„Tavo šviesoje matome šviesą“
„Tavo šviesoje matome šviesą“
KOL elektros šaltinis nenustoja tiekęs energijos ir viskas aplinkui nepanyra į tamsą, šviesą laikome kažkuo, kas savaime suprantama. Laimei, mūsų dangiškoji „jėgainė“, saulė, yra visiškai patikima. Tik dėl saulės šviesos galime matyti, turėti maisto, kvėpuoti ir gyventi.
Kadangi palaikyti gyvybei šviesa yra būtina, skaitydami Pradžios knygą neturėtume stebėtis, kad ji pasirodė pirmąją kūrimo dieną. „Tuomet Dievas tarė: ‛Tebūna šviesa!’ Ir šviesa pasirodė“ (Pradžios 1:3). Pagarbūs vyrai, tokie kaip karalius Dovydas, visada pripažino Jehovą esant gyvybės ir šviesos šaltinį. „Tu esi gyvenimo šaltinis, — rašė Dovydas, — ir tavo šviesoje matome šviesą“ (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]).
Dovydo žodžiai taikytini tiek tiesiogine, tiek simboline prasme. Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica aiškinama: „Aišku, be šviesos regėti neįmanoma.“ Toliau joje rašoma: „Per akis žmogaus smegenis pasiekia daugiau informacijos nei per bet kokį kitą jutimo organą.“ Kadangi tai, ką sužinome, daugiausia priklauso nuo regėjimo dovanos, — o regėjimui deramai funkcionuoti reikalinga šviesa, — Šventajame Rašte žodis „šviesa“ taip pat vartojamas ir perkeltine prasme.
Todėl Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jono 8:12). Jėzaus metaforiškai paminėta šviesa buvo jo skelbiama tiesos žinia, galėjusi apšviesti klausytojų protus ir širdis. Po daugelio dvasinės tamsos metų galų gale Jėzaus mokiniai galėjo suvokti Dievo tikslą žmonijai ir Karalystės viltį. Tai iš tikrųjų buvo „gyvenimo šviesa“, nes šis pažinimas galėjo nuvesti į amžinąjį gyvenimą. „O amžinasis gyvenimas, — sakė Jėzus maldoje savo dangiškajam Tėvui, — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Niekada nenuvertinkime šios dvasinės šviesos!