Jehova — didžiai kantrus Dievas

„Jehova — Dievas gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas meilingo gerumo“ (IŠĖJIMO 34:6, NW).

1, 2. a) Kam praeityje buvo naudos iš didžios Jehovos kantrybės? b) Ką reiškia posakis „didi kantrybė“?

NOJAUS amžininkų, per dykumą su Moze keliavusių izraelitų, Jėzaus laikų žydų — visų šių žmonių aplinkybės skyrėsi. Tačiau visiems buvo naudos dėl vienos iš puikių Jehovos savybių — didžios kantrybės. Dėl jos kai kurie išliko gyvi. Dėl Jehovos kantrumo gali būti išgelbėta ir mūsų gyvybė.

² Ką reiškia „didi kantrybė“? Kada Jehova ją rodo ir kodėl? Būti ‛didžiai kantriam’ — tai „įstengti ištverti blogį, nepasiduoti provokacijai ir neprarasti vilties atitaisyti sugadintus santykius“. Ši savybė rodoma tikslingai, nemalonumus sukėlusio asmens labui. Tačiau būti kantriam nereiškia toleruoti blogį. Kai tikslas, dėl kurio buvo rodoma kantrybė, pasiektas arba kai beprasmiška leisti toliau tęstis susiklosčiusiai padėčiai, kantrybė baigiasi.

3. Kodėl Jehova rodo didžią kantrybę ir kiek toli ji siekia?

³ Žmogus irgi gali būti didžiai kantrus, tačiau Jehova šia savybe yra nepranokstamas pavyzdys. Nuo tada, kai nuodėmė sutrikdė Jehovos ir jo sukurtų žmonių santykius, mūsų Kūrėjas rodė kantrybę ir pasirūpino, kad atgailaujantys žmonės savo santykius su juo galėtų pagerinti (2 Petro 3:9; 1 Jono 4:10). Tačiau kantrybe pasiekęs tikslą, Dievas pakils prieš sąmoningai nuodėmiaujančius ir sunaikins šią sugedusią santvarką (2 Petro 3:7).

Kantrybė derinasi su svarbiausiomis Dievo savybėmis

4. a) Kaip sąvoka „didi kantrybė“ išreikšta Hebrajiškuosiuose raštuose? (Taip pat žiūrėk išnašą.) b) Kaip pranašas Nahumas apibūdina Jehovą ir ką tai byloja apie Jehovos kantrybę?

⁴ Hebrajiškuosiuose raštuose sąvoka „didi kantrybė“ pažodžiui reiškia „šnervių ilgis“ ir „Naujojo pasaulio vertime“ verčiama „lėtas pykti“. * Apie Dievo kantrumą pranašas Nahumas taip sakė: „Viešpats yra lėtas pykti ir didis savo galia, Viešpats baudžia nusikaltėlį“ (Nahumo 1:3, Brb). Vadinasi, Jehovos kantrybė nėra begalinė ir ne silpnumo požymis. Tai, kad visagalis Dievas lėtas pykti ir sykiu didis galia, liudija, jog jis yra labai kantrus dėl tam tikro tikslo. Jis turi galią nubausti, tačiau sąmoningai nuo to susilaiko, kad nusidėjėlis galėtų pasikeisti (Ezechielio 18:31, 32). Todėl Jehovos kantrybė yra meilės išraiška ir rodo, kad jis supratingai naudojasi savo galia.

5. Kaip Jehovos kantrybė derinasi su jo teisingumu?

 ⁵ Jehovos kantrybė derinasi ir su jo teisingumu. Mozei jis kalbėjo esąs „Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus“ (Išėjimo 34:6, Brb). Po daugelio metų Mozė giedojo Jehovai: „Visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, Brb). Taip, tokios Jehovos savybės kaip gailestingumas, didi kantrybė, teisumas bei teisingumas darniai atsveria viena kitą.

Jehovos kantrybė iki Tvano

6. Kas rodo, jog Jehova buvo labai kantrus su Adomo ir Ievos palikuonimis?

⁶ Adomo ir Ievos maištas Edene visam laikui suardė jų brangų ryšį su mylinčiu Kūrėju Jehova (Pradžios 3:8-13, 23, 24). Toks atitolimas paveikė pirmosios poros palikuonis: jie paveldėjo nuodėmę, netobulumą, mirtį (Romiečiams 5:17-19). Nors pirmieji tėvai sąmoningai nusidėjo, Jehova leido jiems turėti vaikų. Vėliau, meilės skatinamas, Dievas parūpino auką, kad Adomo ir Ievos ainiai galėtų susitaikyti su juo (Jono 3:16, 36). Apaštalas Paulius pasakė: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Romiečiams 5:8-10).

7. Kaip Jehova rodė didį kantrumą prieš Tvaną ir kodėl anos žmonių kartos sunaikinimas buvo teisėtas žingsnis?

⁷ Jehova buvo kantrus ir Nojaus dienomis. Likus daugiau nei šimtmečiui iki Tvano „Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje“ (Pradžios 6:12). Vis dėlto Jehova tam tikrą laiką kantriai elgėsi su žmonėmis. Jis pasakė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“ (Pradžios 6:3). Per tuos 120 metų ištikimasis Nojus susilaukė vaikų ir, sužinojęs Dievo nuosprendį, spėjo pasistatyti laivą bei perspėti savo amžininkus apie būsimą Tvaną. Apaštalas Petras rašė:  „Dievo kantrybė laukė, bestatant laivą, kuriuo nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Petro 3:20). Tiesa, jo skelbiama žinia ‛nerūpėjo’ niekam, tik namiškiams (Mato 24:38, 39, Vl). Tačiau Jehova davė Nojaus amžininkams pakankamai laiko atgailauti dėl savo smurtiško elgesio ir grįžti pas Jį — kol Nojus statė laivą ir tarnavo (galbūt keletą dešimtmečių) kaip „teisumo šauklys“ (2 Petro 2:5; Hebrajams 11:7). Vėliau tos sugedusios kartos sunaikinimas buvo visiškai teisėtas žingsnis.

Didi Dievo kantrybė su Izraeliu

8. Kaip Jehova rodė didžią kantrybę Izraelio tautai?

⁸ Jehova su savo išrinktąja tauta, izraelitais, buvo kantrus ne 120 metų, o kur kas ilgiau — per 1500 metų jų istorijos nedaug buvo tokių tarpsnių, kai jie nemėgindavo Dievo kantrybės. Praėjus vos kelioms savaitėms po jų stebuklingo išvadavimo iš Egipto, jie įpuolė į stabmeldystę parodydami didelę nepagarbą savo Gelbėtojui (Išėjimo 32:4; Psalmyno 106:21). Per kitus dešimtmečius izraelitai skundėsi Jehovos stebuklingai duodamu maistu, murmėjo prieš Mozę bei Aaroną, kalbėjo prieš Jehovą, ištvirkavo su pagonėmis, net prisidėjo prie Baalo garbinimo (Skaičių 11:4-6; 14:2-4; 21:5; 25:1-3; 1 Korintiečiams 10:6-11). Jehova būtų buvęs visiškai teisus sunaikindamas savo tautą, tačiau jis to nedarė, o elgėsi su didžia kantrybe (Skaičių 14:11-21).

9. Kuo pasireiškė didi Jehovos kantrybė teisėjų, taip pat monarchų laikais?

⁹ Teisėjų laikais izraelitai vėl pasinerdavo į stabmeldystę ir tuomet Jehova atiduodavo juos priešams. Tačiau kai jie atgailaudavo ir šaukdavosi Dievo paramos, savo didžios kantrybės skatinamas, jis paskirdavo jiems teisėjus išvaduoti iš priešų (Teisėjų 2:17, 18). Per ilgą monarchijos laikotarpį tik nedaugelis karalių buvo atsidavę vien Jehovai, tačiau net tokių valdovų dienomis liaudis dažniausiai suteršdavo teisingą garbinimą klaidatikyste. Kai Jehova siųsdavo pranašus perspėti dėl neištikimybės, žmonės paprastai būdavo linkę klausyti nesąžiningų kunigų bei netikrų pranašų (Jeremijo 5:31; 25:4-7). Izraelitai ištikimus Jehovos pranašus persekiodavo, o kai kuriuos net nužudė (2 Metraščių 24:20, 21; Apaštalų darbų 7:51, 52). Vis dėlto Jehova ir toliau kantriai elgėsi su savo tauta (2 Metraščių 36:15).

Jehovos kantrybė dar neišseko

10. Kada Jehovos kantrybė buvo pasibaigusi?

¹⁰ Tačiau istorija liudija, kad Dievo kantrybė nėra beribė. 740 m. p. m. e. jis atidavė asirams nukariauti dešimties giminių  Izraelio karalystę ir jos gyventojai buvo išvaryti į nelaisvę (2 Karalių 17:5, 6). Kito šimtmečio pabaigoje jis leido babiloniečiams užgrobti dviejų giminių Judo karalystę ir sugriauti Jeruzalę bei jos šventyklą (2 Metraščių 36:16-19).

11. Kas liudija, kad Jehova nepritrūko kantrybės net bausdamas Izraelį?

¹¹ Vis dėlto net bausdamas Izraelį bei Judą Jehova nestokojo kantrybės. Per savo pranašą Jeremiją Jehova kalbėjo, kad jo išrinktoji tauta bus atkurta. Jis pasakė: „Pasibaigus septyniasdešimt Babilono metų, aplankysiu jus ir įvykdysiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą. Rasite mane čia pat, su jumis, ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą... Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų, kur tik jus išblaškiau“ (Jeremijo 29:10, 14).

12. Kaip žydų likučio sugrąžinimas į Judą buvo numatytas dėl ateinančio Mesijo?

¹² Judo tremtinių likutis tikrai pargrįžo į Judą ir atnaujino Jehovos garbinimą atstatytoje Jeruzalės šventykloje. Įgyvendindamas Jehovos tikslus šis likutis tapo kaip gaivinanti, vešėti skatinanti „Viešpaties siunčiama rasa“, taip pat drąsus bei stiprus lyg „liūtas tarp miško žvėrių“ (Michėjo 5:6, 7 [5:7, 8, Brb]). Pastarieji žodžiai išsipildė, ko gero, tais laikais, kai Makabiejų šeimos vadovaujami žydai išvijo priešus iš Pažadėtosios žemės ir vėl atidarė grobikų išniekintą šventyklą. Taip šalis ir šventykla buvo išsaugotos, kad kitas ištikimas likutis galėtų priimti Dievo Sūnų, kai jis pasirodys kaip Mesijas (Danieliaus 9:25, Brb; Luko 1:13-17, 67-79; 3:15, 21, 22).

13. Kaip Jehova rodė kantrybę žydams net po to, kai jų reikalavimu buvo nužudytas jo Sūnus?

¹³ Dievas neprarado kantrybės net tuomet, kai žydų reikalavimu buvo nužudytas jo Sūnus. Jehova dar trejus su puse metų savo tautai teikė pirmenybę tapti Abraomo dvasinės sėklos dalimi (Danieliaus 9:27, Brb). * Iki ir po 36 m. e. m. kai kurie žydai priėmė šį kvietimą ir, Pauliaus žodžiais tariant, tapo „malonės išrinktu likučiu“ (Romiečiams 11:5).

14. a) Kam 36 m. e. m. buvo suteikta galimybė tapti dvasinės Abraomo sėklos dalimi? b) Kokie buvo Pauliaus jausmai suvokus, kaip Jehova renka dvasinio Izraelio narius?

¹⁴ 36 m. e. m. nuostabią galimybę būti Abraomo dvasinės sėklos dalimi pirmą kartą gavo nežydai ir neprozelitai. Kiekvienas, priėmęs kvietimą, galėjo pasinaudoti neužtarnauta Jehovos malone bei kantrybe (Galatams 3:26-29; Efeziečiams 2:4-7). Supratęs Jehovos išmintį  ir tikslus, dėl kurių jis elgiasi gailestingai ir nepaprastai kantriai, kad surinktų visą dvasinį Izraelį, Paulius iš didelio dėkingumo sušuko: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Romiečiams 11:25, 26, 33; Galatams 6:15, 16)

Didi Dievo kantrybė dėl savo vardo

15. Kokia yra svarbiausia Jehovos kantrybės priežastis ir kokiam klausimui išspręsti reikėjo laiko?

¹⁵ Kodėl Jehova kantrus? Pirmiausia todėl, kad išaukštintų savo šventą vardą ir išteisintų savo visavaldystę (1 Samuelio 12:20-22). Reikėjo laiko, kad visa kūrinija sulauktų įtikinamo atsakymo į Šėtono iškeltą moralinį klausimą dėl to, koks yra Jehova kaip Visavaldis (Jobo 1:9-11; 42:2, 5, 6). Todėl kai Dievo tauta kentė priespaudą Egipte, Jehova pasakė faraonui: „Leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę“ (Išėjimo 9:16).

16. a) Kaip dėl Jehovos didelio kantrumo buvo surinkta jo vardo tauta? b) Kaip bus pašlovintas Jehovos vardas ir išteisinta jo visavaldystė?

¹⁶ Minėtus Jehovos žodžius faraonui citavo apaštalas Paulius, kai aiškino, jog Jehova yra kantrus dėl to, kad Jo šventas vardas būtų laikomas šlovingu. Paulius rašė: „Jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių. Dievas kalba Ozėjo lūpomis: Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą — mylima“ (Romiečiams 9:17, 22-25, Brb). Pasitelkęs didžią kantrybę, Jehova iš visų tautų surinko „savo vardui tautą“ (Apaštalų darbų 15:14). Jėzaus Kristaus vadovaujami  šie šventieji yra bendrapaveldžiai Karalystės, per kurią Jehova pašlovins savo didį vardą ir išteisins savo visavaldystę (Danieliaus 2:44; 7:13, 14, 27; Apreiškimo 4:9-11; 5:9, 10).

Per savo didžią kantrybę Jehova išgelbės

17, 18. a) Kaip patys to nenorėdami taptume kritiški dėl to, kad Jehova yra didžiai kantrus? b) Kaip esame skatinami žiūrėti į Jehovos kantrybę?

¹⁷ Nuo pat katastrofiško žmonijos nuopuolio į nuodėmę iki dabar Jehova įrodė esąs didžiai kantrus Dievas. Prieš Tvaną dėl jo kantrybės pakako laiko perspėti visus ir pastatyti laivą išsigelbėti. Tačiau Dievo kantrumas išseko ir Tvanas užėjo. Dabar Jehova irgi rodo didžią kantrybę — didesnę nei kai kurie tikisi. Tokiems žmonėms nederėtų nusivilti, nes tai — lyg kritikuoti Dievą už jo kantrumą. Paulius paklausė: „Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Romiečiams 2:4)

¹⁸ Nė vienas nežinome, kiek Dievas turi parodyti mums kantrybės, kad įgytume jo pritarimą ir būtume išgelbėti. Paulius pataria mums ‛darbuotis savo išganymui su baime ir drebėjimu’ (Filipiečiams 2:12). Apaštalas Petras rašė savo bendratikiams: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Petro 3:9).

19. Kuo mums naudingas didis Jehovos kantrumas?

¹⁹ Tad nebūkime nekantrūs matydami, kaip Jehova savo nuožiūra viską tvarko. Verčiau klausykime tolesnių Petro patarimų ir ‛Viešpaties kantrumą laikykime išgelbėjimu’. Kieno išgelbėjimu? Savo ir begalės kitų, kurie dar turi išgirsti „šią gerąją naujieną apie karalystę“ (2 Petro 3:15; Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Tai padės mums branginti nepaprastą Jehovos kantrumą ir skatins pačius kantriai elgtis su kitais.

[Išnašos]

Kaip paaiškintum?

• Ką Biblijoje reiškia posakis „didi kantrybė“?

• Kaip Jehova rodė savo kantrybę iki Tvano, po ištrėmimo į Babiloną ir pirmajame mūsų eros amžiuje?

• Dėl kokių svarių priežasčių Jehova rodo didžią kantrybę?

• Kaip turime žiūrėti į Jehovos kantrybę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Dėl didžio Jehovos kantrumo prieš Tvaną žmonės turėjo galimybę atsiversti

[Iliustracija 10 puslapyje]

Po Babilono žlugimo žydai iš Jehovos kantrybės turėjo naudos

[Iliustracija 11 puslapyje]

Dėl Jehovos kantrumo pirmajame amžiuje žydai ir nežydai sulaukė palaimų

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Šiandien krikščionys parodo branginą didžią Jehovos kantrybę