Krikščionys neapsaugoti  nuo ligų. Kartais šalyse, kuriose jie gyvena, kyla pilietiniai karai. Daug kas skursta. Vis dėlto dvasinio rojaus pagrindas — artimas ryšys su Jehova Dievu — garantuoja mums jo paramą. Jis siūlo mums ‛mesti ant jo savo naštą’ ir daugelis gali paliudyti, kokios nuostabios Dievo pagalbos susilaukė pačiu sunkiausiu metu (Psalmyno 55:22, Jr; 86:16, 17). Dievas pasižada būti su savo garbintojais net „tamsiausiame slėnyje“ (Psalmyno 23:4). Neabejodami Dievo parama, jaučiame „Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą“, ir tai yra raktas į dvasinį rojų (Filipiečiams 4:7).

Kaip galime padėti plėsti dvasinį rojų

Paprastai daug kas mėgsta vaikščioti po parką, sodą, prisėsti ir pasigėrėti aplinka. Panašiai daugelį veikia ir Jehovos liudytojai: bičiuliaudamasis su jais žmogus jaučia atgaivą, ramybę, jėgų antplūdį. Tačiau sodą reikia nuolat prižiūrėti, jei norime, kad jis būtų it rojus. Taip ir dvasinis rojus šiame anaiptol ne rojaus pasaulyje galimas todėl, kad Jehovos liudytojai jį dabina ir Dievas laimina jų pastangas. O koks gali būti mūsų prasmingas įnašas dvasiniam rojui palaikyti?

Pirmiausia turime bendrauti su Jehovos liudytojų susirinkimu, studijuoti su jais Bibliją ir ją pažinti, nes tai yra dvasinio rojaus pamatas. Karla sakė: „Negali būti dvasinio rojaus be dvasinio maisto.“ Vadinasi, reikia reguliariai skaityti ir apmąstyti Dievo Žodį. Toks pažinimas labiau suartina su Jehova Dievu ir padeda jį pamilti. Be to, taip išmokstama viską išsakyti jam maldoje, prašyti jo vadovavimo bei jo dvasios, kad galėtume vykdyti Dievo valią. Jėzus liepė mums nuolat melstis (Luko 11:9-13). Apaštalas Paulius patarė: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tesalonikiečiams 5:17) Kalbėti Dievui maldoje nėmaž neabejojant, jog jis girdi, yra labai svarbi dvasinio rojaus gyventojų privilegija.

Taikydamas žinias, ilgainiui savo gyvenimą pakeisi į gerąją pusę ir galiausiai panorėsi skelbti. Taip paklusi Jėzaus įsakymui: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:16). Dalijimasis žiniomis apie Jehovą Dievą bei Jėzų Kristų su kitais ir didžios jų meilės žmonijai išaukštinimas teikia daug laimės.

Jau arti metas, kai visa žemė išties bus rojus — švari, į sodą panaši planeta — geriausi ištikimos žmonijos namai. Dvasinis rojus šiais „kritiškais laikais, kai sunku gyventi“, yra Dievo galios įrodymas bei to, ką jis pajėgia sukurti ir sukurs ateityje, įvaizdis (2 Timotiejui 3:1, NW).

Dvasinio rojaus gyventojams jau dabar dvasine prasme išsipildo pranašystė iš Izaijo 49:10: „Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.“ Tuo įsitikino Žuzė. Kadaise jis svajojo tapti garsiu muzikantu, bet vėliau pamatė turėsiąs didesnį pasitenkinimą tarnaudamas drauge su susirinkimu Dievui. Jis pasakoja: „Dabar džiaugiuosi savo prasmingu gyvenimu. Esu saugus krikščionių brolijoje ir žinau, jog galiu pasitikėti Jehova kaip mylinčiu Tėvu.“ Milijonų tokių kaip Žuzė laimei apsakyti labai tinka eilutė iš Psalmyno 64:11 [64:10, Brb]: „Teisusis džiūgaus Viešpatyje ir ras jame užuovėją.“ Koks puikus dvasinio rojaus apibūdinimas!

[Išnaša]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Padėkime plėsti savo dvasinį rojų!