Katrie vaikšto šviesoje, tie išgelbėjami
Katrie vaikšto šviesoje, tie išgelbėjami
„Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis?“ (PSALMYNO 27:1)
1. Kokius gyvybiškai svarbius dalykus Jehova duoda?
JEHOVA yra gyvybę Žemėje palaikančios šviesos davėjas (Pradžios 1:2, 14). Be to, jis yra Kūrėjas dvasinės šviesos, išsklaidančios mirtiną Šėtono pasaulio tamsą (Izaijo 60:2; 2 Korintiečiams 4:6; Efeziečiams 5:8-11; 6:12). Kas pasirenka būti šviesoje, gali kaip ir psalmininkas pasakyti: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis?“ (Psalmyno 27:1a) O tamsoje vaikštančių žmonių laukia toks pat pražūtingas nuosprendis kaip ir Jėzaus dienomis (Jono 1:9-11; 3:19-21, 36).
2. Kaip senovės dienomis buvo su tais, katrie nenorėjo Jehovos šviesos, ir su tais, katrie klausė jo žodžio?
2 Izaijo dienomis dauguma Jehovos sandoros tautos žmonių atsisakė šviesos. Todėl Izaijas ir išpranašavo šiaurinės Izraelio Karalystės sunaikinimą. 607 m. p. m. e. Jeruzalė ir jos šventykla buvo sugriautos, o Judo gyventojai ištremti į nelaisvę. Tačiau katrie klausė Jehovos žodžio, tie buvo sustiprinti priešintis anų dienų atskalūnybei. Jehova pažadėjo išgelbėti jam paklūstančius žmones per 607 m. p. m. e. nuniokojimą (Jeremijo 21:8, 9). Mes, dabartiniai šviesos mylėtojai, irgi galime daug pasimokyti iš anų praeities įvykių (Efeziečiams 5:5).
Šviesoje esančių žmonių laimė
3. Kuo šiandien mes pasitikime, kokią „teisiąją tautą“ mylime ir kokį ‛tvirtą miestą’ ta „tauta“ turi?
3 „Tvirtas mūsų miestas! Mūsų apsaugai pastatė [Dievas] mūrus ir pylimą! Atverkite vartus! Teįeina teisioji tauta, kuri lieka ištikima“ (Izaijo 26:1, 2). Tai džiaugsmingi Jehova pasitikinčių žmonių žodžiai. Ištikimiems Izaijo laikų žydams vienintelis saugumo šaltinis buvo Jehova, o ne jų tėvynainių netikri dievai. Šiandien mes irgi juo viliamės. Be to, mylime Jehovos „teisiąją tautą“ — „Dievo Izraelį“ (Galatams 6:16; Mato 21:43). Jehova taip pat myli šią tautą, nes ji yra ištikima. Jehovos laiminamas, Dievo Izraelis turi ‛tvirtą miestą’ — organizaciją, kurion yra suburtas tarsi į miestą ir kur randa paramą bei apsaugą.
4. Kokį požiūrį mums derėtų ugdytis?
4 Kas yra tame „mieste“, gerai žino, kad ‛nesvyruojantiems [Jehova] duoda ramybę ir teikia gerovę, nes jie pasitiki [Jehova]’. Dievas remia žmones, kurių pasitikėjimas juo bei jo teisingais principais nesvyruoja. Todėl Dievui ištikimi Judo gyventojai klausė Izaijo raginimo: „Pasitikėkite Viešpačiu amžiais, nes Viešpats [„Jah Jehova“, NW] — amžiais tverianti Uola“ (Izaijo 26:3, 4; Psalmyno 9:11 [9:10, Brb]; 37:3; Patarlių 3:5). Taip nusiteikusiems garbintojams „Jah Jehova“ yra vienintelė saugi Uola. Tarp jų ir Dievo viešpatauja nuolatinė „ramybė“ (Filipiečiams 1:2; 4:6, 7).
Dievo priešų pažeminimas
5, 6. a) Kaip buvo pažemintas senovės Babilonas? b) Kaip buvo pažeminta „didžioji Babelė“?
5 Ką daryti, kai Jehova pasitikintys garbintojai kenčia sielvartą? Dėl to jiems nereikia nuogąstauti. Jehova kurį laiką leidžia tęstis tokioms aplinkybėms, bet galiausiai suteikia palengvinimą, o tuos, kas užtraukė kančią, nubaudžia (2 Tesalonikiečiams 1:4-7; 2 Timotiejui 1:8-10). Atkreipkime dėmesį į vieną „aukštai iškilusį miestą“. Izaijas sako: „[Jehova] juk nužemino aukštumos gyventojus, aukštai iškilusį miestą; jis nuvertė jį. Jis jį nuvertė žemėn, jį nustūmė į dulkes.“ „Jį trypia kojos, beturčių ir varguolių kojos“ (Izaijo 26:5, 6; Jr). Aukštai iškilęs miestas galėjo būti Babilonas, tikrai varginęs Dievo tautą. Kas gi atsitiko Babilonui? 539 m. p. m. e. jį užgrobė medai ir persai. Koks pažeminimas!
6 Pranašiški Izaijo žodžiai taikliai apibūdina, kas nuo 1919 metų vyksta su „didžiąja Babele“. Tais metais anas aukštai iškilęs miestas patyrė pažeminimą, nes buvo priverstas paleisti iš dvasinės vergovės Jehovos tautą (Apreiškimo 14:8). Toliau jo laukė dar didesnė panieka. Tų krikščionių saujelė ėmė ‛trypti’ buvusį pavergėją. 1922-aisiais jie pradėjo skelbti artėjantį atskalūniškosios krikščionybės galą — Apreiškimo 8:7-12 užrašytas keturias angelų trimituojamas žinias, bei Apreiškimo 9:1—11:15 išpranašautas tris negandas.
„Teisiojo kelias yra tiesus“
7. Kaip vadovaujama tiems, kas ateina į Jehovos šviesą, ir kuo jie pasitiki bei ką brangina?
7 Jehova gelbsti tuos, kas ateina į jo šviesą, veda jų žingsnius. Apie tai Izaijas toliau sako: „Teisiojo kelias yra tiesus, Tu jo taką išlygini.“ „Tikrai ant tavo teismų tako, Viešpatie, mes laukėme tavęs; minėti tavo vardą ir atsiminti tave ilgisi siela“ (Izaijo 26:7, 8, Brb, Jr). Jehova — teisingas Dievas, todėl jo garbintojai privalo laikytis jo teisingų normų. Tuomet Jehova vadovauja jiems — išlygina jų taką. Paklusdami jo vadovavimui, nuolankūs žmonės įrodo, jog pasitiki Jehova ir nuoširdžiai brangina jo vardą — ‛atsimena’ Dievą (Išėjimo 3:15, NW).
8. Kokį sektiną pavyzdį Izaijas parodė?
8 Izaijas brangino Jehovos vardą. Tai liudija jo žodžiai: „Mano siela naktį ilgisi Tavęs, mano dvasia ieško Tavęs. Kai Tavo teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo“ (Izaijo 26:9, Brb). Izaijas ilgėjosi Jehovos ‛savo siela’, visa savo esybe. Įsivaizduok pranašą ramiu nakties metu besimeldžiantį Jehovai, išpasakojantį jam savo slapčiausias mintis ir karštai maldaujantį Dievo vadovavimo. Koks puikus pavyzdys! Be to, apmąstydamas Jehovos nuosprendžius, Izaijas mokėsi teisumo. Tad mums taip pat reikia nuolat būti budriems, stengtis įžvelgti, kokia Jehovos valia.
Kai kurie nusprendžia būti tamsoje
9, 10. Kaip maloningai Jehova elgėsi su savo neištikima tauta, tačiau kaip ji reagavo?
9 Jehova rodė didelę mielaširdystę Judui, deja, ne visi buvo už tai dėkingi. Dažniausiai dauguma eidavo ne į Jehovos šviesą, o pasukdavo maišto arba atskalūnybės kelin. Izaijas pasakė: „Jei nedorėlio bus pasigailėta, jis nepasimokys teisumo; teisiųjų šalyje jis darys pikta ir nekreips dėmesio į Viešpaties didybę“ (Izaijo 26:10, Brb).
10 Izaijo dienomis Jehovai saugant Judą nuo priešų, dauguma žmonių nenorėjo to pripažinti. Tauta, Dievo laiminama taika, buvo nedėkinga. Todėl Jehova paliko ją, atidavė tarnauti „kitiems valdovams“ — galop 607 m. p. m. e. žydai pateko į Babilono nelaisvę (Izaijo 26:11-13). Vis dėlto ilgainiui tautos likutis buvo sudrausmintas ir pargrįžo į tėvynę.
11, 12. a) Kas nutiko Judo pavergėjams? b) Kokia yra Jehovos pateptųjų tarnų buvusio engėjo ateitis nuo 1919 metų?
11 O kas nutiko Judo pavergėjams? Izaijas pranašauja: „Jie mirę ir niekuomet neatgis, jie — šešėliai, ir niekuomet neprisikels, nes nubaudei juos, sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei“ (Izaijo 26:14). Babilonas po savo žlugimo 539 m. p. m. e. nebeturėjo ateities. Laikui bėgant miestas išnyko, virto ‛šešėliu’ ir minimas tik istorijos knygose. Koks įspėjimas tiems, kurie pasikliauja šio pasaulio galingaisiais!
12 Ši pranašystė išsipildė dar ir 1918 metais, kai Dievas leido savo pateptiesiems patekti į dvasinę nelaisvę, bei 1919-aisiais, kuomet jis tuos tarnus išvadavo. Nuo tada jų buvusio pavergėjo — šį vaidmenį daugiausia atlieka atskalūniškoji krikščionybė — ateitis niūri. O Jehovos tautos laukė tikrai gausios palaimos.
„Tu padidinai savo tautą“
13, 14. Kokios gausios palaimos išliejamos Jehovos pateptiesiems tarnams nuo 1919 metų?
13 Nuo 1919-ųjų Dievas ėmė laiminti savo atgailaujančius pateptuosius tarnus gausindamas jų gretas. Pirmiausia buvo renkamas Dievo Izraelio likutis, paskui pradėta rinkti „kitų avių“ „milžiniška minia“ (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16). Tokias palaimas išpranašavo Izaijas: „Tu padidinai savo tautą, Viešpatie, pagausinai tautą savo paties šlovei, į visas puses praplatinai krašto ribas. Viešpatie, savo nelaimėje jie ieškojo tavęs ir šaukė iš skausmo, kai buvo baudžiami“ (Izaijo 26:15, 16).
14 Dabar Dievo Izraelio „ribos“ apima visą žemę ir milžiniška minia, padidėjusi iki maždaug šešių milijonų, entuziastingai skelbia gerąją naujieną (Mato 24:14). Kokios Jehovos palaimos ir kokia šlovė jo vardui! Dabar šis vardas skelbiamas 235 šalyse — nuostabus jo pažado išsipildymas.
15. Koks simbolinis prikėlimas įvyko 1919 metais?
15 Be Jehovos pagalbos Judas negalėjo išsivaduoti iš Babilono nelaisvės (Izaijo 26:17, 18). 1919 metais Dievo Izraelis irgi buvo išvaduotas ne kieno nors kito, o Jehovos dėka. Nuo tada jų padėtis tiek pasikeitė, jog Izaijas prilygina tai prikėlimui: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa — rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Izaijo 26:19; Apreiškimo 11:7-11) Gulėjusieji dulkėse buvo it iš naujo pagimdyti atkurti veiklą!
Apsauga pavojingu metu
16, 17. a) Ką turėjo daryti žydai 539 m. p. m. e., kad nepražūtų per Babilono žlugimą? b) Kas šiandien tikriausiai yra „kambariai“ ir kuo jie mums naudingi?
16 Jehovos tarnams nuolat reikia jo apsaugos. Tačiau veikiai Dievas paskutinį kartą pakils prieš Šėtono pasaulį, tad Jehovos garbintojams kaip niekad anksčiau reikės jo pagalbos (1 Jono 5:19). Apie tą pavojingą metą Jehova mus perspėja: „Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis. Žiūrėk, Viešpats ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų“ (Izaijo 26:20, 21; Sofonijo 1:14). Šiais žodžiais žydai buvo įspėti, kaip išsigelbėti per Babilono žlugimą 539 m. p. m. e. Kas paklausė ir liko savo namuose, nepakliuvo į puolančių kareivių rankas gatvėse.
17 Tikėtina, jog šiandien „kambariai“ — tai dešimtys tūkstančių Jehovos tautos susirinkimų, esančių visoje žemėje. Ten krikščionys, apsupti brolių bei meilingos vyresniųjų globos, jau dabar jaučiasi saugiai (Izaijo 32:1, 2; Hebrajams 10:24, 25). Susirinkimo, kaip saugios vietos, svarba ypač akivaizdi artinantis šios santvarkos pabaigai, kuomet paklusnumas nulems, ar krikščionis išliks gyvas (Sofonijo 2:3).
18. Kaip Jehova veikiai „nukaus jūros slibiną“?
18 Apie tą metą Izaijas pranašavo: „Tą dieną Viešpats nubaus kietu, dideliu ir stipriu kardu leviataną, šliaužiančią ir besiraitančią gyvatę, ir nukaus jūros slibiną“ (Izaijo 27:1, Brb). Kas nūdien yra „leviatanas“? Matyt, tai „senoji gyvatė“, Šėtonas, bei jo sugedusi santvarka, nukreipta kovoti su Dievo Izraeliu (Apreiškimo 12:9, 10, 17; 13:14, 16, 17). 1919 metais leviatanas nebeteko savo galios Dievo tautai. Išauš diena, kai jo visai neliks (Apreiškimo 19:19-21; 20:1-3, 10). Jehova „nukaus jūros slibiną“. Kad ir kiek besistengtų, leviatanas šiuo metu negali padaryti ilgalaikės žalos Jehovos tautai (Izaijo 54:17). Kokia paguoda tai žinoti!
„Gero vyno vynuogynas“
19. Kokia šiandien yra likučio padėtis?
19 Argi nedžiūgausime būdami tokioje Jehovos šviesoje? Taip, be abejo! Izaijas įspūdingai aprašo Jehovos tautos džiaugsmą: „Tą dieną bus gero vyno vynuogynas; jam bus giedama: Aš, Viešpats, jo sergėtojas.“ „Aš nuolatos laistau jį; kad jam kas nepakenktų, saugau jį dieną ir naktį“ (Izaijo 27:2, 3, Skv, Brb). Jehova rūpinasi savo „vynuogynu“, Dievo Izraelio likučiu, bei jo uoliai besidarbuojančiais bendražygiais (Jono 15:1-8). Todėl nestinga vaisių, teikiančių šlovę Dievo vardui bei didelį džiaugsmą jo tarnams žemėje.
20. Kaip Jehova apsaugo krikščionių susirinkimą?
20 Galime džiūgauti, jog Jehovos rūstybė prieš savo pateptuosius tarnus, dėl kurios jie buvo atiduoti į dvasinę nelaisvę 1918 metais, praėjo. Pats Jehova sako: „Nebesirūstinu. O kad ten būtų erškėčių, dagių! Žygiuočiau į kovą su jais, visiškai sudeginčiau!“ „O jei užuovėjos jis pas mane ieškos? Tesudaro taiką su manimi! Taip! Tedaro taiką su manimi!“ (Izaijo 27:4, 5; Jr) Norėdamas iš savo vynmedžio nuolat turėti „gero vyno“, Jehova šalina visokią piktžolėms prilygintą gadinančią įtaką. Todėl niekam nevalia griauti krikščionių susirinkimo gerovės! Visi ‛ieškokime užuovėjos pas [Jehovą]’, tai yra jo palankumo bei apsaugos. Taip su Dievu sudarysime taiką, kuri tokia svarbi, jog Izaijas pamini šį dalyką dukart (Psalmyno 85:2, 3, 9 [85:1, 2, 8, Brb]; Romiečiams 5:1).
21. Kaip žemė pripildoma „vaisių“?
21 Palaimos liejasi toliau: „Ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, visą pasaulį pripildys vaisių“ (Izaijo 27:6). Nuo 1919 metų matomas šių eilučių išsipildymas, puikiai liudijantis Jehovos galią. Pateptieji krikščionys visą žemę pripildė „vaisių“ — vertingo dvasinio maisto. Apsupti sugedusio pasaulio, jie džiaugiasi galėdami laikytis aukštų Dievo normų. Jehova nepaliaujamai laimina ir gausina juos. Todėl milijonai pateptųjų krikščionių draugų, kitų avių, „tarnauja [Dievui] dieną naktį“ (Apreiškimo 7:15). Stenkimės niekada neprarasti didžios privilegijos ragauti tų „vaisių“ ir dalytis jais su kitais!
22. Kokios yra šviesos mylėtojų palaimos?
22 Šiais kritiškais laikais, kai žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, argi nesame dėkingi Jehovai, skleidžiančiam dvasinę šviesą savo tautai? (Izaijo 60:2; Romiečiams 2:19; 13:12) Ši šviesa visiems ją mylintiems teikia vidinę ramybę, džiaugsmą, o ateityje įves net į amžinąjį gyvenimą. Todėl mums, šviesos mylėtojams, dera pakiliai šlovinti Jehovą ir drauge su psalmininku tarti: „Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Psalmyno 27:1b, 14)
Ar atsimeni?
• Kas laukia Jehovos tautos engėjų?
• Kokį gausėjimą išpranašavo Izaijas?
• Kokiuose „kambariuose“ privalome pasilikti ir kodėl?
• Kodėl Jehovos tautos padėtis teikia jam šlovę?
[Studijų klausimai]
[Rėmelis 22 puslapyje]
NAUJA KNYGA
Didžioji dalis šių dviejų studijų straipsnių informacijos buvo pateikta vienoje iš 2000—2001 metų srities kongreso programos kalbų. Tos kalbos pabaigoje buvo pristatyta nauja knyga Izaijo pranašystė — šviesa visai žmonijai (I tomas). Šioje 416 puslapių knygoje eilutė po eilutės išnagrinėti 40 Izaijo knygos skyrių.
[Iliustracija 18 puslapyje]
Tik teisieji yra įleidžiami į Jehovos ‛tvirtą miestą’ — jo organizaciją
[Iliustracija 19 puslapyje]
Izaijas ieškojo Jehovos „naktį“
[Iliustracija 21 puslapyje]
Jehova saugo savo „vynuogyną“ ir daro jį vaisingą