Skaitytojų klausimai

Ar mergelės Marijos netobulumas neturėjo neigiamo poveikio jos įsčiose užsimezgusiai Jėzaus gyvybei?

Apie ‘Jėzaus gimimą’ įkvėptame pranešime sakoma: „Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.“ (Mato 1:18) Iš tiesų Dievo šventoji dvasia lėmė, kad užsimegztų Jėzaus gyvybė.

O kaip Marija? Ar jos kiaušinėlis buvo reikalingas kūdikiui pradėti? Remiantis Dievo pažadu Marijos protėviams — Abraomui, Izaokui, Jokūbui, Judui ir karaliui Dovydui, — gimęs vaikas turėjo būti tikrasis jų palikuonis. (Pradžios 22:18; 26:24; 28:10-14; 49:10; 2 Samuelio 7:16) Kaipgi dar vaikelis galėjo būti teisėtas tų Dievo pažadų paveldėtojas? Jis turėjo būti tikras Marijos sūnus. (Luko 3:23-34)

Mergelei Marijai pasirodęs Jehovos angelas pasakė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ (Luko 1:30, 31) Kad moteris pastotų, jos kiaušinėlis turi būti apvaisintas. Akivaizdu, Jehova Dievas sukėlė kiaušinėlio apvaisinimą Marijos gimdoje perkeldamas savo viengimio Sūnaus gyvybę iš dvasinės srities į žemę. (Galatams 4:4)

Ar kūdikis, taip pradėtas netobulos moters įsčiose, galėjo gimti tobulas, neturintis fizinio kūno nuodėmės? Kaip veikia paveldimumo dėsniai, kai susijungia tobulas su netobulu? Atsiminkim, kad tobula Dievo Sūnaus gyvybės jėga buvo perkelta ir sukėlė apvaisinimą veikiant šventajai dvasiai. Tai leido pašalinti bet kokį netobulumą iš Marijos kiaušinėlio, todėl susidaręs genetinis pavyzdys buvo tobulas nuo pat pradžios.

Kad ir kaip būtų, galime neabejoti, jog Dievo šventosios dvasios veikimas tuo metu garantavo Dievo tikslo sėkmę. Angelas Gabrielius paaiškino Marijai: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Luko 1:35) Taigi Dievo šventoji dvasia sudarė lyg apsauginę sieną, kad joks netobulumas ar žalinga įtaka nepaveiktų besivystančio embriono nuo pat pradėjimo.

Aišku, tobulo žmogaus gyvybę Jėzui davė jo dangiškasis Tėvas, ne koks nors žmogus. Jehova savo Sūnui ‘paruošė kūną’ ir Jėzus — tik pradėtas ir vėliau — buvo iš tiesų „tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių“. (Hebrajams 7:26; 10:5)

[Iliustracija 19 puslapyje]

„Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“