Skaitytojų klausimai

Ar krikščionių tarnui dera sakyti laidotuvių kalbą, kai laidojamas savižudis?

Krikščionių tarnas turi pats nuspręsti, ar gali švaria sąžine sakyti laidotuvių kalbą, jei manoma, jog asmuo nusižudė. Prieš apsisprendžiant jam reikėtų apsvarstyti tokius klausimus: kaip į savižudybę žiūri Jehova? ar tikrai būta tyčinės savižudybės? gal nusižudyti asmenį paskatino psichinis ar emocinis sutrikimas? kaip į savižudybę žiūrima toje vietovėje?

Mus, krikščionis, domina, kaip į savižudybę žiūri Jehova. Jehovai žmogaus gyvybė brangi ir šventa. (Pradžios 9:5; Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]) Iš anksto apgalvotas savo gyvybės nutraukimas yra savižudybė, todėl Dievo akyse tai smerktina. (Išėjimo 20:13; 1 Jono 3:15) Ar šis faktas kliudo sakyti kalbą savižudžio laidotuvėse?

Apsvarstykime, kas atsitiko su Izraelio karaliumi Sauliumi. Supratęs, kad paskutiniame savo mūšyje su filistinais nebeliks gyvas, užuot leidęs priešams tyčiotis, „Saulius pačiupo savo paties kalaviją ir krito ant jo“. Filistinai surado jo lavoną ir pakabino ant Bet Šeano miesto sienos. Sužinoję apie tai Jabeš Gileado gyventojai nuėmė lavoną ir jį sudegino. Tuomet paėmė jo kaulus ir juos palaidojo. Jie netgi pasninkavo septynias dienas, kaip buvo įprasta gedėti tarp izraelitų. (1 Samuelio 31:4, 8-13; Pradžios 50:10) Kai Dovydas, Jehovos pateptasis, sužinojo, ką Jabeš Gileado gyventojai buvo padarę, pasakė: „Būkite Viešpaties palaiminti, nes parodėte ištikimą meilę savo valdovui Sauliui ir palaidojote jį! Dabar teparodo jums Viešpats tikrą ištikimą meilę!“ (2 Samuelio 2:5, 6) Dievo įkvėptame pasakojime nenurodoma, kad Jabeš Gileado gyventojai būtų smerkiami už tai, jog karalių Saulių palaidojo pagal papročius, kuriuos galima laikyti laidojimo apeigomis. Palyginkite šį pranešimą su atveju tų, kurių nebuvo leista palaidoti dėl jų nusikaltimų. (Jeremijo 25:32, 33) Krikščionis, spręsdamas sakyti kalbą savižudžio laidotuvėse ar ne, gali apsvarstyti Biblijos pasakojimą apie Saulių.

Be to, jis galėtų atsižvelgti į tai, koks laidojimo apeigų tikslas. Skirtingai nei žmonės, kurie tiki sielos nemirtingumu, Jehovos liudytojai per laidotuves nepalaiko klaidingo požiūrio, kad mirusysis išeina į kitą pasaulį. Svarbiausias laidojimo apeigų tikslas yra ne padėti mirusiajam, bet paguosti sielvartaujančiuosius ir laidotuvių dalyviams paliudyti apie mirusiųjų būklę. (Mokytojo 9:5, 10; 2 Korintiečiams 1:3-5) Kitas svarbus motyvas sakyti laidotuvių kalbą yra padėti visiems dalyvaujantiesiems susimąstyti apie gyvenimo laikinumą. (Mokytojo 7:2) Ar bus pasiekti šie tikslai sakant kalbą tokiose laidotuvėse?

Aišku, kai kam gali atrodyti, jog tas asmuo nusižudė apgalvotai, aiškiai suvokdamas, kad nusideda Jehovai. Bet ar visada galima įrodyti, kad žmogus pasielgė būtent taip? Gal tai buvo impulsyvus veiksmas? Kai kurie kėsinęsi nusižudyti asmenys dėl to apgailestavo ir nuo savižudybės susilaikė. Miręs žmogus negali atgailauti dėl to, ką padarė.

Kita svarbi daugelio savižudybių priežastis yra psichiniai ir emociniai sutrikimai. Tokius  žmones tikrai galima vadinti savižudybės aukomis. Remiantis kai kuriais statistikos duomenimis, 90 procentų savižudžių turėjo kokių nors psichinių, emocinių arba su tam tikrais žalingais įpročiais susijusių problemų. Ar Jehova atleis už savižudybę tokios psichinės būklės žmonėms? Mes negalime nuspręsti, ar mirusysis padarė Jehovos akimis neatleistiną nuodėmę. Svarstydamas, ar sakyti kalbą savižudybės aukos laidotuvėse, krikščionis brolis gali atsižvelgti į mirusiojo aplinkybes bei ligos istoriją.

Reikia turėti omenyje ir dar kai ką: kaip į savižudybę ir to žmogaus mirtį žiūri visuomenė? Tai ypač svarbu vyresniesiems, kuriems rūpi vietinio Jehovos liudytojų susirinkimo reputacija. Atsižvelgdami, kaip toje vietovėje žiūrima į savižudybę apskritai ir ypač į konkretų atvejį, vyresnieji gali nuspręsti nesakyti laidotuvių kalbos viešai arba ją sakyti Karalystės salėje.

Tačiau jei krikščionių tarnas yra prašomas vadovauti laidotuvėms kaip privatus asmuo, jis gali sutikti. Taip apsisprendęs jis turėtų būti apdairus ir vengti bet kokių tvirtų pareiškimų, ar galimas to asmens prikėlimas. Mirusiojo ateitis yra Jehovos rankose ir nė vienas negali pasakyti, bus jis prikeltas, ar ne. Tarnas gali sutelkti dėmesį į tiesą apie mirtį ir guosti sielvartaujančiuosius.