Spindi tarsi žiburiai Šviesos mieste

Paryžiaus devizas — Fluctuat nec mergitur. („Plaukioja bangose, bet negrimzta.“)

PARYŽIUS tarsi tvirtas laivas per pastaruosius 2000 metų atlaikė gausybę audrų: jį puldinėjo daug priešų, ne kartą maištas buvo kilęs ir pačiame mieste. Dabar Paryžius — vienas gražiausių miestų pasaulyje. Turistus žavi didinga jo architektūra, medžiais apsodinti bulvarai ir pasaulinio garso muziejai. Kai kas Paryžių laiko poetų, dailininkų ir filosofų miestu, kiti jį giria dėl virtuvės, treti paklūsta Paryžiaus diktuojamoms madoms.

Per visą istoriją Paryžius buvo katalikybės tvirtovė. Prieš porą šimtmečių jis suvaidino labai svarbų vaidmenį Europos šviečiamajame judėjime. Todėl jį imta vadinti Šviesos miestu. Daugumai šiandieninių paryžiečių ano laikmečio filosofija daro didesnę įtaką negu jų religija, nors kad taip yra, suvokia ne visi.

Vis dėlto žmonių išmintis nenušvietė visų miestiečių gyvenimo skaisčiomis spalvomis. Todėl daug kas šviesos ieško kitur. Dabar Paryžiuje jau maždaug 90 metų ‛tarsi žiburiai spindi’ Jehovos liudytojai  (Filipiečiams 2:15). Kaip tikri jūreiviai jie sėkmingai praplaukia visus gyvenimo verpetus ir jų ekipažas nuolat didėja — į laivą plūsta „visų tautų lobiai“ (Agėjo 2:7).

Skelbti nelengva

1850-aisiais Paryžiuje gyveno 600000 žmonių. Dabar mieste ir priemiesčiuose gyventojų yra per devynis milijonus. Šitoks augimas pavertė Paryžių pačiu margiausiu Prancūzijos miestu. Šis miestas — viso pasaulio aukštojo mokslo centras, tad 250000 jo gyventojų — studentai. Be to, jame stovi vienas seniausių universitetų pasaulyje. Kai kurie priemiesčiai atskleidžia tamsiąją Paryžiaus pusę. Juose gausu daugiaaukščių namų kvartalų, kuriuose klesti nusikalstamumas ir nedarbas. Be abejo, Jehovos liudytojams reikia mokėti prisitaikyti prie tų, kuriems skelbia, ir taip sumaniai pateikti gerąją naujieną, kad ji patrauktų visokius žmones (1 Timotiejui 4:10, NW).

 Kasmet Paryžių aplanko daugiau nei 20 milijonų turistų. Jiems patinka užkilti į Eifelio bokštą, pasivaikščioti palei Seną, užsukti į gatvės kavinę ar bistro, kur juos paprastai persmelkia bendra nuotaika. Tačiau pačių paryžiečių gyvenimo tempas dažnai gana pašėlęs. „Žmonės nuolat kažkur lekia, — pasakoja Kristianas, visalaikis tarnas. — Kai grįžta iš darbo, jie jaučiasi išsekę.“ Kalbėti su tokiais užsiėmusiais žmonėmis nelengva.

Paryžiuje Jehovos liudytojams bene sunkiausia pasikalbėti su žmonėmis jų namuose. Kai kur įrengtos telefonspynės. Kadangi didėja nusikalstamumas, daugelį daugiabučių namų saugo spynos su kodu. Į tokį namą įeiti neįmanoma. Taigi nenuostabu, kad kai kur vienam liudytojui vidutiniškai tenka 1400 gyventojų. Dėl tokių sunkumų vis daugiau skelbiama telefonu ir neformaliai. Kaip Jehovos liudytojams pavyksta skleisti ‛savo šviesą’ pastaruoju būdu? (Mato 5:16)

Tinkamų progų ir patogių vietų liudyti neformaliai apstu. Štai Martin kartą pastebėjo, kad autobusų stotelėje stovi sielvarto apimta moteris. Ji buvo ką tik praradusi savo vienturtę dukrą. Martin paliko jai brošiūrą, kurioje rašoma apie paguodžiančią Biblijos teikiamą prikėlimo viltį. Keletą mėnesių jos nesimatė. Kai Martin vėl sutiko tą moterį, pradėjo Biblijos studijas. Nepaisydama vyro priešinimosi moteris tapo liudytoja.

Našus neformalus liudijimas

Paryžiaus viešasis transportas pagal darbo apimtį vienas iš pirmaujančių pasaulyje. Garsiuoju Paryžiaus metro kasdien važiuoja 5000000 keleivių. Centrinė stotelė Châtelet-Les-Halles laikoma didžiausia ir daugiausiai dirbančia metro stotele pasaulyje. Metro galima sutikti daug žmonių. Aleksandra šiuo transportu kasdien važiuoja į darbą. Kartą ji užkalbino jaunuolį, kuris sirgo kraujo vėžiu, perėjusiu į paskutinę stadiją. Aleksandra davė jam traktatą apie Rojaus viltį. Šešias savaites kasdien jie susitikdavo tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje ir kalbėdavosi apie Bibliją. Vieną dieną jaunuolis neatėjo. Po kiek laiko Aleksandrai paskambino jo žmona ir pakvietė į ligoninę, nes jos vyro būklė buvo kritiška. Deja, Aleksandra pavėlavo. Po vyro mirties moteris persikėlė į pietvakarių Prancūzijos miestą Bordo, kur ją ėmė lankyti tenykščiai liudytojai. Kaip nudžiugo Aleksandra, kai po metų sužinojo, kad ta moteris tapo krikštyta Jehovos liudytoja ir laukia laiko, kai bus prikeltas jos vyras! (Jono 5:28, 29)

Traukinyje, vykstančiame iš Paryžiaus į Limožą (vidurio Prancūzija), viena pagyvenusi krikščionė kalbėjosi su Renata, kuri gimusi Lenkijoje ir anksčiau ten penkerius metus mokėsi teologijos bei hebrajų ir graikų kalbų. Ji nebetikėjo Dievo. Vis dėlto prieš tris mėnesius meldėsi. Nors Renata ir nelabai domėjosi, ką pagyvenusi liudytoja nori pasakyti, ir nesitikėjo kada nors vėl susitikti, ji paliko savo telefono numerį. Sesuo buvo atkakli: ji paprašė, kad Renatą netrukus aplankytų liudytojų pora. Kai šie taip ir padarė, Renata pamąstė: ‛Ko jie gali mane išmokyti?’ Nors ji buvo studijavusi teologiją, liudytojų skelbiama Biblijos žinia ją patraukė. „Greitai supratau, kad tai tiesa“, — pasakoja Renata. Dabar ji džiaugiasi nešdama kitiems tą pačią Biblijos žinią.

Mišel mokėsi vairuoti. Vairavimo kursų bendraklasiai pradėjo kalbėtis apie seksą nesusituokus. Mišel išreiškė savo nesutikimą. Po savaitės instruktorė Silvi jos paklausė: „Ar tu Jehovos liudytoja?“ Silvi patiko Biblija paremtas Mišel požiūris. Buvo pradėtos Biblijos studijos ir po metų Silvi pasikrikštijo.

 Daugybė Paryžiaus parkų — puikios vietos kalbėtis su žmonėmis. Per pertrauką Žozet nuėjo į parką, kur sutiko vaikštinėjančią pagyvenusią moterį, vardu Alin. Žozet papasakojo jai apie nuostabius Biblijos pažadus. Alin sutiko studijuoti Bibliją ir po kiek laiko pasikrikštijo. Dabar, būdama 74-erių, ji yra reguliarioji pionierė ir jaučiasi laiminga, nes moko žmones krikščionių tikėjimo.

Šviesa visoms tautoms

Paryžiečiams nereikia keliauti į tolimas šalis, kad pamatytų įvairių kultūrų. Beveik 20 procentų miesto gyventojų yra kitataučiai. Krikščionių sueigos rengiamos maždaug 25 kalbomis.

Kitakalbių susirinkimų ir grupių skelbėjai turi būti labai sumanūs. Viena filipinietė liudytoja susikūrė savo skelbimo teritoriją. Daug tautiečių ji rado tiesiog parduotuvėse ir taip pradėjo nemažai Biblijos studijų.

Stengtis tikrai verta. 1996-ųjų gruodį sužinoję, kad į miestą atvyksta pasaulinio garso cirkas, vieno kitakalbių susirinkimo skelbėjai nusprendė susitikti su trupe. Vieną vakarą, po pasirodymo, jie sugebėjo pakalbėti su artistais, grįžtančiais į viešbutį. Trupė Paryžiuje lankėsi tris savaites. Per tą laiką artistai gavo 28 Biblijas, 59 knygas, 131 brošiūrą ir 290 žurnalų. Baigiantis jų gastrolėms vienas akrobatas paklausė: „Kaip aš galėčiau tapti Jehovos liudytoju?“ Kitas patikino: „Grįžęs į savo šalį aš skelbsiu!“

Ieškoma paslėptų lobių

Kur bepažvelgtum, Paryžiuje visur į akis krenta praėjusių epochų architektūros lobynas. Bet vertingesnių lobių tebeieškoma. Aniza į Prancūziją atvyko su dėde diplomatu. Namie ji nuolat skaitydavo Bibliją. Kartą jai skubant išeiti viena pionierė įteikė lankstinuką Kodėl galima pasitikėti Biblija. Jos susitarė susitikti kitą savaitę. Buvo pradėtos Biblijos studijos. Nors Anizai labai prieštaravo šeima, ji pasikrikštijo. Ką ji mano apie galimybę skleisti tiesą kitiems? „Pradžioje skelbti buvo sunku, nes esu drovi. Bet Biblijos skaitymas mane uždega. Negaliu sėdėti rankas sudėjusi.“ Taip pat mano ir kiti Paryžiaus liudytojai, kurie turi begalę progų būti „gausūs Viešpaties darbais“ (1 Korintiečiams 15:58).

Biblijos tiesa spindi ir Paryžiaus priemiesčiuose. Ji šviečia ir padeda atrasti vis naujų „brangakmenių“. Norėdamas pasiskolinti muzikos įrašų Brusas nuėjo pas draugą, kuris neseniai buvo tapęs Jehovos liudytoju. Tuo metu šis pasakojo apie Bibliją kai kuriems bendriems jų pažįstamiems. Brusas klausėsi pokalbio. Jis sutiko studijuoti Bibliją, bet kilo sunkumų. „Mane daug kas pažinojo. Vyriausiasis mano brolis dažnai įsiveldavo į muštynes, o aš mėgdavau rengti triukšmingus šokių vakarus. Ką kiti turėjo pamanyti, sužinoję, kad ruošiuosi tapti liudytoju?“ Nors ir buvo nuolat prašomas, Brusas vakarėlių neberengė. Po mėnesio jis pradėjo skelbti. „Visiems buvo įdomu, kodėl pasidariau liudytoju.“ Greitai jis pasikrikštijo, o vėliau mokėsi Tarnybos tobulinimo mokykloje.

Kartais norint surasti lobių prireikia daug pastangų. Bet kiek būna džiaugsmo, kai viskas išeina į gera! Žakis, Bruno ir Damjenas Paryžiuje dirbo kepėjais. „Surasti mus būdavo neįmanoma, nes visą laiką dirbome ir niekada nebūdavome namie“, — pasakoja Žakis. Reguliarusis pionierius Patrikas matė, kad pačiame vieno namo viršuje yra trys kambariai, ir nusprendė, kad bent vienas jų turi būti gyvenamas. Jis atkakliai stengėsi užtikti šeimininkus. Ir ne be reikalo. Vieną popietę jis sutiko laikinai  ten buvusį Žakį. Kokie buvo rezultatai? Trys draugai tapo Jehovos liudytojais ir susirado kitą darbą, kad galėtų pasinerti į teokratinę veiklą.

Audra nuraminama

Neseniai Prancūzijos žiniasklaida teigė, esą Jehovos liudytojai — pavojinga sekta. 1996-aisiais liudytojai uoliai dalino žmonėms informacinius lankstinukus „Ką jums reikia žinoti apie Jehovos liudytojus“. Jų išplatinta devyni milijonai. Rezultatai buvo labai geri.

Stengtasi pasiekti visus žmones. Daug pareigūnų dėkojo Jehovos liudytojams. Vienas savivaldybės patarėjas rašė: „Gerai, kad Jehovos liudytojai ėmė platinti šį lankstinuką. Taip jie pašalino nesusipratimus.“ Vienas gydytojas sakė: „Aš jau seniai to laukiau!“ Vienas paryžietis rašė: „Atsitiktinai gavau ir perskaičiau [lankstinuką]. Norėčiau gauti daugiau informacijos ir pasinaudoti pasiūlymu namuose studijuoti Bibliją.“ Paryžiuje gyvenanti moteris rašė: „Ačiū už tiesumą.“ Viena katalikė liudytojams sakė: „Pagaliau! Pagaliau davėte atkirtį toms melagystėms!“

Daug jaunų liudytojų ypač džiaugėsi 1997-aisiais, dalyvaudami skelbimo kampanijoje, surengtoje per Pasaulines katalikiškojo jaunimo dienas. Nors buvo 35 laipsniai karščio, skelbti ryžosi 2500 liudytojų. Tik per dvi dienas jaunimui iš viso pasaulio jie atidavė 18000 brošiūrų Knyga visiems žmonėms. Buvo gerai paliudyta apie Jehovą, pasėta tiesos sėkla, be to, jaunieji liudytojai dar labiau užsidegė tarnauti. Viena jauna sesuo, šiai kampanijai paaukojusi dalį atostogų, rašė: „Jehova žemėje turi laimingą tautą, kuri savo jėgas išnaudoja šlovindama jo vardą. Šitos dvi dienos buvo tikrai vertos viso gyvenimo atostogų! (Psalmyno 84:11 [84:10, Brb])“

1998-ųjų vasario 28-ąją sukako 65 metai nuo tada, kai Hitleris Vokietijoje uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Prancūzijoje liudytojai pasinaudojo ta diena ir išnuomoję salių pristatė visuomenei vaizdajuostę Jehovos liudytojai atlaiko nacių puolimą, kurioje smulkiai nupasakojama, kaip Jehovos tauta buvo persekiojama. Buvo įteikta per septynis milijonus kvietimų. Daug ką sujaudino istorikų ir buvusių koncentracijos stovyklų kalinių pasisakymai. Paryžiuje į tokius renginius atėjo beveik 5000 žmonių, kurių nemaža dalis buvo neliudytojai.

Daug paryžiečių labai džiaugiasi dvasine šviesa ir tarsi žibintai spindinčiais Karalystės skelbėjais. Padėtis ten tokia, kokią apibūdino Jėzus: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mato 9:37). Jehovos liudytojai ryžtingai įveikdami visas skelbti trukdančias kliūtis pavertė Paryžių Šviesos miestu ypatinga prasme. Tai teikia Jehovai šlovę.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Rotušė

[Iliustracija 9 puslapyje]

„Opera Garnier“

[Iliustracija 9 puslapyje]

Luvras

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Biblijos žinia skelbiama visur, nors žmonės ir labai užsiėmę