Gyvenimo istorija

Eidami Jehovos keliais esame stiprinami ir patiriame džiaugsmą

PAPASAKOJO LUIDŽIS D. VALENTINAS

„Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“ — kviečia Jehova (Izaijo 30:21). Nuo to laiko, kai prieš 60 metų pasikrikštijau, nuolat stengiuosi laikytis šio raginimo. Užsibrėžti tokį tikslą mane paskatino tėvų parodytas pavyzdys. 1921 metais jie emigravo iš Italijos ir įsikūrė Klivlende (Ohajo valstija, JAV). Ten jie užaugino tris vaikus: mano vyresnįjį brolį Maiką, jaunesniąją sesę Lidiją ir mane.

MANO tėvai domėjosi įvairiomis religijomis, bet galiausiai nusivylė ir nustojo ieškoję. Vis dėlto sykį 1932 metais tėtis klausėsi vienos Jehovos liudytojų radijo laidos italų kalba ir jam patiko. Tėtis parašė laišką į pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas, JAV) ir paprašė daugiau informacijos. Iš ten pas mus atvyko vienas Jehovos liudytojas italas. Po gyvo pokalbio, užsitęsusio iki pat aušros, tėvai buvo įsitikinę, kad rado tiesą.

Tėtis kartu su mama pradėjo lankyti krikščionių sueigas ir mielai kviesdavo keliaujančiuosius prižiūrėtojus apsistoti mūsų namuose. Nors tada buvau tik nedidelis berniukas, jie leisdavo man prisidėti prie jų, kai eidavo skelbti, ir paskatino mane galvoti apie visalaikę tarnybą Jehovai. Vienas jų buvo Keris Barberis, dabar tarnaujantis Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje. Netrukus, 1941-ųjų vasarį, pasikrikštijau (tada man buvo 14 metų),  o 1944 metais Klivlende pradėjau tarnauti pionieriumi. Maikas ir Lidija taip pat stojo į Biblijoje nurodytą tiesos kelią. Maikas tarnavo Jehovai iki pat mirties, o Lidija padėjo savo vyrui, Haroldui Vaidneriui, 28 metus tarnavusiam keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Šiandien jie tarnauja specialiaisiais visalaikiais tarnais.

Kalėjimas sustiprina mano ryžtą eiti tiesos keliu

1945 metų pradžioje atsidūriau Ohajo valstijos Čilikatės federaliniame kalėjime dėl to, kad klausydamas Biblija išlavintos sąžinės laikiausi žodžių iš Izaijo 2:4, kur sakoma apie kalavijų perkalimą į noragus. Anksčiau kalėjimo vyresnybė leisdavo įkalintiems liudytojams laikyti tik ribotą kiekį Jehovos liudytojų leidžiamos biblinės literatūros. Tačiau išspręsti šią problemą padėdavo artimiausio susirinkimo broliai. Kartais jie numesdavo keletą leidinių šalia kalėjimo esančiuose laukuose. Kitą rytą, kai kalinius vesdavo dirbti, jie imdavo ieškoti šių leidinių ir įsinešdavo juos į kalėjimą. Nors, kai pasodino mane, jau buvo leidžiama laikyti daugiau literatūros, Jehovos teikiamą dvasinį maistą iš tikrųjų išmokau vertinti būtent kalėdamas. Jo vertę prisimenu kiekvienąkart, kai tik gaunu naują Sargybos bokšto ar Atsibuskite! numerį.

Po kurio laiko kalėjime mums leido rengti sueigas, tačiau neliudytojai į jas nebuvo įleidžiami. Vis dėlto kai kurie kalėjimo pareigūnai ir kaliniai slapta dalyvaudavo sueigose, o keli net priėmė tiesą (Apaštalų darbų 16:30-34). Brolio A. Makmilano apsilankymai buvo didelės paguodos šaltinis. Jis visuomet užtikrindavo, kad laikas, praleistas kalėjime, nenueis veltui, nes tai padės mums pasiruošti vėliau teksiančioms užduotims. Šis brangus pagyvenęs brolis palietė mano širdį ir padidino ryžtą eiti Jehovos nurodytu keliu.

Susirandu padėjėją

Antrasis pasaulinis karas baigėsi, kalėjimo vartai atsivėrė, todėl galėjau atnaujinti pionieriaus (visalaikio skelbėjo) tarnybą. Tačiau 1947 metais mirė mano tėtis. Kad galėčiau padėti šeimai, įsidarbinau ir įgijau kvalifikaciją daryti gydomuosius masažus. Vėliau tai labai pravertė, kai po kokių 30 metų kartu su žmona turėjome išgyventi sunkų laikotarpį. Aš, rodos, kiek užbėgau už akių. Gal pirmiausia papasakosiu apie savo žmoną.

Vieną 1949-ųjų popietę buvau Karalystės salėje ir tuomet suskambo telefonas. Pakėliau ragelį ir išgirdau malonų balsą: „Mano vardas Kristina Genčer. Aš esu Jehovos liudytoja. Į Klivlendą atvykau ieškoti darbo ir norėčiau bendradarbiauti su susirinkimu.“ Man patiko jos balsas, tad nors mūsų Karalystės salė buvo toli nuo jos namų, nupasakojau, kaip atvykti, ir pakviečiau apsilankyti sueigoje jau ateinantį sekmadienį — tądien turėjau sakyti viešąją kalbą. Sekmadienį į Karalystės salę atvykau pats pirmas, tačiau jokia nepažįstama sesė nepasirodė. Kalbos metu vis žvilgčiojau į duris, bet niekas neatėjo. Kai kitą dieną paskambinau jai, ji paaiškino dar nespėjusi susipažinti su autobusų maršrutais. Taigi pasisiūliau susitikti, kad galėčiau paaiškinti viską išsamiau.

Tada išsiaiškinau, kad jos tėvai (imigrantai iš Čekoslovakijos) pradėjo bendrauti su Biblijos tyrinėtojais po to, kai perskaitė brošiūrą Kur randas numirusieji? Jos tėvai pasikrikštijo 1935-aisiais. 1938 metais Kristinos tėvas buvo paskirtas Klaimerio (Pensilvanijos valstija) Jehovos liudytojų susirinkimo pirmininku (dabar jie vadinami pirmininkaujančiaisiais prižiūrėtojais), o Kristina pasikrikštijo 1947 metais būdama šešiolikos. Netrukus įsimylėjau šią gražią dvasingą seserį. Susituokėme 1950 metų birželio 24 dieną ir nuo to laiko Kristina yra ištikima mano partnerė, kuri visada pirmąją vietą skiria Karalystės interesams. Esu be galo dėkingas Jehovai, kad ši puiki padėjėja sutiko sujungti savo gyvenimą su manuoju (Patarlių 31:10).

 Didelė staigmena

1951-ųjų lapkričio 1-ąją ėmėme drauge tarnauti pionieriais. Po dvejų metų, kongreso Tolide (Ohajo valstija) metu, broliai Hugo Rymeris ir Albertas Šrėderis kalbėjosi su pionieriais, norinčiais tarnauti misionieriais. Mudu buvome vieni iš jų. Mums buvo patarta tęsti pionierišką tarnybą Klivlende, tačiau jau kitą mėnesį sulaukėme didelės staigmenos — kvietimo į 1954 metų vasarį prasidėsiančią Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 23-iąją klasę!

Kai važiavome į Pietų Lansingą (Niujorko valstija), kur tuo metu buvo Gileado mokykla, Kristina labai nuogąstavo ir vis sakė man: „Nevažiuok taip greitai!“ „Kristina, jei dar bent kiek sumažinsiu greitį, mes sustosime“, — tariau jai. Tačiau kai nuvažiavome į mokyklą, greit nusiraminome. Brolis Natanas Noras pasveikino visą studentų grupę ir aprodė mokyklą. Jis taip pat paaiškino, kaip tausoti vandenį, elektrą ir pabrėžė, kad rūpinantis Karalystės interesais labai svarbu būti taupiems. Šis patarimas įstrigo mūsų protuose. Mes lig šiolei jo laikomės.

Skrendame į Rio de Žaneirą

Netrukus baigėme mokyklą ir šaltą 1954-ųjų gruodžio 10 dieną Niujorke sėdome į lėktuvą, su jauduliu galvodami apie naują paskyrimo vietą — saulėtą Rio de Žaneirą (Brazilija). Misionieriai Piteris ir Bilė Karbelai keliavo kartu. Kelionė su trumpais sustojimais Puerto Rike, Venesueloje ir Beleme (šiaurės Brazilija) turėjo trukti 24 valandas. Tačiau dėl variklio gedimo į Rio de Žaneirą atskridome tik po 36 valandų. Kokį nuostabų vaizdą išvydome skrisdami lėktuvu! Miesto šviesos žėrėjo tarsi deimantai juodo aksomo fone. Gvanabaros įlankoje ant vandens mirguliavo mėnulio šviesa.

Oro uoste laukė keletas Betelio šeimos narių. Jie šiltai pasveikino mus ir nuvežė į Bendrijos filialą. Apie trečią ryto jau galėjome kristi į lovą. Po kelių valandų žadintuvo skambutis priminė, kad jau prasidėjo mūsų pirmoji misionieriškos tarnybos diena.

Pirmoji pamoka

Netrukus mes gavome svarbią pamoką. Vieną vakarą su žmona svečiavomės vietinių Jehovos liudytojų namuose. Kai pakilome eiti, šeimininkas norėjo sustabdyti mus: „Ne. Jūs negalite išeiti. Juk lyja.“ Jis primygtinai prašė pasilikti nakvoti. „Mes atvykome iš šalies, kur taip pat lyja“, — atsakiau jam, paversdamas jo žodžius niekais. Taigi nesidavėme daugiau įkalbinėjami ir išėjome.

Kadangi Rio de Žaneirą supa kalnai, gausybė lietaus vandens teka žemyn į miestą ir sukelia potvynius. Netrukus vanduo pakilo iki kelių. Šalia filialo gatvės virto šėlstančiomis upėmis. Vanduo siekė krūtinę, todėl kai nusigavome į Betelį, buvome kiaurai permirkę. Kitą dieną Kristina pasijuto nekaip ir galiausiai susirgo vidurių šiltine, kuri ilgam laikui pakenkė jos sveikatai. Suprantama, reikėjo paklausyti vietinių liudytojų, nes buvome dar tik neseniai atvykę misionieriai.

Misionieriškos tarnybos ir keliaujamojo darbo pradžia

Nors pradžia buvo nekokia, ėmėme stropiai skelbti. Kiekvienam sutiktam žmogui perskaitydavome pasirašytą įžangą portugalų kalba. Mokytis šią kalbą mums sekėsi beveik vienodai, nes vienas šeimininkas Kristinai sakydavo: „Aš suprantu, ką tu sakai, tačiau jo, — rodydamas į mane, — negaliu suprasti.“ O kitas šeimininkas sakydavo man: „Aš suprantu tave, tačiau jos — ne.“ Nors kalbėjome prastai, mus  labai nustebino rezultatai — daugiau nei 100 žmonių užsiprenumeravo žurnalą Sargybos bokštas. Keletas besidominčiųjų, su kuriais studijavome Bibliją, pasikrikštijo jau pirmaisiais mūsų tarnybos Brazilijoje metais ir tai padėjo suprasti, koks vaisingas bus šis misionieriškos tarnybos laukas.

Šeštojo dešimtmečio viduryje Brazilijoje trūko patyrusių brolių, todėl rajono prižiūrėtojas daugelį susirinkimų lankė tik retkarčiais. Taigi nors dar tik mokiausi kalbėti portugališkai ir nebuvau sakęs viešosios kalbos ta kalba, 1956 metais mane paskyrė tarnauti rajono prižiūrėtoju San Paulo valstijoje.

Kadangi pirmame mūsų aplankytame susirinkime rajono prižiūrėtojas nebuvo lankęsis jau dvejus metus, visi nekantriai laukė viešosios kalbos. Ruošdamasis jai iškirpau ištraukas iš Sargybos bokšto straipsnių portugalų kalba ir priklijavau prie popieriaus lapo. Tą sekmadienį Karalystės salė buvo sausakimša, kai kurie netgi sėdėjo scenoje. Visi nekantriai laukė. Taigi aš pradėjau sakyti, tiksliau, skaityti kalbą. Vis pakeldavau galvą ir, mano nuostabai, nė vienas nejudėjo, net vaikai sėdėjo ramiai. Visi spoksojo į mane. Mintyse tariau sau: „Valentinai, tu jau daug geriau kalbi portugališkai! Šie žmonės įdėmiai klausosi.“ Kai po kelių metų vėl lankiau šį susirinkimą, vienas brolis, dalyvavęs sueigoje per mūsų pirmąjį apsilankymą, sakė: „Ar prisimeni kalbą, kurią sakei mūsų susirinkime? Tada mes nesupratome nė žodžio.“ Aš prisipažinau, kad pats nedaug ką tesupratau.

Kai pradėjau tarnauti rajono prižiūrėtoju, pirmaisiais metais dažnai skaitydavau Zacharijo 4:6 (Brb). Žodžiai „ne jėga, bet mano dvasia“ primindavo man, kad Karalystės skelbimo darbas plėtėsi tik veikiant Jehovos dvasiai. Ir nepaisant mūsų akivaizdžių trūkumų, darbas iš tiesų plėtėsi.

Sunkumai ir palaimos

Tarnaujant rajono prižiūrėtoju reikėjo skersai išilgai išmaišyti visą šalį vežiojantis spausdinimo mašinėlę, dėžes literatūros, lagaminų ir portfelių. Kristina išmintingai sugalvojo sunumeruoti mūsų mantą, kad ko nepaliktume skubėdami iš vieno autobuso į kitą. Kartais iki reikiamos vietos mums tekdavo 15 valandų važiuoti žvyrkeliais. Keliaudami patirdavome ir šiurpą keliančių akimirkų, ypač kai ant išklerusio tilto du autobusai prasilenkdavo per plauką vienas nuo kito. Tekdavo keliauti ir traukiniu, laivu bei raitomis.

1961 metais pradėjau tarnauti srities prižiūrėtoju ir keliaudavome jau nebe iš susirinkimo į susirinkimą, bet iš rajono į rajoną. Keletą vakarų per savaitę ir vis kitoje vietoje rodydavome Jehovos liudytojų organizacijos pastatytus filmus. Dažnai mums tekdavo greitai keisti planus, kad pergudrautume vietinius dvasininkus, bandžiusius sužlugdyti šių filmų demonstravimą. Viename mieste katalikų kunigas grasinimais privertė salės savininką nutraukti su mumis sudarytą sutartį. Po kelių dienų radome kitą vietą, tačiau niekam to nesakydami ir toliau kvietėme visus senuoju adresu. Prieš prasidedant programai, Kristina nuėjo į tą salę ir patylomis nuvedė atėjusius pasižiūrėti filmo į kitą vietą. Tą vakarą 150 žmonių pamatė filmą „Naujo pasaulio bendruomenė veikia“. Šis pavadinimas tądien labai tiko.

Nors dirbant keliaujamąjį darbą atokiose vietovėse kartais reikėdavo įdėti daugiau triūso, ten gyvenantys nuolankūs broliai labai vertindavo mūsų apsilankymus ir taip svetingai priimdavo mus savo kukliuose namuose, jog nuolatos dėkodavome Jehovai, kad galėdavome nuvykti tenai. Draugiškas bendravimas su jais teikė daug palaimų (Patarlių 19:17; Agėjo 2:7). Tačiau buvo labai liūdna, kad ištarnavę misionieriais Brazilijoje 21 metus turėjome nutraukti šią tarnybą.

Sunkiu laikotarpiu Jehova nurodė mums kelią

1975 metais Kristina buvo operuota. Po kiek laiko mudu vėl ėmėmės keliaujamojo  darbo, tačiau jos sveikata netrukus pablogėjo. Mums atrodė, kad geriausia grįžti į Jungtines Valstijas, kur Kristinai būtų suteikta medicininė priežiūra. 1976-ųjų balandį nuvykome į Long Bičą (Kalifornijos valstija) ir apsistojome pas mano mamą. Du dešimtmečius gyvenome užsienyje, todėl pasikeitus aplinkybėms nebežinojome, ką daryti. Ėmiausi daryti masažus ir uždirbtų pinigų užtekdavo pragyvenimui. Kalifornijos valstija Kristinai suteikė palatą ligoninėje, tačiau ten jos sveikata vis blogėjo, nes gydytojai atsisakė gydyti ją be kraujo perpylimo. Mūsų padėtis buvo beviltiška, tad meldėme Jehovos vadovavimo.

Vieną popietę skelbdamas gatvėje pamačiau gydytojo kabinetą ir staiga toptelėjo užeiti ten. Gydytojas jau ruošėsi namo, tačiau vis vien įsileido mane. Mes kalbėjomės dvi valandas ir tuomet jis tarė: „Aš vertinu jūsų misionierišką darbą, todėl gydysiu jūsų žmoną nemokamai ir be kraujo perpylimo.“ Negalėjau patikėti jo žodžiais.

Vėliau sužinojau, kad šis malonus gydytojas yra visų gerbiamas medicinos specialistas. Jis perkėlė Kristiną į ligoninę, kurioje pats dirbo. Šiam gydytojui padedant jos sveikata greit pasitaisė. Kokie buvome dėkingi Jehovai už jo vadovavimą šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu!

Nauji paskyrimai

Kai Kristina atgavo jėgas, ėmėme tarnauti pionieriais Long Biče ir džiaugėmės galėdami padėti keletui žmonių tapti Jehovos garbintojais. 1982 metais buvau pakviestas tarnauti rajono prižiūrėtoju Jungtinėse Valstijose. Kiekvieną dieną vis dėkojome Jehovai, kad jis vėl panaudojo mus dirbti keliaujamąjį darbą — tai, ką labai mėgome. Mes tarnavome Kalifornijoje, paskui — Naujojoje Anglijoje, kur yra keletas portugalų susirinkimų. Vėliau dar reikėjo lankyti ir Bermudų salas.

Po ketverių malonios tarnybos metų gavome naują paskyrimą. Mums buvo pasiūlyta tarnauti specialiaisiais pionieriais, kur tik pageidautume. Nors buvo liūdna palikti keliaujamąjį darbą, pasiryžome vykdyti naują paskyrimą. Tačiau kur dabar vykti? Kai tarnavau rajono prižiūrėtoju, pastebėjau, kad portugalų susirinkimui Niu Bedforde (Masačusetso valstija) reikalinga pagalba. Taigi nusprendėme važiuoti į Niu Bedfordą.

Kai nuvykome ten, susirinkimas suruošė mums didžiulį priėmimo vakarą. Pasijutome labai laukiami! Tai sujaudino mus iki ašarų. Viena jauna pora, auginanti dvi mažas dukreles, mielai priėmė mudu pagyventi pas juos, kol susiradome gyvenamąją vietą. Jehova palaimino mūsų tarnybą labiau nei tikėjomės. Nuo 1986 metų padėjome maždaug 40 to miesto gyventojų tapti Jehovos liudytojais. Jie yra mūsų dvasinės šeimos nariai. Be to, man buvo džiugu stebėti, kaip iš penkių vietinių brolių išaugo rūpestingi kaimenės ganytojai. Ši teritorija, kaip ir ta, kurioje tarnavome misionieriais, duoda puikių vaisių.

Žvelgdami į praeitį džiaugiamės, kad pradėjome tarnauti Jehovai nuo pat jaunystės ir tiesą pasirinkome savo gyvenimo kelrodžiu. Nors mudu jau esame senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos, eidami Jehovos keliais vis dar esame stiprinami ir patiriame džiaugsmo.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Tik ką atvykę į Rio de Žaneirą

[Iliustracija 28 puslapyje]

Mūsų dvasinė šeima Niu Bedforde (Masačusetso valstija, JAV)