Kirilas ir Metodijus — Biblijos vertėjai, sukūrę abėcėlę

„Mūsų tauta yra krikštyta, bet iki šiol neturime jokio mokytojo. Nesuprantame nei graikiškai, nei lotyniškai... Nepažįstame raidžių nei jų reikšmės; malonėkite atsiųsti mums mokytojų, galinčių paaiškinti Šventraščio žodžius ir jų prasmę“ (Rostislavas, Moravijos kunigaikštis, 862 m. e. m.).

ŠIANDIEN daugiau kaip 435 milijonai žmonių, kalbančių slavų kalbomis, gali skaityti Bibliją gimtąja kalba. * 360 milijonų iš jų naudoja kirilicą. Tačiau prieš 12 šimtmečių jų protėviai neturėjo nei rašto, nei abėcėlės. Tą padėtį ėmėsi taisyti du broliai — Kirilas ir Metodijus. Drąsios ir novatoriškos šių brolių pastangos — įdomus puslapis Biblijos išsaugojimo bei jos populiarinimo istorijoje. Su tuo sutiks kiekvienas Dievo Žodį mylintis žmogus. Kas buvo tie vyrai? Kokių sunkumų jiems teko patirti?

„Filosofas“ ir valdytojas

Kirilas (827—869 m. e. m., tikrasis vardas Konstantinas) ir Metodijus (825—885 m. e. m.) gimė kilmingoje šeimoje Tesalonikoje (Graikija). Šio miesto gyventojai tuomet kalbėjo dviem kalbomis — graikų ir tam tikra slavų. Kadangi slavų ten buvo daug ir vietiniai bei kaimynystėje gyvenantys slavai glaudžiai bendravo, Kirilas ir Metodijus turėjo galimybių gerai išmokti pietų slavų kalbą. Vienas Metodijaus biografas netgi užsimena, kad jųdviejų motina buvusi slavų kilmės.

Po tėvo mirties Kirilas išvyko į Konstantinopolį, Bizantijos imperijos sostinę. Čia jis studijavo imperatoriškajame universitete ir bendravo su įžymiais mokytojais. Jis tapo Šv. Sofijos bažnyčios (pats iškiliausias religinis statinys Rytuose) bibliotekininku, o vėliau filosofijos profesoriumi. Dėl savo mokslo laimėjimų Kirilas buvo pramintas Filosofu.

Metodijus tuo tarpu siekė tos pačios karjeros kaip ir tėvas — politinio administratoriaus. Jis tapo vieno Bizantijos pasienio rajono, kuriame gyveno daug slavų, archontu (valdytoju), tačiau pasitraukė į vienuolyną  Bitinijoje (Mažoji Azija). Prie jo 855 m. e. m. prisidėjo ir Kirilas.

860 m. e. m. Konstantinopolio patriarchas paskyrė abu brolius misionieriais. Jiedu buvo pasiųsti pas chazarus — tautą, gyvenančią į šiaurės rytus nuo Juodosios jūros, dar neapsisprendusią, kokią religiją rinktis — islamą, judaizmą ar krikščionybę. Pakeliui Kirilas kurį laiką apsistojo Chersonese (Krymas). Kai kurie mokslininkai mano, jog čia jis išmoko hebrajiškai bei samarietiškai ir išvertė hebrajiškąją gramatiką į chazarų kalbą.

Pagalbos šauksmas iš Moravijos

862 m. e. m. Moravijos (dabartinė rytų Čekija, vakarų Slovakija ir vakarų Vengrija) kunigaikštis Rostislavas pasiuntė Bizantijos imperatoriui Mykolui III prašymą, pacituotą pirmoje pastraipoje, kad reikia Šventraščio mokytojų. Slaviškai kalbantys Moravijos piliečiai jau buvo supažindinti su bažnyčios mokymais iš Rytų frankų karalystės (dabar Vokietija ir Austrija) atvykusių misionierių. Tačiau Rostislavui kėlė nerimą politinė bei religinė germanų genčių įtaka. Jis tikėjosi, kad ryšiai su Konstantinopoliu padės išlaikyti tautą politiškai ir religiškai nepriklausomą.

Imperatorius nusprendė į Moraviją pasiųsti Metodijų ir Kirilą. Baigę studijas, išsilavinę ir mokantys kalbas, abu broliai buvo gerai pasiruošę tokiai misijai. Pasak vieno IX amžiaus biografo, imperatorius, ragindamas juos keliauti Moravijon, sakė: „Judu kilę iš Tesalonikos, o visi tenykščiai gyventojai šneka grynąja slavų kalba.“

Sudaroma abėcėlė, išverčiama Biblija

Ruošdamasis patikėtai užduočiai, per keletą mėnesių iki išvykimo Kirilas sudarė slavų raidyną. Sakoma, kad šis vyras turėjo išlavintą klausą atskirti garsus. Tad naudodamasis graikiškomis bei hebrajiškomis raidėmis jis mėgino kiekvienam slavų kalbos garsui sukurti rašmenį. * Kai kurių tyrinėtojų nuomone, jau iki tol Kirilas buvo daug metų triūsęs prie šios abėcėlės. Tiktai nėra aišku, kokia buvo tiksli jo sugalvotų raidžių forma. (Žiūrėk rėmelį „Kirilica ar glagolica?“)

 Tuo pat metu Kirilas ėmėsi skubiai versti Bibliją iš graikų kalbos į slavų. Pasak tvirtinimo, naudodamasis naujai išrastuoju raidynu, jis pradėjo nuo pirmosios Jono evangelijos frazės: „Pradžioje buvo Žodis...“ Paskui išvertė keturias Evangelijas, Pauliaus laiškus ir Psalmyną.

Ar Kirilas dirbo vienas? Metodijus greičiausiai jam padėjo. Ir ne tik jis, nes knygoje The Cambridge Medieval History rašoma: „Atrodo, [Kirilas] turėjo daugiau pagalbininkų, kilusių iš slavų ir gerai mokančių graikiškai. Seniausi vertimai... aiškiausiai rodo puikiai išlavintą slavų kalbos pojūtį, priskirtiną padėjėjams, kurie patys buvo slavai.“ Kitas Biblijos dalis, kaip pamatysime, vėliau baigė versti Metodijus.

Puolė „kaip kovai sakalą“

Kirilas ir Metodijus Moravijon atvyko 863 m. e. m. ir buvo nuoširdžiai priimti. Jų misija buvo ne tik versti biblinius bei liturginius tekstus, bet ir mokyti vietinių žmonių grupes naujojo slavų rašto.

Tačiau viskas buvo ne taip paprasta. Slavų kalbos įvedimui Moravijoje smarkiai priešinosi frankų dvasininkai. Jie laikėsi trikalbystės teorijos, esą pamaldas galima laikyti tik lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Tikėdamiesi popiežiaus pritarimo savo sukurtai rašytinei kalbai, abu broliai 867 m. e. m. nukeliavo į Romą.

Pakeliui, Venecijoje, Kirilas ir Metodijus susidūrė su trikalbystę ginančiais Romos katalikų dvasininkais. Viduramžių biografas, rašęs apie Kirilą, teigia, jog vietiniai vyskupai, kunigai ir vienuoliai puolė jį „kaip kovai sakalą“. Pasak pranešimo, Kirilas atsikirto cituodamas 1 Korintiečiams 14:8, 9: „Jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį? Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!“

Kai broliai galiausiai atvyko į Romą, jiems popiežius Adrijonas II suteikė visišką teisę vartoti slavų kalbą. Po keleto mėnesių, dar Romoje, Kirilas sunkiai susirgo. Jis mirė nepraėjus nė dviem mėnesiams, sulaukęs 42 metų amžiaus.

Popiežius Adrijonas II padrąsino Metodijų grįžti toliau darbuotis Moravijoje bei Nitros miesto (dabartinė Slovakija) apylinkėse. Norėdamas sustiprinti savo įtaką toje teritorijoje, popiežius davė Metodijui laiškus, patvirtinančius teisę vartoti slavų kalbą, ir paskyrė jį arkivyskupu. Tačiau 870 m. e. m. frankų vyskupas Hermanrichas, padedamas Nitros kunigaikščio Svatopluko, Metodijų suėmė ir dvejiems su puse metų įkalino viename pietrytinės Vokietijos vienuolyne. Galiausiai Adrijono II įpėdinis, popiežius Jonas VIII, įsakė Metodijų paleisti, grąžino jį į ankstesnę vyskupiją ir iš naujo patvirtino popiežiaus potvarkį vartoti per pamaldas slavų kalbą.

Tačiau frankų vyskupai nesiliovė. Metodijus sėkmingai apsigynė nuo kaltinimų erezija ir galiausiai išgavo iš popiežiaus Jono VIII bulę, aiškiai leidžiančią slavų kalbos vartojimą bažnyčioje. Kaip pažymėjo dabartinis popiežius Jonas Paulius II, Metodijaus gyvenimas buvo „kelionės, nepritekliai, kančios, priešiškumas ir persekiojimai, ... kartais net žiaurus įkalinimas“. Keista, kad to iniciatoriai buvo vyskupai ir kunigaikščiai, siekiantys įtikti Romai.

Išverčiama visa Biblija

Nepaisant nuožmaus pasipriešinimo, padedamas keleto greitų raštininkų, Metodijus baigė į slavų kalbą versti likusias Biblijos knygas. Remiantis pasakojimais, šią milžinišką užduotį jis įveikė vos per aštuonis mėnesius.  Tačiau neišvertė apokrifinių Makabiejų knygų.

Šiandien sunku nustatyti, kiek tikslus buvo Kirilo ir Metodijaus vertimas, kadangi išliko vos keletas rankraščių egzempliorių, datuojamų maždaug tuo laikotarpiu, kai jis buvo daromas. Tyrinėdami šiuos retus senus pavyzdžius, kalbininkai pastebi, jog vertimas buvo tikslus ir skambėjo natūraliai. Leidinyje Our Slavic Bible sakoma, kad broliai „turėjo sukurti daug naujų žodžių ir posakių... Darbuodamiesi be galo kruopščiai, jie padarė slavų kalbą nepaprastai žodingą“.

Nežūstantis palikimas

Kai Metodijus 885 m. e. m. mirė, jo mokiniai, priešininkų frankų išvaryti iš Moravijos, rado prieglobstį Bohemijoje, pietų Lenkijoje ir Bulgarijoje. Taip Kirilo ir Metodijaus darbas buvo tęsiamas toliau ir netgi plito. Slavų kalba, dviejų brolių dėka tapusi rašytinė ir daug tvirtesnė, klestėjo, keitėsi, įvairėjo. Šiandien slavų kalbų šeimai priklauso 13 atskirų kalbų bei nemažai dialektų.

Be to, ryžtingos Kirilo ir Metodijaus pastangos išversti Bibliją buvo paskata atsirasti kitiems slaviškiems Rašto vertimams, naudojamiems ir šiandien. Milijonai žmonių, kalbančių šiomis kalbomis, džiaugiasi turėdami Dievo Žodį gimtąja kalba. Kad ir koks smarkus būtų pasipriešinimas, pasitvirtina žodžiai: „Dievo žodis tveria amžinai“! (Izaijo 40:8)

[Išnašos]

[Rėmelis 29 puslapyje]

Kirilica ar glagolica?

Kirilo sukurta abėcėlė kelia daug ginčų, nes kalbininkai nėra tikri, kokia ji buvo. Kirilica iš esmės pagrįsta graikiškuoju raidynu, prie kurio pridėta keliolika raidžių, skirtų tiems slaviškiems garsams, kurių nėra graikų kalboje. Tačiau kai kuriuose seniausiuose slavų rankraščiuose vartojamas kitoks raštas, žinomas glagolicos vardu, ir manoma, kad tai Kirilo sukurtasis. Keletas glagolicos raidžių, atrodo, paimtos iš graikiškojo ar hebrajiškojo rankraštinio šrifto. Kitos panašios į viduramžių diakritinius ženklus, tačiau dauguma yra autentiški ir sudėtingi rašmenys. Glagolica, regis, yra labai individuali ir originali kūryba. Tačiau būtent kirilicos pagrindu buvo sukurtas dabartinis rusų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir makedonų raštas, neskaitant kitų 22 kalbų, tarp jų ir ne slavų.

[Piešinys — kirilicos ir glagolicos rašmenys]

[Žemėlapis 31 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Baltijos jūra

(Lenkija)

Bohemija (Čekija)

Moravija (R. Čekija, V. Slovakija, V. Vengrija)

Nitra

RYTŲ FRANKŲ KARALYSTĖ (Vokietija ir Austrija)

ITALIJA

Venecija

Roma

Viduržemio jūra

BULGARIJA

GRAIKIJA

Tesalonika

(Krymas)

Juodoji jūra

Bitinija

Konstantinopolis (Stambulas)

[Iliustracija 31 puslapyje]

Slaviškoji Biblija kiriliškuoju raštu, datuota 1581-aisiais

[Šaltinio nuoroda]

Biblija: Narodna in univerzitetna knjiz̆nica-Slovenija-Ljubljana