Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Širdgėla nenuslopino džiaugsmo ir dėkingumo Dievui

Širdgėla nenuslopino džiaugsmo ir dėkingumo Dievui

Gyvenimo istorija

Širdgėla nenuslopino džiaugsmo ir dėkingumo Dievui

PAPASAKOJO NANSI PORTER

Šiltas 1947-ųjų birželio 5-osios vakaras Bahamų salose, šalia pietrytinio Jungtinių Valstijų kranto. Mums su vyru Džordžu sėdint namie, netikėtai užėjo migracijos tarnybos pareigūnas ir atnešė laišką. Jame buvo paaiškinta, kad šiose salose esame nebepageidaujami ir turime „išvykti iš kolonijos tuojau pat“.

SU DŽORDŽU buvome pirmi Jehovos liudytojų misionieriai, atvykę į Nasau — didžiausią Bahamų miestą. Čia tarnauti buvome paskirti, kai šiaurinėje Niujorko valstijos (JAV) dalyje baigėme aštuntąją Gileado mokyklos klasę. Ko pridarėme, kad pabuvę tik tris mėnesius jau sulaukėme tokio griežto sprendimo? Ir kas atsitiko, kad aš vis dar gyvenu ten pat, nors jau praėjo daugiau nei 50 metų?

Mokausi tarnauti

Mano gyvenimui didelės įtakos turėjo mano tėvas Haris Kilneris. Kad taptų Jehovos liudytoju, jam teko daug ką paaukoti. Tai man buvo puikus pavyzdys. Nors ir ne per geriausios sveikatos, jis vis tiek skelbė beveik kiekvieną savaitgalį ir visada Karalystę laikė pirmoje vietoje (Mato 6:33). Šeimos finansinė padėtis buvo nekokia, tačiau tėvo batų parduotuvėje Letbridže (Albertos provincija, Kanada) ketvirtajame dešimtmetyje virte virė dvasinė veikla. Iš ankstyvos vaikystės gerai prisimenu, kad visalaikiai Jehovos liudytojų tarnai, pionieriai, nuolat lankydavosi mūsų namuose ir pasakodavo ką nors iš savo patirties.

1943 metais aš pradėjau tarnauti pioniere netoli Fort Maklaudo ir Klarzhoumo (Albertos provincija). Per II pasaulinį karą mūsų priešininkai pasistengė, kad skelbimo darbas būtų uždraustas. Kai pradėjau tarnauti, draudimas jau galiojo. Nuo vieno iki kito mūsų teritorijos galo buvo 100 kilometrų, tačiau jauniems ir kupiniems energijos mums buvo vieni niekai dviračiu ar pėsčiomis pasiekti mažas vietines bendruomenes ir ūkelius. Tuo metu susitikau su keletu Gileado mokyklos absolventų. Jų pasakojimai įkvėpė troškimą tapti misioniere.

1945-aisiais ištekėjau už Džordžo Porterio iš Saskačevano provincijos (Kanada). Jo tėvai nuo 1916 metų buvo uolūs liudytojai. Jis irgi pasirinko visalaikę tarnybą. Pirmiausia buvome paskirti į žavųjį Lin Valėjų (Nort Vankuverio priemiestis, Kanada). Greit mus pakvietė į Gileado mokyklą.

Daug metų teko bendrauti su įvairiais seminaristais. Pastebėjau, kaip tie mokslai sugriovė jų tikėjimą Dievu ir jo Žodžiu Biblija. Tačiau Gileado mokykloje — priešingai — išmokome aštriai mąstyti, o tikėjimą Jehova ir Biblija tik sustiprinome. Mūsų bendraklasiai buvo paskirti į Kiniją, Singapūrą, Indiją, kai kurias Afrikos ar Pietų Amerikos šalis ir kitur. Gerai atsimenu tą jaudulį, kurį patyrėme sužinoję, jog esame paskirti į atogrąžų salas — Bahamas.

Ten ir pasilikome

Palyginti su kitais absolventais, kelionėje į Bahamas ilgai neužtrukome. Gana greitai jau mėgavomės šiltu oru, žydra padange, grožėjomės žalsvai melsvu vandeniu, švelnių spalvų pastatais, gėrėjomės matydami aibę dviračių. Bet nuostabiausia buvo tai, kad uoste mus pasitiko penkių liudytojų grupelė. Greitai pastebėjome, kad vietinė kultūra labai skiriasi nuo mums įprastos. Pavyzdžiui, mano vyro paprašė liautis viešai vadinti mane „širdele“, nes taip ten paprastai vadinami meilužiai.

Neilgai trukus dvasininkija ėmė piktintis, kad žmonės mus per šiltai priima, ir apšaukė komunistais. Taigi gavome įsakymą palikti šalį. Tačiau vietiniai liudytojai, kurių salose tada buvo mažiau nei 20, tučtuojau surinko daugybę parašų, kad mums leistų pasilikti. Įsakymas buvo panaikintas.

Į naują skelbimo teritoriją

Dievą mylinčių žmonių širdyse greitai prigijo Biblijos tiesa. Todėl į Bahamas buvo atsiųsta daugiau misionierių iš Gileado mokyklos. 1950-aisiais ten buvo įkurtas filialas. Po dešimties metų iš Bruklino (Niujorkas, JAV) į salas atvyko pagrindinio biuro darbuotojas Miltonas Henšelis. Jis paklausė misionierių, ar kas nori pradėti skelbimo darbą vienoje dar neliestoje Bahamų saloje. Pasisiūlėme mudu su Džordžu. Persikėlę į Long Ailandą tenai užtrukom 11 metų.

Ši viena iš daugybės Bahamų salų yra 140 kilometrų ilgio ir 6 kilometrų pločio. Tais laikais ten nebuvo tikrų miestų. Salos centre, Klarens Taune, stovėjo gal 50 namų. Gyvenimas buvo primityvokas: jokios elektros, vandentiekio, jokių viryklių ar kanalizacijos. Reikėjo prisitaikyti prie atokios salos gyvenimo. Čia mėgstama pokalbių tema buvo sveikata. Supratome, kad pasisveikinant geriau neklausti: „Kaip šiandien jaučiatės?“, nes tada dažniausiai tektų išklausyti ilgiausią žmogaus sveikatos istoriją.

Daugiausia liudydavome „nuo virtuvės prie virtuvės“, nes paprastai žmones rasdavome palmių šakomis dengtose lauko virtuvėse su krosnimis. Beveik visi buvo ūkininkai arba žvejai, nors neturtingi, bet labai malonūs. Dauguma tikėjo Dievą, tačiau buvo labai prietaringi — jei atsitikdavo kas neįprasta, tai būtinai turėdavo kažką reikšti.

Niekieno neprašyti dvasininkai ateidavo pas žmones ir kaip niekur nieko sudraskydavo mūsų paliktą biblinę literatūrą. Kai kurie išsigąsdavo, tačiau toli gražu ne visi. Pavyzdžiui, bauginimams nepasidavė viena drąsi 70 metų moteris. Ji troško suprasti Bibliją. Vėliau kaip ir daugelis kitų ji tapo Jehovos liudytoja. Atsirado ir daugiau besidominčių žmonių. Kad padėtų jiems lankyti sueigas, Džordžas sekmadieniais kartais nukeliaudavo 300 kilometrų.

Pirmaisiais mėnesiais, kai be manęs ir Džordžo saloje dar nebuvo kitų liudytojų, dvasiškai stiprūs išlikome rengdami visas krikščioniškas sueigas. Be to, kiekvieno pirmadienio vakarą stropiai studijuodavome Sargybos bokšto studijų straipsnį ir skaitydavome Bibliją. Taip pat kai tik gaudavome, perskaitydavome visus Sargybos bokšto ir Atsibuskite! straipsnius.

Kol tarnavome Long Ailande, mirė mano tėtis. Kitą vasarą, 1963-iaisiais, atsivežėme mamą, kad gyventų greta mūsų. Ji buvo jau garbaus amžiaus, tačiau visai neblogai prisitaikė ir liko saloje iki pat mirties 1971-aisiais. Šiandien toje saloje yra susirinkimas ir naujutėlė Karalystės salė.

Širdį veriantis išbandymas

1980 metais Džordžas pastebėjo, kad jo sveikata ėmė silpnėti. Tada prasidėjo vienas skausmingiausių mano gyvenimo tarpsnių — dėl Alcheimerio ligos vyras, bendradarbis ir nuolatinis draugas tiesiog nyko mano akyse. Jis labai pasikeitė. Pats sunkiausias laikotarpis buvo ketveri metai iki jo mirties 1987-aisiais. Kol galėdavo, jis iš paskutiniųjų stengdavosi eiti su manimi į tarnybą ir sueigas. Todėl dažnai susigraudindavau. Po netekties didelė krikščionių meilė buvo tikra paguoda. Vis dėlto jo man iki šiol labai trūksta.

Vienas iš dalykų, kuriuos aš labai vertinau susituokusi su Džordžu, — nuolatinis smagus bendravimas. Dabar, kai Džordžo nebėra, jaučiu didesnį dėkingumą Jehovai nei bet kada anksčiau už tai, kad kviečia savo tarnus ‛be paliovos melstis’, ‛maldoje būti ištvermingus’, ragina pasinaudoti ‛visokeriopomis maldomis’ (1 Tesalonikiečiams 5:17; Romiečiams 12:12; Efeziečiams 6:18). Labai paguodžia žinia, kad Jehova rūpinasi mumis. Pritariu psalmininko giesmei: „Tebūna pagarbintas Jehova, kasdien nešantis už mus naštą“ (Psalmyno 68:19, NW). Geriausia gyventi pagal Jėzaus patarimą: nesirūpinti, kas bus rytoj, prisitaikyti prie savų trūkumų, būti dėkingiems už kasdien gaunamas palaimas (Mato 6:34).

Už tarnybą atlyginta džiaugsmu

Būdama nuolat užimta krikščioniška tarnyba sugebu per daug negyventi praeitimi. Taip įveikiu jausmus, galinčius sukelti depresiją. Mokydama Biblijos tiesos kitus jaučiu didžiulį džiaugsmą. Darbuodamasi tokioje tarnyboje esu nuolat užimta dvasine veikla, kuri mano gyvenimą daro tvirtą, stabilų (Filipiečiams 3:16, NW).

Kartą man paskambino viena moteris, kuriai apie Karalystę pasakojau labai seniai. Nuo tada jau buvo praėję kokie 47 metai. Jos tėtis 1947-aisiais Bahamose vienas iš pirmųjų ėmė studijuoti su mumis Bibliją. Jos tėvai, visi broliai, seserys, taip pat beveik visi jų vaikai ir vaikaičiai tapo Jehovos liudytojais. Liudytojais yra daugiau nei 60 tos moters giminaičių. Ji pati iki tol vis nepritarė Biblijos tiesai. Tačiau dabar nusprendė pradėti tarnauti Jehovai Dievui. Koks džiaugsmas matyti, kaip saujelė liudytojų, kuriuos radome šiose salose atvykę su Džordžu, išaugo ir jau viršija 1400!

Kartais žmonės klausia, ar liūdžiu, kad neturiu vaikų. Žinoma, vaikai gali būti tikra palaima. Bet tikriausiai tokios meilės, kokią man nuolat rodo dvasiniai vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, susilaukia ne visi tikri tėvai. Iš tikrųjų, tie, kurie „daro gera, lobsta gerais darbais“, yra patys laimingiausi (1 Timotiejui 6:18). Todėl tarnyboje stengiuosi dalyvauti kiek tik leidžia mano sveikata.

Kai kartą laukiau prie stomatologo kabineto, prie manęs priėjo viena jauna moteris. Ji pasakė: „Jūs manęs nepažįstate, tačiau aš pažįstu jus. Norėjau pasakyti, kad jus myliu.“ Tada ji papasakojo, kaip sužinojo Biblijos tiesą ir kokia buvo dėkinga, kad Bahamose yra misionierių.

Kitą kartą grįžusi po atostogų savo kambario duryse (dabar gyvenu Nasau, Jehovos liudytojų filiale) radau rožę ir raštelį: „Džiaugiamės, kad vėl esi namie.“ Mano širdis kupina dėkingumo. Kai matau, kokius žmones suformuoja Dievo Žodis, jo organizacija ir dvasia, meilė Jehovai vis auga. Tikrai, Jehova dažnai palaiko mus per tuos, su kuriais bendraujame.

Be galo dėkinga

Gyventi ne visada buvo lengva. Nėra lengva ir dabar. Vis dėlto esu dėkinga už daugybę dalykų: už tarnybos džiaugsmus, už tiek daug mylinčių brolių ir sesių, už Jehovos organizacijos rūpinimąsi, nuostabias Biblijos tiesas, viltį gyventi kartu su mylimaisiais, kai jie bus prikelti, už prisiminimus apie 42 metus, pragyventus su ištikimu Jehovos tarnu. Prieš tuokdamasi meldžiausi, kad visada galėčiau padėti savo vyrui likti visalaikėje tarnyboje, kurią jis labai mėgo. Jehova mielai atsakė į tą maldą. Tad noriu parodyti dėkingumą ištikimai jam tarnaudama.

Bahamų salos — mėgstama turistų vieta. Kad pasimėgautų atogrąžomis, jie išleidžia tūkstančius dolerių. Pasirinkusi tarnauti Jehovai ten, kur tik nurodytų jo organizacija, skelbdama gerąją naujieną apie Dievo Karalystę apkeliavau šias salas skersai išilgai ir patyriau daug džiaugsmo. O svarbiausia — susipažinau su pačiais geriausiais iš visų draugiškų bahamiečių ir jaučiu jų meilę.

Esu labai dėkinga tiems, kurie atnešė tiesą mano tėvams. Šie vėliau įdiegė į mano jauną protą ir širdį nenumaldomą troškimą pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės. Jauni Jehovos tarnai dabar lygiai taip pat gali sulaukti gausybės palaimų, jei įeina per „plačias duris“, už kurių galima išplėsti savo tarnybą (1 Korintiečiams 16:9). Ir tu būsi be galo dėkingas, jei gyvenimu pagerbsi „dievų Dievą“ Jehovą (Pakartoto Įstatymo 10:17; Danieliaus 2:47).

[Iliustracija 24 puslapyje]

1944-aisiais liudiju Viktorijos miesto (Britų Kolumbija, Kanada) gatvėje

[Iliustracija 24 puslapyje]

Džordžas ir aš 1946 metais mokėmės Gileado mokykloje

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Džordžu šalia misionierių namų Nasau (Bahamos) 1955-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Misionierių namai Dedmans Kėjuje, kur tarnavome 1961—1972 metais