Ar Bažnyčios Tėvai propagavo Biblijos tiesą?

Laikote save krikščionimi ar ne, jie gali turėti didelės įtakos tam, kaip jūs suvokiate Biblijos Dievą, Jėzų bei krikščionybę. Vienas iš jų buvo vadinamas Auksaburniu, kitas Didžiuoju. Visi drauge jie vaizduojami kaip „žymiausi Kristaus gyvenimo įkūnytojai“. Kas jie? Tai Bažnyčios Tėvai — senovės religiniai mąstytojai, rašytojai, filosofai bei teologai, padarę didžiulę įtaką šių laikų „krikščionių“ galvosenai.

„BIBLIJA nėra Dievo žodžio visuma“, — tvirtina graikų stačiatikių religijotyros profesorius Demitrijas Konstantelas. „Dievo žodį atskleidžianti šventoji dvasia negali būti sutalpinta knygos puslapiuose.“ Koks galėtų būti kitas patikimas dieviško apreiškimo šaltinis? Konstantelas savo knygoje Understanding the Greek Orthodox Church tvirtina: „Šventoji tradicija ir Šventasis Raštas vertinami kaip du to paties dieviško apreiškimo aspektai.“

„Šventosios tradicijos“ pagrindą sudaro Bažnyčios Tėvų mokymai bei jų raštai. Tai buvo žymūs teologai bei krikščionijos filosofai, gyvenę antrajame—penktajame m. e. amžiuje. Kiek jie yra paveikę šiuolaikinės „krikščionybės“ mąstyseną? Ar šie žmonės mokydami tvirtai laikėsi Biblijos? Kas turėtų būti tvirtas krikščioniškos tiesos pagrindas Jėzaus Kristaus sekėjams?

Istorinis fonas

Antrojo m. e. amžiaus viduryje krikščionybės išpažinėjai gynė tikėjimą kaip nuo persekiojusių romėnų, taip ir nuo eretikų. Tačiau tam laikotarpiui buvo būdinga teologinių nuomonių įvairovė. Religinės diskusijos dėl Jėzaus „dieviškumo“ bei šventosios dvasios prigimties ir vaidmens neapsiribojo vien tik akademiniais ginčais. Nuožmi nesantaika bei nuolatiniai nesutarimai dėl krikščionijos doktrinų apėmė ir politikos bei kultūros sferas, kartais sukeldami riaušes, maištus, pilietinius vaidus ir netgi karus. Istorikas Paulius Džonsonas rašo: „[Atskalūniškoji] krikščionybė prasidėjo nuo sumaišties, nesutarimų bei schizmos ir tai tęsėsi... Pirmajame bei antrajame amžiuje po Kristaus Viduržemio jūros regiono centrinėje ir rytinėje dalyje suklestėjo daugybė religinių idėjų, kurias  labai stengtasi propaguoti... Todėl nuo pat pradžių buvo begalė krikščionijos atmainų, tarpusavyje turinčių nedaug ką bendra.“

Tuo laikotarpiu suklestėjo rašytojai bei mąstytojai, manę, kad „krikščioniškus“ mokymus būtina interpretuoti filosofiniu požiūriu. Kad patenkintų naujus į „krikščionybę“ atsivertusius išsilavinusius pagonis, tokie religiniai rašytojai ypač kliovėsi ankstesne graikų bei žydų literatūra. Pradedant Justinu Kankiniu (maždaug 100—165 m. e. m.), rašiusiu graikų kalba, tariamieji krikščionys vis labiau perėmė graikų kultūros filosofinį paveldą.

Ši tendencija ypač pasireiškė Origeno (maždaug 185—254 m. e. m.), graikų rašytojo iš Aleksandrijos, darbuose. Jo traktatas „Apie krikščionybės pradus“ buvo pirmasis sistemingas bandymas svarbiausias „krikščionybės“ teologijos doktrinas paaiškinti graikų filosofijos sąvokomis. Nikėjos susirinkimo (325 m. e. m.) mėginimas paaiškinti ir įtvirtinti Kristaus „dieviškumą“ buvo tas ypatingas įvykis, paskatinęs naujai interpretuoti „krikščionybės“ dogmą. Šiuo susirinkimu prasidėjo laikotarpis, per kurį visuotiniai bažnyčios susirinkimai stengėsi tą dogmą apibrėžti dar tiksliau.

Rašytojai ir oratoriai

Eusebijas iš Cezarėjos, rašęs pirmojo Nikėjos susirinkimo laikais, buvo artimas imperatoriaus Konstantino draugas. Kiek daugiau nei šimtmetį po Nikėjos susirinkimo teologai, kurių daug kas rašė graikų kalba, tęsė įnirtingą diskusiją išskirtinės krikščionijos doktrinos, Trejybės, klausimu. Pagrindiniai diskusijos dalyviai buvo Atanazas, kategoriškasis Aleksandrijos vyskupas, ir trejetas bažnyčios vadovų iš Kapadokijos (Mažoji Azija) — Bazilijus Didysis, jo brolis Grigalius Nysietis bei jų draugas Grigalius Nazianzietis.

To amžiaus rašytojai bei pamokslininkai turėjo puikią iškalbą. Graikiškai kalbantys Grigalius Nazianzietis ir Jonas Chrizostomas (Auksaburnis), kaip ir lotyniškai kalbantys Ambraziejus Milanietis ir Augustinas iš Hipono, buvo įgudę oratoriai, savo laikų labiausiai vertinamo ir populiariausio meno meistrai. Įtakingiausias to meto rašytojas buvo Augustinas. Jo teologiniai traktatai yra paveikę ir šių laikų „krikščionių“ mąstyseną. Jeronimas, to paties laikotarpio nepaprastos erudicijos rašytojas, iš originalo kalbų parengė lotynišką Biblijos vertimą — Vulgatą.

Tačiau kyla svarbūs klausimai: ar tie Bažnyčios Tėvai tvirtai laikėsi Biblijos? Ar jų mokymai nenukrypo nuo įkvėpto Rašto? Ar jų raštai yra patikimas vadovas tiksliai pažinti Dievą?

Dievo ar žmonių mokymai?

Norėdamas parodyti, kad šiuolaikinis „krikščionybės“ mąstymas remiasi graikų kultūra bei filosofija, graikų stačiatikių metropolitas Metodijus iš Pisidijos neseniai parašė knygą „Helenistinis krikščionybės pagrindas“. Toje knygoje jis tvirtai  pripažįsta štai ką: „Beveik visi žymiausi Bažnyčios Tėvai graikų filosofijos elementus laikė labai naudingais ir pasisavino juos iš graikų klasikos kaip priemonę suprasti ir tiksliai išreikšti krikščioniškas tiesas.“

Apsvarstykite, pavyzdžiui, mintį, kad Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia sudaro Trejybę. Po Nikėjos susirinkimo daugybė Bažnyčios Tėvų tapo ištikimais Trejybės šalininkais. Jų raštai bei aiškinimai nulėmė tai, kad Trejybė tapo svarbiausia krikščionijos doktrina. Tačiau ar apie Trejybę rašoma Biblijoje? Ne. Tad kur Bažnyčios Tėvai ją rado? Žodyne A Dictionary of Religious Knowledge pažymima, kad, daugelio nuomone, Trejybė „yra iškraipymas, pasisavintas iš pagoniškų religijų, ir įskiepytas į krikščionišką tikėjimą“. Knygoje The Paganism in Our Christianity teigiama: „[Trejybės] kilmė yra išimtinai pagoniška“ * (Jono 3:16; 14:28).

Arba apsvarstykite mokymą apie sielos nemirtingumą — tikėjimą, kad kažkokia žmogaus dalis gyvena po mirties. Ir vėl neapsieita be Bažnyčios Tėvų — tai jie padėjo įdiegti šią mintį į religiją, kurioje nebuvo mokymo apie mirtį pergyvenančią sielą. Biblijoje aiškiai sakoma, kad siela miršta: „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, Brb). Kuo remdamiesi Bažnyčios Tėvai tikėjo nemirtinga siela? „Krikščionių samprata apie Dievo sukurtą žmogui gyvybę teikiančią dvasinę sielą, sujungtą su kūnu, yra ilgõs krikščioniškosios filosofijos raidos padarinys. Vien Origeno Rytuose bei Šv. Augustino Vakaruose dėtų pastangų  užteko, kad siela būtų pripažinta kaip dvasinė substancija, o suformuluota filosofinė samprata apie jos prigimtį... [Augustino doktrina] daug ką pasisavino (įskaitant kai kuriuos trūkumus) iš neoplatonizmo“, — rašoma enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia. O žurnale Presbyterian Life sakoma: „Sielos nemirtingumas yra graikų samprata, susiformavusi senuosiuose paslaptinguose kultuose ir išplėtota filosofo Platono.“ *

Patikimas krikščioniškos tiesos pagrindas

Net trumpai patyrinėjus Bažnyčios Tėvų istorinį foną bei jų mokymų kilmę, tinkama paklausti, ar tikras krikščionis turėtų grįsti savo įsitikinimus Bažnyčios Tėvų mokymais. Leiskite atsakyti Biblijai.

Pirma, religinio titulo „Tėvas“ neleido vartoti pats Jėzus Kristus, sakydamas: „Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje“ (Mato 23:9, Brb). Sąvoką „Tėvas“ taikyti kokiam nors religiniam veikėjui yra nekrikščioniška ir nepagrįsta Raštu. Dievo Žodis buvo užbaigtas rašyti apie 98 m. e. m. apaštalo Jono. Todėl tikrieji krikščionys kaip įkvėpto apreiškimo šaltinio neturi ieškoti jokio kito žmogaus. Jie yra atsargūs, kad ‛nepadarytų negaliojančio Dievo žodžio’ dėl žmonių tradicijų. Dievo Žodį pakeisti žmonių tradicijomis yra dvasiškai pražūtinga. Jėzus perspėjo: „Jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“ (Mato 15:6, 14; Jr).

Ar krikščioniui, be Dievo žodžio, užrašyto Biblijoje, reikia dar kokio nors apreiškimo? Ne. Apreiškimo knygoje perspėjama nieko nepridėti prie įkvėptų pranešimų: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų“ (Apreiškimo 22:18).

Krikščioniška tiesa yra perteikta rašytiniame Dievo Žodyje, Biblijoje (Jono 17:17; 2 Timotiejui 3:16; 2 Jono 1-4). Teisingas jos suvokimas nepriklauso nuo pasaulietinės filosofijos. Kalbant apie žmones, kurie stengėsi pasinaudoti savo pačių išmintimi, kad paaiškintų Dievo apreiškimą, dera pakartoti apaštalo Pauliaus klausimus: „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Korintiečiams 1:20)

Be to, „tiesos ramstis ir pamatas“ yra tikrųjų krikščionių susirinkimas (1 Timotiejui 3:15, Brb). Jo prižiūrėtojai saugo mokymų susirinkime tyrumą, neleisdami įsismelkti jokiai teršiančiai doktrinai (2 Timotiejui 2:15-18, 25). Jie saugo susirinkimą nuo ‛netikrų pranašų, netikrų mokytojų bei pražūtingų klaidamokslių’ (2 Petro 2:1). Po apaštalų mirties Bažnyčios Tėvai leido „klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams“ įsišaknyti krikščionių susirinkime (1 Timotiejui 4:1).

Šios atskalūnybės padariniai šių dienų krikščionijoje akivaizdūs. Jos įsitikinimai ir veiksmai labai skiriasi nuo Biblijos tiesos.

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

KAPADOKIJOS TĖVAI

„Stačiatikių bažnyčia... rodo išskirtinę pagarbą ketvirtojo amžiaus rašytojams, o ypač tiems, kuriuos ji laiko ‛trimis didžiaisiais hierarchais’, — Grigaliui Nazianziečiui, Bazilijui Didžiajam ir Jonui Chrizostomui“, — tvirtina rašytojas vienuolis Kalistas. Ar šie Bažnyčios Tėvai grindė savo mokymus įkvėptu Raštu? Apie Bazilijų Didįjį knygoje The Fathers of the Greek Church rašoma: „Iš jo raštų matyti, kad jis visą gyvenimą artimai bendravo su Platonu, Homeru, istorikais bei retoriais, neabejotinai turėjusiais įtakos jo stiliui... Bazilijus liko ‛graikas’.“ Tą patį galima pasakyti ir apie Grigalių Nazianzietį. „Jo manymu, Bažnyčios pergalė bei pranašumas labiausiai turėtų išryškėti jai visiškai pasisavinus klasikinės kultūros tradicijas.“

Profesorius Panajotis K. Christu apie juos visus tris rašo: „Kad prisiderintų prie Naujojo Testamento įsakymų, retkarčiais perspėdami dėl ‛filosofijos ir tuščios apgaulės’ [Kolosiečiams 2:8], tuo pat metu jie stropiai studijuoja filosofiją bei su ja susijusias disciplinas ir netgi pataria jas studijuoti kitiems.“ Matyt, tokie bažnyčios mokytojai manė, jog palaikyti jų idėjas Biblijos nepakanka. Argi tai, kad jie ieškojo kitų autoritetų paramos, nereiškia, jog jų mokymai svetimi Biblijai? Apaštalas Paulius žydus krikščionis perspėjo: „Nesiduokite suvedžiojami įvairių svetimų mokslų“ (Hebrajams 13:9).

[Šaltinio nuoroda]

© Archivo Iconografico, S.A./CORBIS

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

KIRILAS ALEKSANDRIETIS — ABEJOTINOS REPUTACIJOS BAŽNYČIOS TĖVAS

Kirilas Aleksandrietis (maždaug 375—444 m. e. m.) — vienas iš Bažnyčios Tėvų, dėl kurio kyla daugybė diskusijų. Bažnyčios istorikas Hansas fon Kampenhauzenas jį apibūdina kaip „dogmatišką, žiaurų ir suktą, besididžiuojantį pašaukimu bei pareigų kilnumu“, ir priduria, kad „jis niekada nieko nevertino teigiamai, nebent tai būtų prisidėję prie jo valdžios ar autoriteto... Jis niekada nesikrimto dėl savo brutalių metodų bei nesąžiningumo“. Kad pašalintų Konstantinopolio vyskupą, Kirilas — Aleksandrijos vyskupas — nevengė kyšininkavimo, šmeižto bei įžeidinėjimo. Manoma, jog jis buvo garsios filosofės Hipatijos žiaurios žmogžudystės 415 m. e. m. iniciatorius. Apie Kirilo teologinius raštus Kampenhauzenas sako: „Jis ėmėsi spręsti tikėjimo klausimus ne išimtinai remdamasis Biblija, bet naudodamasis atitinkamomis pripažintų specialistų citatomis bei citatų rinkiniais.“

[Iliustracija 19 puslapyje]

Jeronimas

[Šaltinio nuoroda]

Garo Nalbandian