Tikrasis Jėzus
Tikrasis Jėzus
SUŽINOJĘS iš apaštalų, kuo žmonės jį laiko, Jėzus paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Pasak Evangelijos pagal Matą, apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mato 16:15, 16) Kiti manė tą patį. Natanaelis, prieš tapdamas vienu iš apaštalų, Jėzui pasakė: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jono 1:49) Jėzus pats pabrėžė savo vaidmens svarbą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jėzus ne kartą nurodė esąs „Dievo Sūnus“ (Jono 5:24, 25; 11:4). Šiuos žodžius jis patvirtino stebuklingais darbais, netgi mirusiųjų prikėlimu.
Ar abejonės pagrįstos?
Bet ar tikrai galime pasitikėti Evangelijų žiniomis apie Jėzų? Ar jose aprašomas tikrasis Jėzus? Biblijos kritikos ir jos tekstų aiškinimo profesorius Frederikas Brusas iš Mančesterio universiteto (Anglija) yra pasakęs: „Paprastai istoriniais argumentais neįmanoma įrodyti visų senoviniuose Biblijos tekstuose ar nebibliniuose raštuose esančių detalių tikslumo. Užtenka būti įsitikinusiam rašytojo sąžiningumu; jeigu tas įsitikinimas pagrįstas, yra tikimybė a priori, kad jo užrašytos detalės teisingos... Naujasis Testamentas istoriškai nėra mažiau patikimas vien dėl to, kad krikščionys laiko jį šventa literatūra.“
Ištyręs, dėl kokių Evangelijų faktų apie Jėzų abejojama, religijos profesorius iš Džeimstauno koledžo (Šiaurės Dakotos valstija, JAV) Džeimsas Edvardsas rašė: „Galime nedvejodami tvirtinti, kad Evangelijose pateikti visi reikšmingiausi faktai, kas Jėzus buvo iš tikrųjų... Į klausimą, kodėl ten Jėzus vaizduojamas toks, logiškiausia atsakyti šitaip: Jėzus iš tiesų toks ir buvo. Evangelijose patikimai perteiktas Jėzaus sekėjų požiūris: jiems Jėzus buvo iš dangaus siųstas Dievo Sūnus ir Tarnas.“ *
Jėzaus paieškos
O kaip kiti šaltiniai? Kuo jie vertingi? Savo veikaluose Jėzų ne kartą mini Tacitas, Svetonijus, Juozapas Flavijus, Plinijus Jaunesnysis ir kiti istorikai. Apie tai leidinyje The New Encyclopædia Britannica (1995) sakoma: „Šie atskiri pranešimai patvirtina, kad senovės laikais net krikščionybės priešininkai niekada neabejojo Jėzaus
istoriškumu; tik XVIII amžiaus pabaigoje atsirado niekuo nepagrįstų abejonių. Jos nepranyko per visą XIX amžių ir net iki XX amžiaus pradžios.“Deja, šiuolaikiniai mokslininkai, ieškodami „tikrojo“, ar „istorinio“, Jėzaus, nepagrįstomis spėlionėmis, beprasmėmis abejonėmis ir neaiškiomis teorijomis, regis, užgožė jo tikrąją tapatybę. Jie atsakingi, kad kūrė mitus ir neteisingai kaltino Evangelijų rašytojus. Kai kurie tiek siekia išgarsėti ir paskelbti kokią nors naują stulbinančią teoriją, kad atsisako nuoširdžiai ištirti įrodymus apie Jėzų. Dėl to mokslininkų sukurtas Jėzus yra jų pačių vaizduotės prasimanymas.
Norintieji rasti tikrąjį Jėzų turi ieškoti jo Biblijoje. Lukas Džonsonas, Naujojo Testamento ir krikščionybės ištakų profesorius iš Kendlerio teologijos mokyklos prie Emrio universiteto, tikina, kad dauguma mokslininkų, gvildenančių Jėzaus istoriškumo klausimą, neatsižvelgia į Biblijos tikslą. Jo žodžiais, patyrinėti socialinį, politinį, antropologinį ir kultūrinį Jėzaus gyvenimo ir amžiaus foną išties įdomu. Tačiau priduria, kad tai, ką tyrinėtojai vadina istorinio Jėzaus atskleidimu, „visai nėra Rašto tikslas“; jame „daugiau dėmesio skiriama Jėzaus asmenybei“, jo žiniai ir jo kaip Atpirkėjo vaidmeniui. Tad koks žmogus buvo Jėzus ir kokią žinią skelbė?
Tikrasis Jėzus
Evangelijose — keturiuose Biblijoje esančiuose Jėzaus gyvenimo aprašymuose Jėzus Mato 9:36; 14:14; 20:34). Sužinojęs apie savo draugo Lozoriaus mirtį ir matydamas sielvartaujančias jo seseris, Jėzus „susigraudino ir... pravirko“ (Jono 11:32-36). Evangelijose aprašomi įvairiausi Jėzaus jausmai — gailestis raupsuotajam, džiaugsmas dėl savo mokinių sėkmės, pasipiktinimas abejingais įstatymo saugotojais, liūdesys, kad Jeruzalė atmetė Mesiją.
vaizduojamas labai atjautus. Gailestis ir užuojauta skatino Jėzų padėti sergantiems, akliems ir kitokių vargų prispaustiems žmonėms (Stebuklingai gydydamas Jėzus dažnai nurodydavo paties pagydytojo indėlį: „Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mato 9:22). Jis pagyrė Natanaelį pavadindamas jį „tikru izraelitu, kuriame nėra klastos“ (Jono 1:47). Kuomet kai kurie galvojo, kad vienos moters padėkos dovana buvo per daug brangi, Jėzus užstojo ją ir pasakė, kad apie jos dosnumą bus pasakojama per kartų kartas (Mato 26:6-13). Jis buvo tikras draugas ir švelnus bičiulis savo sekėjams ir „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1; 15:11-15).
Iš Evangelijų akivaizdu, kad Jėzus tuoj suvokdavo sutiktų žmonių poreikius. Ar kalbėtų su moterimi prie šulinio, religiniu mokytoju sode, ar su žveju prie ežero, jis greit pasiekdavo jų širdis. Daugelis iš tų žmonių jau po pirmųjų žodžių atverdavo Jėzui savo slapčiausias mintis. Jis sužadindavo jų norą veikti. Nors valdžios vyrų tais laikais žmonės šalindavosi, Jėzų visuomet buvo apsupę. Žmonėms patiko būti su Jėzumi; jie jo nesivaržė. Net vaikai jautėsi laisvai šalia jo. Mokydamas imti iš vaikų pavyzdį, Jėzus pastatė prieš mokinius vaikutį ir dar ‛jį apsikabino’ (Morkaus 9:36; 10:13-16). Anot Evangelijų, Jėzus taip traukė žmones, kad norėdami pasiklausyti jo jaudinančių žodžių kai kurie pasiliko su juo tris dienas (Mato 15:32).
Kad ir tobulas, Jėzus nepasidarė per daug kritiškas ar išdidus ir nesistengė viešpatauti netobuliems, nuodėmingiems žmonėms, tarp kurių gyveno ir skelbė (Mato 9:10-13; 21:31, 32; Luko 7:36-48; 15:1-32; 18:9-14). Jėzus niekada nebuvo reiklus. Jis neapsunkindavo žmonių. Priešingai, jis pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate... aš jus atgaivinsiu!“ Jo mokiniai patyrė jį esant „romų ir nuolankios širdies“; jo jungas buvo švelnus ir našta lengva (Mato 11:28-30).
Jėzaus asmenybės aprašymas Evangelijose neabejotinai yra tiesa. Keturiems skirtingiems rašytojams išgalvoti nepaprastą personažą ir paskui vienodai pavaizduoti jo gyvenimą keturiuose atskiruose pasakojimuose būtų tikrai nelengva. Jeigu to personažo iš tikrųjų niekada nebuvo, beveik neįmanoma, kad keturi autoriai atskirai vienas nuo kito rašytų apie jį ir visi nupieštų tokį pat jo paveikslą.
Istorikas Maiklas Grantas iškelia verčiantį pamąstyti klausimą: „Kaip galėjo būti, kad visuose be išimties Evangelijų pasakojimuose piešiamas ryškus paveikslas jauno patrauklaus vyro, laisvai be menkiausio sentimentalumo, dirbtinumo ar apsimesto drovumo bendraujančio su įvairiomis moterimis, netgi turinčiomis prastą reputaciją, — ir vis dėlto išlaikomas bendras jo asmenybės vientisumas?“ Vienintelis protingas atsakymas toks: šitas vyras iš tiesų gyveno ir elgėsi taip, kaip pasakojama Biblijoje.
Tikrasis Jėzus ir jūsų ateitis
Biblijoje kalbama ne tik apie Jėzaus gyvenimą žemėje, bet ir apie ikižmogiškąjį jo — viengimio Dievo Sūnaus, „visos Kūrinijos pirmagimio“, egzistavimą (Kolosiečiams 1:15). Prieš du tūkstantmečius Dievas perkėlė savo dangiškojo Sūnaus gyvybę į skaisčios žydų mergaitės įsčias, kad jis gimtų žmogumi (Mato 1:18). Tarnaudamas žemėje Jėzus skelbė Dievo Karalystę kaip vienintelę prislėgtos žmonijos viltį ir ruošė savo mokinius tęsti šį darbą (Mato 4:17; 10:5-7; 28:19, 20).
Nisano 14-ąją (maždaug balandžio 1-ąją) 33 m. e. m. Jėzus buvo suimtas, tardomas, melagingai apkaltintas maištavimu ir nužudytas (Mato 26:18-20; 26:48—27:50). Jėzaus mirtis yra išpirka, išlaisvinanti tikinčią žmoniją iš nuodėmingos padėties ir atverianti kelią amžinai gyventi visiems, kurie jį tiki (Romiečiams 3:23, 24; 1 Jono 2:2). Nisano 16-ąją Jėzus buvo prikeltas ir neilgai trukus įžengė į dangų (Morkaus 16:1-8; Luko 24:50-53; Apaštalų darbų 1:6-9). Kaip Jehovos paskirtas Karalius, prikeltasis Jėzus turi visą valdžią įgyvendinti pirmutinį Dievo tikslą žmonijos labui (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; Luko 1:32, 33). Taigi Biblijoje Jėzus vaizduojamas kaip svarbiausias Dievo tikslų įgyvendintojas.
Pirmajame amžiuje dauguma Jėzų laikė tuo, kuo jis buvo — pažadėtuoju Mesiju, arba Kristumi, atsiųstu į žemę apginti Jehovos visavaldystės ir savo gyvybe atpirkti žmonijos (Mato 20:28; Luko 2:25-32; Jono 17:25, 26; 18:37). Kadangi grėsė žiaurus persekiojimas, žmonės vargu ar būtų sutikę tapti Jėzaus sekėjais, jeigu būtų abejoję Jėzaus tapatybe. Dabar gi jie drąsiai ir uoliai vykdė duotą pavedimą ‛padaryti mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19).
Šiandien milijonai nuoširdžiai tikinčių apsišvietusių krikščionių žino, kad Jėzus nėra legendinis personažas. Jie pripažįsta jį Dievo įkurtos dangiškosios Karalystės karaliumi, kuris greitai visiškai sutvarkys žemės reikalus. Ši Dievo vyriausybė yra maloni naujiena, nes žada išlaisvinimą iš pasaulio vargų. Tikrieji krikščionys parodo palaikantys Jehovos išrinktąjį Karalių skelbdami „šią gerąją naujieną apie karalystę“ kitiems (Mato 24:14, Naujasis Testamentas, 1972, vertė Č. Kavaliauskas).
Palaikantieji tą gyvojo Dievo Sūnaus, Kristaus, valdomą Karalystę gyvens ir džiaugsis amžinomis palaimomis. Džiaugtis jomis galite ir jūs! Šio žurnalo leidėjai mielai padėtų jums pažinti tikrąjį Jėzų.
[Išnaša]
^ pstr. 5 Išsamiau apie Evangelijų pranešimus skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos „Biblija — Dievo ar žmogaus žodis?“ 5—7 skyriuose (yra rusų k.).
[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]
Ką sako kiti
„Jėzų iš Nazareto laikau vienu didžiausių pasaulio mokytojų... Indams sakysiu: jūsų gyvenimas nebus visavertis, jei pagarbiai netyrinėsite Jėzaus mokymų.“ (Mohandas Gandis, The Message of Jesus Christ)
„Tokia savita, visapusiška, darni, tobula, žmogiška, bet savo didingumu tokia nepranokstama asmenybė negali būti nei apgaulė, nei prasimanymas... Tokį Jėzų galėjo išgalvoti tik didesnis už Jėzų.“ (Filipas Šafas, History of the Christian Church)
„Jeigu keletas paprastų vienos kartos žmonių būtų išgalvoję tokią galingą, patrauklią asmenybę, tokią aukštą etiką ir įkvepiančią visų žmonių brolybės viziją, tai būtų buvęs stebuklas, labiau neįtikimas už visus Evangelijose užrašytus stebuklus.“ (Vilis Durantas, Caesar and Christ)
„Visiškai nesuprantama, kaip globalinio religinio judėjimo pradininkas galėtų būti niekada negyvenęs asmuo, senovės laikais sąmoningai išgalvotas kaip reklaminis personažas, žinant, kad daugybė iš tikrųjų gyvenusių žmonių bandė kurti religijas, bet neįstengė.“ (Gregas Isterbrukas, Beside Still Waters)
„Kaip rašytojas istorikas, aš visiškai tikras, jog Evangelijų niekaip nepavadinsi legendomis. Jos nėra tokios meniškos kaip legendos... Diduma Jėzaus gyvenimo nėra aprašyta, o taip jokioje legendoje nebūna.“ (Klaivas Luisas, God in the Dock)
[Iliustracijos 7 puslapyje]
Evangelijose atskleidžiami įvairūs Jėzaus jausmai